Vertė Rūta KNIZIKEVIČIŪTĖ

#2

„Keista, – stebisi jaunuolis, bandydamas iš naujo skaityti laidotuvių sceną, kuria prasideda pasakojimas. – Jau beveik metai, kai pradėjau šią knygą, bet daugiau kaip kelių puslapių negaliu įveikti“. Nepavyksta susikaupti, nors greta ir nėra jam trukdančio karaliaus.

Vaikinas vis dar dvejoja, – jam sunku apsispręsti. Dabar jis supranta vieną svarbią tiesą: sprendimai tėra tik ko nors pradžia. Darydamas sprendimą, žmogus iš tikrųjų pasineria veržlion srovėn, kuri jį nuneša ten, kur sprendimo akimirką jis net nenujautė atsidursiąs.

„Kai nusprendžiau vykti ieškoti savojo lobio, neįsivaizdavau, kad dirbsiu krištolo krautuvėje, – mąsto jis, stengdamasis pagrįsti savo išvadas. – Taip ir šis karavanas – jis gali puikiai atitikti mano sprendimą, bet jo kelionė tebėra paslaptis“.

Priešais sėdi europietis, kuris taip pat skaito knygą. Nesimpatiškas: kai jis įėjo, nužvelgė jį niekinamai. Būtų galėję tapti gerais draugais, bet europietis nuo pat pirmos akimirkos užkirto tam kelią.

Jaunuolis užverčia knygą – nenori niekuo būti panašus į tą europietį. Taigi išsitraukia iš kišenės Urimą ir Tumimą ir pradeda jais žaisti.

Svetimšalis sušunka:

– Urimas ir Tumimas!

Jaunuolis skubiai paslepia akmenukus kišenėje.

– Jie neparduodami, – burbteli.

– Jų vertė nedidelė, – atsako anglas. – Tai kalnų krištolas, nieko daugiau. Žemėje yra begalė kalnų krištolo, bet tiems, kurie apie jį nusimano, šitie yra Urimas ir Tumimas. Aš ir nežinojau, kad šioje pasaulio dalyje jų esama.

– Juos man dovanojo vienas karalius, – paaiškina vaikinas.

Svetimšalis nutyla. Paskui įkiša ranką į kišenę ir virpėdamas ištraukia iš jos du lygiai tokius pat akmenukus.

– Jūs minėjote karalių… – prabyla jis.

– Bet jūs netikite, kad karalius galėtų kalbėtis su piemeniu, – atkerta jaunuolis, šįsyk tikrai norėdamas užbaigti pokalbį.

– Greičiau priešingai. Piemenys pirmieji pagerbė vieną karalių tada, kai visi kiti atsisakė jį pripažinti. Taigi nėra nieko nepaprasto, jei karaliai kalbasi su piemenimis.

Ir bijodamas, kad vaikinas gali jo nesuprasti, priduria:

– Apie tai parašyta Biblijoje. Knygoje, kuri mane išmokė pasidaryti šiuos Urimą ir Tumimą. Tie akmenys – tai vienintelė Dievo leidžiama būrimo priemonė. Dvasininkai juos nešioja įsegtus į aukso antkrūtinį.

Jaunuolį užplūsta džiaugsmas: kaip gerai, kad jis atėjo čia!

– Galbūt tai ženklas, – tarsi balsu mąstydamas, sumurma anglas.

– Kas jums kalbėjo apie ženklus?

Vaikino susidomėjimas vis labiau didėja.

– Gyvenime viskas ženklai, – atsako anglas, pagaliau užversdamas žurnalą, kurį skaitė. – Pasaulis sukurtas taip, kad jo pamatas yra viena kalba, kurią visi girdi, tačiau kurios nebesupranta. Tos Universaliosios Kalbos, šalia kitų dalykų, aš ir ieškau. Kaip tik todėl esu čia. Mat privalau surasti vieną žmogų, mokantį šią Kalbą. Alchemiką.

Pokalbį nutraukia įėjęs prekių sandėlio savininkas.

– Judviem pasisekė, – praneša storulis arabas. – Šiandien po pietų vienas karavanas išeina į Al Fajumą.

– Bet aš keliauju į Egiptą, – nesutinka vaikinas.

