Telšių rajone, Biržuvėnų dvaro griuvėsiuose, rastos prieš daugiau nei pusę amžiaus paslėptos buvusių šeimininkų vertybės. Pasak dienraščio “Lietuvos rytas”, paslaptis buvo atskleista tik šią savaitę, kai iš Prancūzijos atvykusi dvarininkų jauniausia duktė Janina de Nagourski parodė, kur pasitraukdama į Vakarus šeima paslėpė lobį. Skrynia su čia gyvenusių grafų Gorskių šeimos porcelianu buvo užkasta po grindimis. 290 porcelianinių indų bei dvi sidabruotos vazos šampanui buvo iškastos ir perduotos Žemaičių vyskupystės muziejui. Didžioji dalis rastojo porceliano – 19 amžiaus Saksonijos manufaktūros dirbiniai. Jauniausia ir vienintelė likusi gyva iš Onos ir Tomo Gorskių šeimos J.de Nagourski į Lietuvą atvyko pirmą kartą po 61 metų. Su tėvais, broliais ir seserimis J.de Nagourski iš Biržuvėnų dvaro į Vakarus pasitraukė 1944-aisiais. Tuomet grafaitei buvo 23 metai.

Pagryžuvys priklausė Pšeciševskių šeimai. XIX a. pradžioje dvaras ir jo apylinkės buvo Raseinių maršalkos Adomo Pšeciševskio nuosavybė, o vėliau – jo sūnaus Jeronimo. Per prievartą šį dvarą trumpam buvo nusipirkęs rusas Aleksandras Hristianovičius. Po keliolikos metų dvarą iš jo nupirko Izidorius Riomeris (1843-1910). Riomeriams mirus, dvarą turėjo paveldėti jų vaikai, bet po I-ojo pasaulinio karo dvaras buvo nacionalizuotas ir atiduotas tėvams jėzuitams. XIX a. viduryje Jeronimas Pšeciševskis Pagryžuvyje pastatė rūmus (projekto autorius – vietinis architektas Fulgentas Rimgaila), kuriuose ryškūs romantizmo architektūros bruožai..

Gyvenvietė apie 27 km nutolusi nuo Šilalės, prie Kauno-Klaipėdos automagistralės. Rašytiniuose šaltiniuose vietovė minima nuo XVI a. Būta čia ir dvaro. Kaimą garsina Dionizo Poškos Baubliai – pirmasis kraštotyros muziejus, įkurtas Lietuvoje.

Miestelis, įsikūręs tarp Tauragės ir Šilalės, Akmenos upės slėnyje. LDK laikais čia buvo dvaro centras. Pagramančio dvare kurį laiką šeimininkavo Žemaičių vyskupas Jonas Domininkas Lopacinskis. Jis 1774 m. miestelyje pastatė bažnyčią. Iki šiol išliko 1773 m. padarytas bažnyčios altorius. Netoli Pagramančio yra gimęs kalbininkas P.Jonikas 1939 m. jis atskirame leidinėlyje paskelbė savo atliktus Pagramančio parapijos tarmės tyrinėjimus.

Gyvenvietė Ventos pakrantėje, apie 35 km nuo Kelmės, abipus kelio Užventis-Šiauliai. Ją labiausiai garsina išlikę XIX a. dvaro rūmai ir apie juos augantis peizažinis parkas, kuriame gražus tvenkinys. Beržėnų kaimas formavosi prie dvaro. XV a. čia buvo valsčiaus centras.

Miestelis ant Bartuvos upės kranto. Nuo Mosėdžio iki Skuodo – apie 12 km. Viena iš seniausių Žemaitijos gyvenviečių. Kaip rodo istoriniai šaltiniai, jau 1253 m. čia stovėjo pilis. Nuo 1421 m. vidurio Mosėdis priklausė Žemaičių vyskupams. Mosėdžio dvaras pradedamas minėti nuo XVI a. vidurio, o miestelis prie dvaro išaugo XVI a. pabaigoje. 1544 m. Mosėdyje pastatyta mūrinė bažnyčia. Šiandien stovinti iškilo 1783 m.
Vietos gyventojai aktyviai dalyvavo 1831 m. sukilime. Miestelio centras sudegė per 1962 metų gaisrą.

