Visuomeninis sąmonė turi daugybę formų, kurių egzistavimą nustato jų objektas, o taip pat požiūriu į socialinę tikrovę. Toliau aš ketinu aptarti esmines, mano manymu, visuomeninės sąmonės formas: dorovinę, estetinę ir socialiai-politinę sąmonę. Kitos formos vienokiame ar kitokiame lygyje išsivysto iš pagrindinių, o todėl gali būti gvildenamos pagrindinių ribose. Toks, pavyzdžiui, yra teisinė sąmonė, priklausanti socialiai-politinei sričiai. Religinė sąmonė pernelyg fundamentali, kad ją aptarinėtume kartu su kitomis formomis. Štai kodėl ji buvo aptarta skyriuje „Filosofija ir religija“ (žr. „Filosofijos pagrindai“, 1 d.).

Dorovinės sąmonės atsiradimą galima aiškinti skirtingai. Bet atsižvelgiant, kad religinė sąmonė yra istorinis visos kultūros pirmapradis, todėl belieka pripažinti, kad dorovinė sąmonė turi tiesioginį ryšį su religija.

Prisiminkime pirmų žmonių nusidėjimo sceną, aprašytą pirmame skyriuje pirmoje Mozės Penktaknygėje. Gėrio ir blogio pažinimo medis buvo uždraustas Adomui ir Ievai. Aptikę Dievo draudimą, pirmi žmonės atsikando šio medžio vaisių: jų akys atsivėrė, ir jie pamatė, kad nuogi. Į Dievo kvietimą pasirodyti jie neatsiliepė iš gėdos jausmo („nuogi“). Akivaizdu, kad šis jausmas susiformavo gėrio ir blogio pažinimo pagrindu, fundamentalių bet kokios dorovės kategorijų. Gėda funkcionuoja ten, kur pažeisti Dievo įsakymai: gėda pavaduoja jų veikimą. Tai savotiškas Dievo nuostatų surogatas. Po žmonių nusidėjimo Dievas tapo transcendentiniu, palikdamas pėdsaką žmogaus sieloje sąžinės pavidalu – dorovine žmogaus su Dievu ryšio forma.

Dorovė, tokiu būdu, yra nusidėjimo rezultatas, žmogaus nutolimo nuo Dievo. Nežiūrint į tai, kad dorovė yra nusidėjimo padarinys ir yra pasaulietinio pobūdžio, tačiau ji per sąžinę palaiko žmogaus ryšį su Dievu. Tolimesni nusidėjimai, žemiau dorovės, reiškia visišką žmogaus nutolimą nuo Dievo. Iki nusidėjimo Adomas ir Ieva buvo anapus gėrio ir blogio. Dievo įsakymų pažeidimas padarė juos priklausomais nuo dorovinio elgesio reguliatoriaus – nuolatinio gėrio ir blogio pasirinkimo būtinybės. Nedorovingas žmogus neturi ir šios galimybės: jis žemiau gėrio ir blogio, o todėl pats nežino ką daro. Ikikrikščioniškos epochos metu vieninteliu ryšiu (už judaizmo ribų) su Dievu buvo sąžinė. Jėzus Kristus, Dievo Sūnus, tapo žmogumi, kad žmogus taptų dievu (dievažmogiu): per Kristų ir Jo Bažnyčią žmogus susijungs su Dievu.

Tokiu būdu, dorovė yra žmogaus su Dievu ryšys (ateistams ir indiferentams – vienintelė). Tai jau tam tikru laipsniu religija, juk lotyniškas žodis religio reiškia ryšį. Be to, dorovė suvienija žmones į vieną visumą, vadinamą visuomene: suvienija ta prasme, kad reguliuoja ir derina jų tarpusavio santykius. Akivaizdi dorovės reguliatyvinė funkcija. Doro elgesio kriterijus yra gebėjimas atskirti gėrį nuo blogio ir daryti gera. Tačiau iš patirties mes žinome, kad gėrio ir blogio vaizdinys skirtingose tautose, kultūrose, visuomenėse ir istorinėse epochose būna skirtingas. Net vienos visuomenės ribose tie vaizdiniai gali varijuoti nuo vienos socialinės grupės prie kitos. Etinio reliatyvizmo šalininkams tai yra pretekstas tvirtinti, kad bendrų gėrio ir blogio vertybių nėra. Ir vis tik absoliučios vertybės egzistuoja, nors jų empiriniai įsikūnijimai būna įvairūs. Reliatyvistai painioja absoliučias vertybes su jų empirine realizacija.