– Al Fajumas ir yra Egipte, – geraširdiškai nusijuokia storulis. – Tu man atrodai labai juokingas arabas.

Vaikinas pasisako esąs ispanas, tuo pradžiugindamas anglą: bus nors vienas europietis, tegu ir arabiškai apsirengęs.

– Jie ženklus vadina sėkme, – arabui išėjus, pareiškia anglas. – Jei galėčiau, parašyčiau didžiulę enciklopediją apie žodžius „sėkmė“ ir „sutapimas“. Būtent šiais žodžiais parašyta Universalioji Kalba.

Paskui juodu vėl šnekučiuojasi, ir anglas sako jaunuoliui, jog tai ne atsitiktinumas, kad pamatė jį su Urimu ir Tumimu rankose. Ir pasiteirauja, ar jis taip pat keliaująs ieškoti Alchemiko.

– Aš keliauju ieškoti lobio, – atsako vaikinas ir tuojau pasigaili apie tai prasitaręs.

Tačiau anglas neatrodo labai susidomėjęs tuo, ką jis pasakė.

– Tam tikra prasme aš taip pat, – prisipažįsta.

– Aš net nežinau, kas yra toji alchemija, – dar priduria jaunuolis, bet tuo metu prekių sandėlio savininkas juos pakviečia laukan.

*

– Aš – Karavano Vadas, – prisistato ilgabarzdis vyriškis juodomis akimis. – Ir savo rankose laikau kiekvieno, kurį vedu, gyvybę ir mirtį. Nes dykuma – aikštinga moteris, neretai išvaranti žmones iš proto.

Karavaną sudaro apie du šimtus keleivių ir antra tiek gyvulių – kupranugarių, arklių, mulų, paukščių. Daug moterų, vaikų. Ne vienas vyras turi už diržo užkištą durklą, o jei ne – tai ilgavamzdį ant peties. Anglas gabenasi keletą skrynelių knygų.

Aikštėje viešpatauja neapsakomas triukšmas, ir Vadas, norėdamas, kad visi jį suprastų, turi savo kalbą pakartoti keletą kartų.

– Čia yra visokių žmonių, ir kiekvieno širdyje vis kitas dievas. Mano vienintelis dievas yra Alachas, ir aš prisiekiu Alachu, jog darysiu viską, ką galėsiu ir kaip tik galėsiu, kad dar sykį įveikčiau dykumą. Tačiau aš noriu, kad kiekvienas iš jūsų taip pat nuoširdžiai prisiektų savo tikimu Dievu, kad manęs klausys bet kuriomis aplinkybėmis. Dykumoje nepaklusnumas tolygus mirčiai.

Per minią nuvilnija prislopintas šnabždesys. Kiekvienas pakuždom prisiekia savuoju Dievu. Jaunuolis prisiekia Jėzumi Kristumi. Anglas tyli. Murmesys trunka kiek ilgiau, nei užtruktų paprasta priesaika. Žmonės prašo Dangaus užtarimo.

Pasigirsta pratisas trimito garsas, ir visi sėdasi į balnus. Jaunuoliui ir anglui tenka gerokai pasistengti, kol užsiropščia ant savo nusipirktų kupranugarių. Vaikinas pajunta gailestį sunkiais ryšuliais apkrautam anglo gyvuliui.

– Ne, atsitiktinumų nėra, – sako anglas, bandydamas tęsti sandėlyje pradėtą pokalbį. – Aš atvykau čia vieno draugo dėka, nes jis susipažino su arabu, kuris…

Tačiau karavanas pajuda, ir darosi nebeįmanoma suprasti jo žodžių. Ir vis dėlto jaunuolis puikiai žino, apie ką kalbama: tai vis toji pati paslaptinga grandinė, sujungusi skirtingus įvykius, kai jis tapo piemeniu, keletą kartų susapnavo tą patį sapną, atsirado mieste netoli Afrikos, jo aikštėje sutiko Karalių, buvo apvogtas, kad susipažintų su Krištolo Pardavėju, ir…

„Kuo žmogus labiau priartėja prie savo svajonės, tuo tvirtesniu jo gyvenimo pagrindu tampa Asmeninė Legenda“,- nusprendžia jis.

