251

Reikia susitaikyti su tuo, kad jeigu kokia nors tauta, kenčianti nuo nacionalinės karštligės ir politinio garbės troškimo, n o r i kentėti,- tai jos protą užtemdys įvairūs debesys ir ūkanos, žodžiu, ją ištiks nedideli iškvailėjimo priepuoliai: pavyzdžiui, vokiečius šiandien ištinka tai antiprancūziškas iškvailėjimas, tai antižydiškas, tai antilenkiškas, tai krikščioniškai romantiškas, tai wagneriškas, tai teutoniškas, tai prūsiškas (tik pažvelkime į šiuos vargšus istorikus, šiuos siebelius ir treitschkes ir jų tvirtai suveržtas galvas) ir visokie kitokie maži vokiečių proto ir sąžinės aptemimai. Prašau man atleisti, kad ir aš po neilgos, tačiau rizikingos viešnagės labai užkrėstoje srityje nesugebėjau visiškai išvengti tos ligos ir, sekdamas visuotiniu pavyzdžiu, ėmiau rūpintis dalykais, kurie manęs neliečia,- pirmas politinės infekcijos požymis. Pavyzdžiui, žydais – paklausykite.- Aš dar nesutikau vokiečio, kuris būtų palankus žydams; ir kad ir kaip ryžtingai atsiribotų nuo antisemitizmo visi atsargūs žmonės ir politikai, vis dėlto tas atsargumas ir politika nukreipti ne prieš patį jausmą, o tik prieš jo pavojingą nesaikingumą, ypač prieš grasias ir gėdingas to nesaikingo jausmo apraiškas – neturėkime dėl to iliuzijų. Kad Vokietijoje daugiau n e g u p a k a n k a žydų, kad vokiečių skrandžiui, vokiečių kraujui sunku (ir dar ilgai bus sunku) susitvarkyti netgi su šiuo „žydo“ kiekiu – taip kaip susitvarkė italai, prancūzai, anglai, nes jie energingiau virškino,- tai aiškiai pasakinėja visuotinis instinktas, į kurį reikia įsiklausyti, kuriuo remiantis reikia veikti. „Neįsileisti daugiau jokių naujų žydų! Ir užremti vartus būtent iš Rytų (taip pat ir Austrijos)!“ – taip liepia instinktas tautos, kurios prigimtis dar silpna ir neapibrėžta, dėl to ji stipresnės rasės lengvai gali būti ištrinta, sunaikinta. Be jokios abejonės, žydai yra stipriausia, atspariausia ir gryniausia rasė iš visų, gyvenančių dabar Europoje; jie sugeba prasimušti netgi nepalankiausiomis aplinkybėmis (net geriau negu palankiomis) dėl to, kad turi tam tikrų dorybių, kurios šiandien mielai žymimos ydos ženklu,- pirmiausia dėl ryžtingo tikėjimo, kuriam nereikia gėdytis „modernių idėjų“; jie keičiasi, j e i g u keičiasi, visada tik taip, kaip Rusijos imperija plečia savo valdas,- kaip imperija, kuri turi laiko ir egzistuoja ne nuo vakardienos, – būtent pagal principą „kuo lėčiau!“ Mąstytojas, kurio sąžinę slegia Europos ateitis, sudarinėdamas planus ateičiai, skaitysis su žydais ir rusais kaip artimiausioje perspektyvoje tikriausiais ir tikėtiniausiais didžiojo žaidimo ir jėgų kovos veiksniais. Tai, kas šiandien Europoje vadinama „tauta“ ir iš tikrųjų veikiau yra res facta negu nata (ir netgi taip panašu į res ficta et picta 69 , kad juos nesunku supainioti), šiaip ar taip, yra kažkas tampantis, jaunas, nepastovus, dar ne rasė, juolab ne aere perennius 70 kaip žydai: šioms „tautoms“ reikėtų rūpestingai saugotis karštos konkurencijos ir priešiškumo! Nekelia abejonių, kad žydai jei norėtų – arba jei juos priverstų, o to, matyt, ir siekia antisemitai,- jau dabar g a l ė t ų įgyti Europoje persvarą ar net tiesiogine žodžio prasme įsiviešpatauti; kad jie to neplanuoja ir nesiekia – taip pat n e a b e j o t i n a. Kol kas jie nori ir siekia, netgi kiek įkyriai, ištirpti Europoje ir būti jos absorbuoti; jie trokšta galiausiai kur nors tvirtai, teisėtai įsikurti, būti gerbiami ir baigti klajoklišką „amžino žydo“ gyvenimą; reikėtų atkreipti dėmesį į šį polinkį ir veržimąsi (jis turbūt reiškia žydiškų instinktų susilpnėjimą) ir jų remti; matyt, šiuo tikslu būtų naudinga ir. teisinga išvyti iš šalies rėksnius antisemitus. Teikti paramą atsargiai, pasirinktinai, maždaug taip, kaip daro anglų aristokratija. Akivaizdu, kad geriausia būtų, jei su jais suartėtų stipresni ir jau išsikristalizavę naujieji vokiečių tipai, pavyzdžiui, kilmingi Brandenburgo karininkai: visais atžvilgiais būtų įdomu pažiūrėti, ar su paveldimu įsakinėjimo ir paklusimo menu – abiem atžvilgiais minėta žemė šiandien yra klasikinis pavyzdys – nebus galima sujungti pinigų ir kantrumo genijaus (ir pirmiausia šiek tiek proto ir protingumo – Brandenburge to aiškiai stokojama). Bet čia man reikia nutraukti savo smagią ir iškilmingą germanomanišką kalbą, nes aš jau paliečiau r i m č i a u s i ą man dalyką, „europietišką problemą“, kaip aš ją suprantu, t.y. kaip išugdyti Europoje viešpataujančią kastą.-