Vienas iš seniausių Žemaitijos miestelių, išsistatęs į pietus nuo Tauragės-Skaudvilės kelio, prie tvenkinio. Dabar tai seniūnijos centras. Netoli jo, Ančios ir Batakės upelių santakoje, dunkso piliakalnis, greta jo – senovinė gyvenvietė. Spėjama, kad čia, ant Batakių piliakalnio, stovėjo Aukaimio pilis, kuri istoriniuose šaltiniuose minima jau nuo 1285 m. Kryžiuočiai, norėdami užkariauti Karšuvos žemę, ją puolė net keletą kartų. Pilis galutinai sunaikinta apie 1328-1329 m. Netoli šios pilies vėliau įsikūrė Batakių dvaro centras, kuris rašytiniuose šaltiniuose pradedamas minėti 1503 m. Pirmoji bažnyčia Batakiuose pastatyta 1509 m. Ji perstatyta 1766 m. ir visus žavėjo savo barokinio stiliaus puošyba, ilgą laiką buvo seniausias liaudiškojo baroko pavyzdys Lietuvoje.

Apylinkės čia kalvotos, miškingos, niūrios.
1390 m. gegužės 26 d. Žemaitijos atstovų ir Ordino sutartyje, kuria garantuojami abipusiai prekybos reikalai, įrašyti ir Medingėnų žemės atstovai: Maizebutas, Dirksteklis, Rukundė, Daukša, Regelis, Skučias. XIV-XVI a. Medingėnai – nedidelės apskrities centras. Lietuvos didžiosios kunigaikštystės laikais Medingėnai buvo dvaras ir valsčius, kurį nuo 1527 m. per savo vietininkus valdė Žemaičių seniūnas Stanislovas Kęsgaila. 1528 m. karinės prievolės sąrašuose jau paminėta ir bajorų Šiukštų šeima. Po Šiukštų dvaro šeimininkais tapo Veryhos-Darevskiai, Nepriklausomos Lietuvos laikais čia šeimininkavo Jacevičienė. Medingėnų dvaro centrinis rūmas buvo mūrinis, aptvertas aukšta rąstų tvora. Greta jo augo didelis vaismedžių sodas, ant Minijos kranto veikė vandens malūnas. Pro rūmus sroveno šaltiniuotas upeliukas. Jo pakrantėje stovėjo tabokinės malūnas. Ant kalnelio rymojo beržais apaugusios kapinaitės, kur buvo laidojami dvaro šeimininkai. Toje kalvoje dar tarpukario metais tebebuvo rūmų griuvėsiai.

Šiuo metu miestelyje apie 600 nuolatinių gyventojų. Nuo Barstyčių iki Skuodo – apie 25 km. Miestelis kūrėsi prie dvaro, kuris istoriniuose šaltiniuose pradedamas minėti jau XVII a. pradžioje. Daugelį metų Barstyčiai buvo viena iš gražiausiai tvarkomų gyvenviečių Skuodo rajone. Netoli Barstyčių – Puokės kaimas, kuriame yra didžiausias Lietuvoje akmuo.

Žalpiai anksčiau priklausė Raseinių valsčiui. Dvaras rašytiniuose šaltiniuose minėti pradedamas jau XVIII a. antroje pusėje. 1760 m. jį nusipirko Jonas Pluščevskis. Jo palikuonys Žalpius valdė iki 1940 m.: po Jono Pluščevskio – jo sūnus Antanas, vėliau – Antano sūnus Juozapas, po to – jo bendravardis sūnus, gimęs 1860 m. Jis turėjo tris dukras. Žalpiai 1939 m. atiteko vienai iš jų – Kristinai. Spėjama, kas Žalpių dvaro rūmus pastatė Jonas Pluščevskis. Pastatas buvo medinis, vienaaukštis, pasagos formos. Visos patalpos buvo įrengtos gana kukliai: sienos išklijuotos tapetais, grindys – pušinių lentų, dauguma baldų pagaminta XVIII a. Rūmuose stovėjo fortepijonas, buvo biblioteka, kurioje saugota nemažai klasikų kūrinių. I-ojo pasaulinio karo metais dvaras buvo stipriai nuniokotas, per suirutę daug vertingų daiktų, buvusių rūmuose, dingo. Parko Žalpiuose nebuvo.