Karavanas traukia Levanto vėjo kryptimi. Keliaujama rytais; sustojama atokvėpiui, kai saulė ima nepakenčiamai svilinti, ir vėl leidžiamasi kelin jai pasislinkus žemyn. Jaunuolis nedaug tepasikalba su anglu, nes šis didžiąją laiko dalį praleidžia įsikniaubęs į savo knygas.

Tuomet jis tylomis pradeda stebėti žmonių ir gyvulių žygį per dykumą. Dabar viskas kitaip nei pirmąją kelionės dieną. Tąsyk tai buvo triukšminga minia: girdėjosi riksmai, vaikų verksmas, gyvulių prunkštimas, o viso to sąmyšio fone skambėjo nekantrūs vedlių ir pirklių nurodymai…

Tuo tarpu dykumoje – visiška tyla, tedrumsčiama niekad nenurimstančio vėjo ir gyvulių kanopų dunkčiojimo. Net vedliai retai kada pasikalba tarpusavyje.

– Aš jau daug kartų keliavau per šias bekraštes smėlio platybes, – sykį vakare prasitaria vienas kupranugarių varovų. – Bet dykuma tokia neaprėpiama, horizontai tokie tolimi, kad kiekvienąkart pasijunti mažas ir gali tik tylėti.

Jaunuolis supranta, ką nori pasakyti varovas, nors jam iki šiol neteko keliauti per dykumą. Tačiau žiūrėdamas į jūrą ar į ugnį, jis taip pat galėdavo ištisas valandas nepratarti nė žodžio, pakerėtas šių gaivalų didingumo ir galybės.

„Aš mokiausi iš avių, mokiausi iš krištolo, – mąsto jis, – Ne prasčiau galiu mokytis ir iš dykumos. Man atrodo, kad ji dar senesnė ir išmintingesnė“.

Vėjas nesiliauja pūtęs. Vaikinas prisimena tą dieną Tarifoje, kai jautė jį, sėdėdamas ant tvirtovės sienos. Galbūt tas pats vėjas dabar kedena vilnas jo avims, einančioms per Andalūzijos, laukus ieškoti vandens ir žolės…

„Jos nebe mano, – sako sau mintyse, nejausdamas jokio liūdesio. – Be abejo, jos jau priprato prie naujojo piemens ir mane pamiršo. Ir labai gerai. Kas įpratęs keliauti taip, kaip įpranta avys, tas žino, kad visuomet ateina akimirka, kai tenka išvykti“.

Tada jis prisimena pirklio dukterį ir pasijunta esąs tvirtai įsitikinęs, kad ši jau ištekėjusi. Gal už kukurūzų traškučių pardavėjo, gal už piemens, taip pat mokančio skaityti ir galinčio jai pripasakoti nepaprastų istorijų. Pagaliau jis gi ne vienintelis toks. Tačiau ši nuojauta jį sykiu ir nustebina. Gal ir jis pradeda išmokti tos garsiosios Universaliosios Kalbos, aprėpiančios visų praeitį ir ateitį? „Nuojauta“, – dažnai sakydavo motina. Jis ima suvokti, kad nuojautos – tai trumpi sąmonės panirimai į bendrąją gyvenimo tėkmę, kurioje susiliejusios visų žmonių istorijos; taigi mes galime viską žinoti todėl, kad viskas yra įrašyta.

– Maktub, – ištaria jaunuolis, prisiminęs Krištolo Pardavėją.

Dykuma – tai tarpais smėlis, tarpais akmuo. Priėjęs akmens luitą, karavanas jį aplenkia, jei priešais iškyla uolynas – daro didelį lankstą. Kai smėlis tampa per smulkus kupranugarių kanopoms, ieškoma, kur jis tvirtesnis. Tose vietose, kur kadaise būta ežero, žemė padengta druska. Gyvuliai vargsta, ir varovams tenka nulipti žemėn jiems padėti. Užsikėlę krovinius sau ant pečių, varovai perneša juos per sudėtingus ruožus, o tada vėl apkrauna gyvulius. Kai vienas vedlys suserga ar numiršta, kupranugarių varovai traukia burtus, kuriam jį pakeisti.