252

Nefilosofinė rasė – tie anglai: Baconas – tai a n t p u o l i s prieš filosofinį protą apskritai, Hobbesas, Hume’as ir Locke’as – filosofo sąvokos pažeminimas ir sumenkinimas daugiau nei šimtmečiui. P r i e š Hume’ą sukilo ir pakilo Kantas; apie Locke’ą Schellingas t u r ė j o t e i s ę pasakyti: „je meprise Locke“ 71 , su anglišku mechanistiniu Pasaulio sukvailinimu kovojo drauge Hegelis ir Schopenhaueris (ir Goethe), šie du priešiški filosofijos broliai-genijai, kurie, verždamiesi link vokiečių dvasios priešingų polių, nepagrįstai skriaudė vienas kitą, kaip tik ir gali skriausti vienas kitą broliai.- Tai, ko Anglijoje trūksta ir visada trūko, gerai žinojo pusiau aktorius ir neblogas retorius, grasus painiotojas Carlyle’is, po aistringomis grimasomis bandęs slėpti tai, ką žinojo apie save: ko būtent s t i g o Carlyle’iui – tikrosios proto g a l i o s, tikrojo proto žvilgsnio g i l u m o, žodžiu, filosofijos.- Tokiai nefilosofinei rasei būdinga, kad ji tvirtai laikosi krikščionybės: jai b ū t i n a jos drausmė „moralizavimui“ ir sužmoginimui. Anglas niūresnis, juslingesnis, stipresnės valios ir brutalesnis už vokietį,- ir kaip paprastesnis ir vulgaresnis jis yra dievobaimingesnis: krikščionybė jam dar r e i k a l i n g e s n ė. Subtilesnės šnervės netgi šiame angliškame krikščioniškume užuos dar ir tikrai anglišką splyno ir piktnaudžiavimo alkoholiu kvapelį,- prieš juos religija pagrįstai naudojama kaip vaistas,- subtilūs nuodai prieš grubius: subtilesnis apsinuodijimas nerangiose tautose iš tikrųjų jau yra pažanga, sudvasinimo pakopa. Krikščioniški gestai, maldos ir psalmių giedojimai dar pakenčiamai maskuoja, tiksliau, interpretuoja ir reinterpretuoja anglišką grubumą ir prasčiokišką rimtumą; ir tai girtuoklių ir laidokų bandai, kuri kadaise metodizmo, o dabar „išganymo armijos“ verčiama mokosi morališkai kriuksėti, atgailos konvulsija iš tikrųjų galėtų būti aukščiausia jai pasiekiama humaniškumo apraiška,- su tuo galima visiškai sutikti. Tačiau net humaniškiausias anglas šokiruoja, kalbant perkeltine (taip pat ir tiesiogine) prasme, jam būdingu muzikos stygiumi: jo sielos ir kūno judesiuose nėra jokio takto ir šokio, netgi nėra takto ir šokio potraukio, „muzikos“ potraukio. Pasiklausykite, kaip jis kalba, pasižiūrėkite, kaip v a i k š t o gražiausios anglės,- nė vienoje pasaulio šalyje nėra gražesnių balandžių ir gulbių,- galiausiai: pasiklausykite, kaip jie dainuoja! Bet aš reikalauju per daug…

Views All Time
Views All Time
1614
Views Today
Views Today
1
0 0