Ypatingą reliatyvizmo įvairovę demonstruoja marksizmas, manantis, kad dorovė yra klasinio pobūdžio. Tai reiškia, kad kiekviena socialinė klasė turi savo moralę, skirtingą nuo bet kurios kitos klasinės moralės. Bendražmogiška dorovė paprasčiausiai neegzistuoja. Bet tokiu atveju iškyla daugybė klausimų, į kuriuos reliatyvizmas neturi patenkinančių atsakymų. Visų pirma neaišku, kaip įmanomas visuomenės funkcionavimas be bendro dorovinio reguliatoriaus. Neaišku ir kita: kaip įmanomas istorinis žmoniškosios moralės paveldimumas, jeigu kito, išskyrus biologinį, bendro pagrindo neegzistuoja?!

Imanuelis Kantas (1724 -1804), padėjęs nemažai pastangų visuotinų pažinimo formų (apriorinės formos) paaiškinimui, „Praktinio proto kritikoje“ pagrindžia dorovinio įsakymo vadinamo imperatyvu (priešingybę maksimai kaip asmeniniam dorovingumo principui) visuotinį reikšmingumą. Kantas skiria hipotetinius (sąlyginius) ir kategoriškus imperatyvus. Pirmas tipas nustelbia poelgius, neturinčius asmeninės vertės, kadangi jie sąlygoti tikslo. Kategoriškas imperatyvas yra besąlygiškas elgesio principas, kuriam atitinkamai doras poelgis neprivalo siekti kokių nors tikslų ar naudų – jis turi būti savaime vertingas. Kantiškoji šio pagrindinio etikos įstatymo formuluotė tokia: „elkis tik atitinkamai pagal tokią maksimą, vadovaudamasis kuria tu tuo pačiu metu gali panorėti, kad ji taptų visuotiniu įstatymu“.

Bet koks reguliavimas turi omenyje normos, kurios siekia kažkoks procesas, buvimą. Tai reiškia, kad dorovingumas kaip socialinio ir tarpusavio elgesio reguliatorius yra norminantis suvokimas. Dorovinis norminimas sudarytas taip, kad empirinė situacija sugretinama su gėrio ir blogio vertybėmis, t.y. su idealu. Reikia pasakyti, kad dauguma normų, socialinių ar teisinių, pagal savo kilmę yra dorovinės.

Idealas ir kitos dorovinės normos (vertybės) išreiškiamos moralinėmis žmonių pažiūromis, t.y. jų socialinio, tarpusavio, buitinio žmonių elgesio doroviniuose įvertinimuose. Šios pažiūros įsitvirtina moraliniuose žmonių santykiuose vieno su kitu, visuomene, valstybe, susiklostančiuose atitinkamai su moralinėmis pažiūromis ir normomis. Moralinės pažiūros, būdamos dorovinių vertybių atspindžiu, viršindividualios, transsubjektyvios. Jos gi individualios ir subjektyvios, kadangi jos yra dorovinio idealo interpretacija, priklausančia konkretiems individams. Moraliniai santykiai, atsirandantys tarp individų jų sąveikos proceso metu, nepriklauso nuo atskirų asmenybių ir ta prasme viršindividualios ir trans(inter)subjektyvios. Moraliniai santykiai pasireiškia stereotipiniu ir nuspėjamu elgesiu. Tai – savotiškas ritualas: abipusio pasisveikinimo, sveikinimo įvairiomis progomis, skirtingo amžiaus, lyties ar socialinės priklausomybės ir pan. atstovų subordinacija tarpusavio santykiuose. Įdomu, kad Platono filosofija savo pobūdžiu yra etinė, kadangi gvildena etinę gerovės idėją, aukščiausio gerio, kaip hierarchinės idėjų piramidės viršūnę.

Religinis dorovingumo aspektas leidžia suvokti jos prigimtį. Pasirodo, kad ta prigimtis yra dvejopa. Per sąžinę žmogus susijęs su Dievu. Bet iš kitos pusės, būtent dorovingumas (gėdos jausmas) nutolino jį nuo Dievo. Prisiminkime sceną Edeno sode: į Dievo kvietimą Adomas su Ieva Jam nepasirodė, motyvuodamas tai tuo, kad jie nuogi – įvyko žmogaus atkritimas nuo Dievo. Dorovingumas atsirado pirmapradės nuodėmės pasėkoje, kaip nepaklusnumo Dievui ir jo įsakymams rezultatas. Adomas su Ieva pažino gėrį ir blogį per nuodėmę, t.y. per nepaklusnumą Dievui. Tokiu atveju natūralus yra klausimas apie gėrio ir blogio santykį, iš vienos pusės, ir nuodėmės, iš kitos pusės.