Visa tai daroma turint vieną vienintelį tikslą. Nesvarbu, kad karavanas taip vingiuoja, jo kryptis visuomet ta pati. Įveikęs kliūtis, jis vėl susiranda žvaigždę, rodančią, kurioje pusėje yra oazė. Ir kai žmonės priešais mato tą žvaigždę, spindinčią ankstyvo ryto danguje, jie žino, kad ji rodo vietą, kur yra moterų, vandens, palmių ir datulių. Vienintelis anglas viso to nepastebi: daugiausia laiko jis praleidžia skaitydamas savo knygas.

Jaunuolis taip pat turėjo knygą, kurią mėgino skaityti pirmosiomis kelionės dienomis. Tačiau jam pasirodė daug įdomiau stebėti karavaną ir klausytis vėjo. Išmokęs geriau suprasti savo kupranugarį ir pradėjęs vis labiau prie jo prisirišti, jis knygą išmetė. Kaip nereikalingą naštą. Nepaisant to, kad kiekvieną kartą, ją atversdamas, prietaringai įsivaizduodavo rasiąs kažką svarbaus.

Pamažu jis susidraugauja su šalia keliaujančiu kupranugarių varovu. Vakarais prie laužo jam pasakoja savo piemenavimo laikų nuotykius. Vieno pokalbio metu varovas taip pat prašnenka apie savo gyvenimą.

– Aš gyvenau vietovėje netoli El Kairumo, – sako jis.- Turėjau daržą, vaikų – gyvenimą, kurį maniau nesikeisiant iki mirties. Vienais metais, kai derlius pasitaikė geresnis nei paprastai, mes visi nuvykome į Meką, ir taip aš įvykdžiau savo vienintelę iki tol neatliktą priedermę. Dabar žinojau, kad galėsiu mirti ramus, ir tuo džiaugiausi.

Vieną dieną pradėjo drebėti žemė, ir patvinęs Nilas išsiliejo iš savo vagos. Tai, kas, atrodė, gali atsitikti tik kitiems, atsitiko man pačiam. Potvynio metu kaimynai baiminosi netekti savo alyvmedžių. Mano žmona bijojo, kad vanduo nenuneštų vaikų. O man siaubą kėlė mintis, kad bus sunaikinta viskas, ką per gyvenimą pavyko sukurti.

Tačiau įvyko nepataisoma nelaimė. Iš žemės nebebuvo įmanoma išgauti nieko, ir man teko ieškotis kito pragyvenimo šaltinio. Štai, šiandien esu kupranugarių varovas. Bet dabar aš suprantu Alacho žodžius: žmogus neturi bijoti nežinomybės, nes kiekvienas yra pajėgus pasiekti visko, ko jis nori ir ko jam reikia.

Ar kalbėtume apie savo gyvenimą, ar apie savo plantaciją, mes bijome tik vieno dalyko – prarasti tai, ką turime. Tačiau ši baimė dingsta, kai suvokiame, kad mūsų istorija ir pasaulio istorija parašytos ta pačia Ranka.

*

Kartais karavanai susitinka nakties žygio metu. Paprastai vienas jų turi to, ko reikia antrajam, – tarsi iš tikrųjų viską būtų parašiusi ta pati Ranka. Kupranugarių varovai apsikeičia informacija apie smėlio audras ir, susėdę prie laužų, seka dykumų istorijas.

Kai kada prie karavano prijoja paslaptingi raiteliai su gaubtuvais ant galvų – karavanų kelią saugantys beduinai. Jie įspėja apie plėšikus, maištaujančias gentis. Jie atjoja tylėdami ir pasitraukia taip pat tylėdami, susisupę tamsiais apsiaustais, kad net nematyti veidų, tiktai akys.

Vieną tokią naktį prie laužo, kur sėdi jaunuolis ir anglas, prieina kupranugarių varovas.

– Girdėjau, vyksta karas tarp genčių, – praneša jis.

Vyrai prityla. Nors niekas neištaria nė žodžio, jaunasis ispanas pajunta visus apėmusią, tarytum ore tvyrančią baimę. Dar vienas bežodės Universaliosios Kalbos pasireiškimas…

Po kurio laiko anglas paklausia, ar tai pavojinga.

– Įžengus dykumon, neįmanoma savo pėdomis grįžti atgal, – atsako varovas. – O kadangi grįžti atgal negalima, telieka rūpintis, kaip kuo sėkmingiau varytis priekin. Visa kita, įskaitant ir pavojų, priklauso tik nuo Alacho.

Ir savo aiškinimą užbaigia ištardamas paslaptingąjį „Maktub“.

– Jūs turėtumėte daugiau dėmesio skirti karavanams,- varovui nuėjus, primena jaunuolis anglui. – Jie keliauja labai vingiuodami, bet visuomet ta pačia kryptimi.

– O jūs turėtumėte daugiau skaityti apie pasaulį, – atkerta anglas. – Knygos yra visiškai kaip karavanai.  

Nuo šiol ilga žmonių ir gyvulių virtinė pradeda judėti sparčiau. Tyla dabar vyrauja ne tik dieną. Po truputį ji įsiviešpatauja ir vakarais – tuo metu, kai žmonės paprastai susėsdavo pasišnekučiuoti prie laužų. O vieną dieną Karavano Vadas nusprendžia visai jų nebekurti, kad karavanas nepatrauktų niekieno dėmesio. Tuomet keliautojai, gindamiesi nuo nakties šalčio, iš gyvulių padaro ratą ir miega visi drauge jo viduryje. Aplink stovyklą Vadas išstato ginkluotus sargybinius.

Vieną iš tokių naktų anglas negali užmigti. Jis susiranda jaunąjį ispaną, ir juodu išeina pasivaikščioti į gretimas kopas. Tai mėnulio pilnaties naktis. Jaunuolis papasakoja anglui savo istoriją.

Šis, atrodo, labiausiai sudomintas pasakojimo apie krautuvę, diena iš dienos klestėjusią vis labiau, kai joje pradėjo dirbti vaikinas.

– Štai tas pradas, lemiantis viską, – sako jis. – Tai, kas Alchemijoje vadinama Pasaulio Siela. Kai ko nors trokštama visa širdimi, priartėjama prie tos Pasaulio Sielos. Tai visuomet labai teigiama jėga.

Ir dar paaiškina, kad šitai nėra vien žmonių privilegija: visa, kas egzistuoja žemėje – ar tai būtų mineralas, ar augalas, ar gyvulys, ar paprasčiausia mintis – taip pat turi sielą.

– Visa, kas yra ant žemės ir po ja, nepaliaujamai kinta, nes žemė – tai gyvas daiktas, irgi turintis sielą. Mes esame šios Sielos dalis, bet retai kada suvokiame, kad ji visuomet veikia mūsų labui. Jūs turite suprasti, kad krištolo krautuvėje pačios vazos buvo jūsų sėkmės bendrininkės.

Jaunuolis kurį laiką tyli, grožėdamasis mėnuliu ir baltu smėliu.

– Aš stebėjau traukiantį per dykumą karavaną, – pagaliau prabyla jis. – Karavanas ir dykuma kalba ta pačia kalba, todėl šioji leidžia jam pereiti per save. Tačiau sykiu ji bando jį kas žingsnis, tikrindama, ar tarp jo ir jos yra visiška harmonija. Jei taip – karavanas nueis iki oazės. Tačiau jei bent vienas iš mūsų, nors ir koks būtų drąsus, nesupras tos kalbos, žus pačią pirmąją dieną.

Juodu drauge grožisi mėnesiena.

– Tai ženklų magija, – toliau dėsto vaikinas. – Aš mačiau, kaip mūsų vedliai skaito dykumos ženklus ir kaip karavano siela kalbasi su dykumos siela.

Abu kiek patyli, o tada jau prabyla anglas:

– Iš tiesų man reikėtų daugiau dėmesio skirti karavanui…

– O man reikėtų paskaityti jūsų knygas, – atsako jaunuolis.

*

Keistos tos knygos… Pasakoja apie gyvsidabrį, druską, slibinus ir karalius, tačiau vaikinas iš viso to nieko nesupranta. Ir vis dėlto beveik visose šiose knygose sakytum kartojasi viena mintis: kad visa kas yra vienis.