Biblijoje nevienkartinai pabrėžiama, kad nuodėmė – tai yra tai, kas yra blogis Dievo akyse. Akivaizdu, kad nuodėmė ir blogis vertinami ne pagal save, o pagal jų santykį su Dievu. Jis nėra nuodėmės šaltinis. Pastaroji priklauso žmogui, supiktnaudžiavusiam savo laisve ir pasirinkusiam savo egzistavimą ne Dievo ir Jo įstatymų valioje. Toks egzistavimas yra nuodėmė (Jo valios pažeidimas) ir blogis kaip žmogiškoji veikla, nepageidaujama Dievo.

Blogis ontologiškas, jis egzistuoja, o ne yra nebuvime ar gėrio nepakankamumas (netobulumas). Dievas kuria tik gėrį – toks Jo asmeninis sukurto pasaulio įvertinimas. Juk pats Dievas nėra gėris, nes kūrinys (gėris) negali prilygti Kūrėjui. Aišku, kad gėris, sukurtas Dievo, naudojamas tik būtybei, o blogis yra jos atkritimo nuo Kūrėjo rezultatas. Nepripažinti blogio ontologiškumo reiškia nepripažinti Adomo ir Ievos nusidėjimo (reliatyvus blogis), nepripažinti Liuciferio atkritimo nuo Dievo (absoliutus blogis). Jėzus Kristus savo mirtimi ant kryžiaus ir prisikėlimu išpirko pirmapradę nuodėmę ir su juo susijusį reliatyvų blogį. Tolimesnis atleidimas nuo reliatyvaus blogio, kuriamo žmogumi, priklauso nuo jo paties. Žmogus, laisvas nuo nuodėmės, nepavaldus Šėtonui (absoliučiam blogiui). Tai reiškia, kad dorovingumo tobulėjimas veda reliatyvaus blogio išsišaknijimo link, o pabaigoje per Išganytoją – prie pergalės prieš absoliutų blogį.

Dorovingumo tobulėjime Atgimimo epochoje atsirado kliūtis – ideologija. Tai – fetišistinė pasaulėžiūra nutolusio nuo Dievo žmogaus, kuris susidievina tapdamas žmogdieviu (ne dievžmogiu!). Ši pasaulėžiūra žinoma gražiu pavadinimu humanizmas, kas nekeičia jos apostasinės (nuo gr. apostasia – atkritęs, mūsų atveju – nuo Dievo) esmės. Net Nikolas Makiavelis (1469 – 1527), italų politikos teoretikas, nereiškė tokio kraštutinio etinio reliatyvizmo ir tokios kraštutinės apostasijos, kaip tai padarė Vladimiras Leninas savo dorovingumo formuluotėje: „dora visa tai, kas tarnauja revoliucijai“.

O revoliucijai tarnavo iš tiesų viskas: įkaitų, darbininkų, dvasininkų ir tiesiog eilinių žmonių paėmimas ir sušaudymas pagal principą „kas ne su mumis, tas prieš mus“. Leninas ir demokratijos šalininkai, žinoma, priešingybės, bet greta to jie neišeina už apostasinio reliatyvizmo ribų. Po leninine formuluote būtų pasirašę (su atitinkamais pataisymais) ir demokratai: dorovinga visa tai, kas tarnauja demokratijai. O tai – viena ir ta pati renesansinio humanizmo dvasia: konkrečių-istorinių žemiškų vertybių absoliutizacija. Anksčiau kalbėdamas apie dorovę ir moralę, aš praktiškai neskyriau jų turinio, jos buvo tarsi sinonimai. Dabar noriu tiksliai jas atskirti. Dorovingumas remiasi religinėmis vertybėmis, savo pagrindu laiko sąžinę, siejančią žmogų su Dievu. Moralė yra ideologija, pretenduojanti vykdyti dorovingumo funkcijas. Apie renesanso humanistų ar šiuolaikinių demokratų pasaulėžiūrą nepasakysi, kad tai dorovė: jų moralė pernelyg susijusi su socialiai-politine visuomenės santvarka. Sąžinė ir dorovingumas veikia ir ten, kur nėra mūsų poelgių liudininkų. Moralės atveju veikia kitas principas: jeigu nesimato, tai ir ne gėda, o reiškia galima. Liaudyje apie tai sakoma paprasčiau: jeigu negalima, bet labai norisi, tai galima.

  • 1. Kaip Biblija traktuoja dorovinės sąmonės prigimtį (Edeno sodas)?
  • 2. Kokia reliatyvizmo esmė dorovės klausimuose?
  • 3. Kaip Kantas suprato dorovę?
  • 4. Kodėl socialinės ir teisinės normos savo kilme yra dorovinės?
  • 5. Koks yra blogio statusas dorovėje?
  • 6. Kaip komunistai supranta dorovę?
Views All Time
Views All Time
4453
Views Today
Views Today
1
0 0