Vienoje knygoje jis perskaito, kad patį svarbiausią Alchemijos tekstą sudariusios vos kelios eilutės ir kad jos buvusios parašytos ant paprasto smaragdo.

– Tai Smaragdo Lentelė, – paaiškina anglas, didžiuodamasis, kad gali kai ko pamokyti savąjį kelionės draugą.

– Tuomet kam ta daugybė knygų?

– Kad būtų galima suprasti tą keletą eilučių, – atsako anglas, pats nelabai tikras, ar tai tiesa.

Labiausiai jaunuolį sudomina knyga, kurioje surašytos žymiųjų alchemikų biografijos. Tie vyrai visą savo gyvenimą paskyrė metalų gryninimui laboratorijose; jie tikėjo, kad metų metais virinant metalą, šis galų gale netenkąs visų savo specifinių savybių ir jo vietoje atsirandanti Pasaulio Siela. Šis Vienatinis Dalykas galįs alchemikams padėti suprasti viską, kad egzistuoja žemėje, nes jis esąs kalba, kuria tarpusavyje bendrauja daiktai. Alchemikai jį vadina Didžiuoju Kūriniu – jis susideda iš vienos skystos ir vienos kietos dalies.

– Argi, norint atrasti šią kalbą, nepakanka stebėti žmones ir ženklus? – klausia jaunuolis.

– Jūs turite maniją viską suprastinti, – susierzinęs atkerta anglas. -Alchemija – rimtas darbas. Būtina sekti kiekvieną proceso fazę, kaip mokė meistrai.

Jaunuolis sužino, kad skystoji Didžiojo Kūrinio dalis vadinama Ilgo Gyvenimo Eliksyru ir kad šis Eliksyras ne tik gydo visas ligas, bet taip pat neleidžia senti alchemikui. O kietoji dalis vadinama Filosofiniu Akmeniu.

– Nelengva išgauti Filosofinį Akmenį, – sako anglas.- Alchemikai daug metų praleidžia laboratorijose, stebėdami metalus gryninančią ugnį. Taip ilgai žiūrint į ją, iš jų širdžių pamažėle pasitraukia visa pasaulio tuštybė. Taip vieną gražią dieną jie suvokia, kad metalų gryninimas galų gale išgrynino juos pačius.

Jaunuolis prisimena Krištolo Pardavėją, sakiusį, kad jis gerai padarė, išvalydamas krištolo indus, nes taip jie abu apsivalę nuo blogų minčių. Vis labiau tvirtėja jo įsitikinimas, kad Alchemijos galima mokytis ir kasdieniniame gyvenime.

– Be to, – toliau dėsto anglas, – Filosofinis Akmuo turi vieną nepaprastą ypatybę. Net mažutė jo kruopelytė gali didžiulius kiekius pigaus metalo paversti auksu.

Tai išgirdęs, jaunuolis dar labiau susidomi Alchemija. Juk tereikia trupučio kantrybės, ir galima viską paversti auksu. Jis skaito biografijas žmonių, kuriems šitai pavyko, – tai Helvetius, Elias, Fulcanellis, Geberis. Jų gyvenimas tikrai nuostabus: visi jie iki galo įvykdė savo Asmenines Legendas. Jie keliavo, susitikinėjo su žyniais, darė stebuklus netikinčiųjų akivaizdoje, išgavo Filosofinį Akmenį ir Ilgo Gyvenimo Eliksyrą.

Bet kai jis panori išsiaiškinti, kaip gauti Didįjį Kūrinį, pasijunta visiškai išmuštas iš vėžių. Apie tai, be piešinėlių, užkoduotų instrukcijų ir miglotų tekstų, neparašyta nieko.

– Kodėl jie kalba tokia sunkiai suprantama kalba? – pasiteirauja jis vieną vakarą anglo.

Beje, šis atrodo blogai nusiteikęs, tarsi jam būtų trūkę tų knygų.

– Kad ją suprastų tik tie, kurie turi pakankamai didelį atsakomybės jausmą, – paaiškina anglas. – įsivaizduokite, kad visi iš švino ima daryti auksą. Po kurio laiko šis taptų nieko vertas. Gauti Didįjį Kūrinį gali tiktai atkaklūs, savo darbui atsidėję tyrinėtojai. Štai dėl to dabar ir esu čia, šios dykumos viduryje. Dėl to, kad susitikčiau su tikru alchemiku, kuris man padėtų iššifruoti kodus.

– Kada parašytos šios knygos? – klausia vaikinas.

– Prieš keletą šimtmečių.

– Tais laikais dar nebuvo spaustuvių. Vargu ar visi tada galėjo tapti Alchemijos žinovais. Tuomet kam ta keista kalba ir visi tie piešiniai?

Anglas į šį klausimą neatsako. Tik burbteli, kad keletą dienų atidžiai stebėjęs karavaną, bet nepamatęs nieko naujo. Įsidėmėjęs tik vieną dalyką: vis daugiau kalbama apie karą.

*

Vieną dieną jaunuolis grąžina anglui knygas.

– Na, ar daug sužinojote? – paklausia šis nekantriai. Jam reikia su kuo nors pasikalbėti, kad bent trumpam pamirštų savo būgštavimus dėl karo.

– Sužinojau, kad pasaulis turi vieną sielą ir kad tas, kuris supras šią sielą, supras ir daiktų kalbą. Sužinojau, kad daugelis alchemikų gyveno savo Asmenines Legendas ir užbaigė jas atrasdami Pasaulio Sielą, Filosofinį Akmenį, Ilgo Gyvenimo Eliksyrą.

Tačiau, svarbiausia, aš sužinojau, jog tie dalykai tokie paprasti, kad juos galima surašyti ant vieno smaragdo.

Anglas nusivylęs. Ilgi studijų metai, magiški simboliai, nesuprantami sudėtingi žodžiai, laboratorijų aparatai – visa tai vaikinui nepadarė jokio įspūdžio.

„Per mažai išlavintas jo protas, kad suvoktų šiuos dalykus“, – pagalvoja.

Jis paima knygas ir sudeda į krepšius, užkabintus ant kupranugario balno ąsų.

– Grįžkite prie savo karavano, – pareiškia. – Jis juo labiau manęs kažin ko neišmokė.

Jaunuolis vėl įsižiūri į begarsę neaprėpiamą dykumą ir žingsniuojančių gyvulių dulkinamą smėlį. „Kiekvienas mokosi savaip, – taria sau mintyse. – Jo mokymosi būdas netinka man, o manasis netinka jam. Ir vis dėlto abu mudu ieškome savo Asmeninių Legendų. Todėl aš jį gerbiu“.

*

Dabar karavanas žygiuoja dieną ir naktį. Kartkartėmis vis pasirodo uždengtaveidžiai žinianešiai, o jaunuolio draugu tapęs varovas paaiškina, kad prasidėjo karas tarp genčių. Ir kad reikėtų dėkoti likimui, jei pavyktų pasiekti oazę.

Gyvuliai išsekę, žmonės darosi vis tylesni. Tyla dar grėsmingesnė naktį, kai subliovęs kupranugaris (kuris viso labo ir tėra subliovęs kupranugaris) išgąsdina visus: tai gali būti ženklas, kad jie jau puolami.

Tačiau varovas neatrodo per daug susijaudinęs dėl karo grėsmės.

– Aš esu gyvas, – sako jis jaunuoliui vieną tamsią, be mėnulio ir be laužų naktį, valgydamas iš saujos datules. – Ir kai aš valgau aš nedarau nieko kito tik valgau. Kai einu – einu, ir tai viskas. O jei vieną dieną reikės kautis, tai ar ne vis tiek, kada mirti? Aš negyvenu nei praeitimi, nei ateitimi. Aš esu dabartyje, ir tik ji mane domina. Ir tu, jei sugebėsi visuomet gyventi dabartimi, būsi laimingas žmogus. Tu suprasi, kad yra gyvybė dykumoje, kad dangus žvaigždėtas ir kad vyrai kariauja, nes tai būdinga žmogaus prigimčiai. Tavo gyvenimas taps švente, vienu didžiuliu festivaliu, nes jis – tik šiuo metu išgyvenama akimirka, tik tiek.

Praėjus dviem parom prieš užmigdamas jaunuolis pažvelgia dangun, ieškodamas kelio kryptį rodančios žvaigždės. Ir jam pasivaidena, kad horizontas nusileidęs žemiau negu paprastai: virš dykumos spindi tūkstančiai žvaigždžių.

– Mes šalia oazės, – sako kupranugarių varovas.

Tai kodėl neiname jon tuoj pat?

Todėl, kad reikia miegoti.

*

Jis pramerkia akis, kai iš už horizonto išnyra saulė. Priešais – ten, kur naktį spindėjo žvaigždelės, driekiasi begalinės, visą dykumos erdvę užpildančios datulių palmių eilės.

– Atvykome! – surinka irgi ką tik pabudęs anglas.

Tačiau jaunuolis tyli. Jis išmoko dykumos tylos ir tiktai grožisi priešais plytinčiu palmių vaizdu. Prieš akis dar ilgas kelias iki piramidžių; ir šis rytas vieną dieną tebus tik gražus prisiminimas. Tačiau dabar tai esama akimirka, šventė, apie kurią kalbėjo kupranugarių varovas, ir jis stengiasi išgyventi šią akimirką, sujungdamas ją su savo praeities pamokomis ir ateities svajonėmis. Taip, vieną dieną ši tūkstančių palmių vizija tebus tik prisiminimas. Bet šią akimirką ji jam reiškia pavėsį, vandenį, prieglobstį nuo karo. Taip, kaip kupranugario subliovimas gali virsti pavojaus signalu, palmių eilė gali tapti stebuklu.

„Pasaulis kalba daugiau nei viena kalba“, – padaro išvadą jis.

„Kai pagreitėja laiko bėgimas, karavanai taip pat ima skubėti“, – mąsto Alchemikas, stebėdamas į oazę įžengiančius šimtus išvargusių žmonių ir gyvulių. Atvykėlius šūksniais pasitinka gyventojai; matydami svetimšalius, iš džiaugsmo šokinėja vaikai, ir sukilusios dulkės uždengia dykumos saulę. Alchemikas pastebi, kaip susiburia genčių vadai, kaip jie prieina prie Karavano Vado ir visi drauge ilgai apie kažką tariasi.

Bet visa tai Alchemiko nedomina. Jis jau regėjo daugybę čionai atvykstančių ir išvykstančių žmonių; nesikeitė tik oazė ir dykuma. Šiuos smėlynus mindė karaliai ir elgetos, o jie, nors vėjai šiek tiek keičia jų paviršių, visada tokie pat, kokius jis įprato matyti nuo vaikystės. Vis dėlto širdies gilumoje jam nepavyksta pajusti nė trupinėlio to džiaugsmo, kurį patiria kiekvienas keliautojas, kai, daug dienų žiūrėjus vien į geltoną žemę ir žydrą dangų, prieš akis iškyla datulių palmių žaluma.

„Gal Dievas ir sukūrė dykumą tam, kad žmogus galėtų džiaugtis, išvydęs palmes“, – pagalvoja jis.

Tada Alchemikas nusprendžia sutelkti dėmesį į praktiškesnius dalykus. Jis žino, kad šiuo karavanu atvyksta žmogus, kuriam turės perduoti dalį savo paslapčių. Apie tai buvo pranešę ženklai. Jis dar nepažįsta šio žmogaus, tačiau savo įgudusia akimi atpažins jį vos tik pamatęs. Alchemikas tikisi, kad šis bus toks pat talentingas kaip ir prieš jį buvęs mokinys.

„Nežinau, kodėl šie dalykai būtinai turi būti perduodami iš burnos ausin“, – mąsto jis. Tikrai ne dėl to, kad tai būtų didelės paslaptys: Dievas dosniai atskleidžia savo paslaptis visoms gyvoms būtybėms.

Galimas tik vienas paaiškinimas: tie dalykai turi būti perduodami šitaip, nes jie, be abejonės, kilę iš Grynojo Gyvenimo, o šį gyvenimą paveikslų ar žodžių pavidalu sunku suvokti.

Todėl, kad žmonės pasiduoda paveikslų bei žodžių žavesiui ir galiausiai užmiršta Pasaulio Kalbą.

Views All Time
Views All Time
1968
Views Today
Views Today
1
0 0