“Šit kaip, nepatinka…”, piktdžiugiškai spėjo pagalvoti Marius, dar kartelį mėgindamas timptelėti, bet slidžią ataugą vandenyje net tvirtai suimti buvo ne juokas. Be to – ir kitos ataugos nelaukė: besimuistantį juokdarį jos puolė su dvigubu aršumu. “Mirk, šlykštyne”, šįsyk į mėginimą juokdarys sudėjo visas jėgas.
“Pykšt, pokšt, zzzzz ummmmrrr….”, kažkas sušnypštė, sučirškė, sublyksėjo, iš kažkur įsižiebė raudonas skritulys ir pasigirdo bjaurus zirzimas.
– Oho! – dabar žodis jau nuskambėjo visai aiškiai. Čiuptuvai lyg pagal komandą nurimo.
Tarp sustatytų keistų mėlynų daiktų pasirodė baltas pavidalas. Bet Marius nebuvo nusiteikęs laukti naujų netikėtumų – dabar pagrindinis noras buvo išsiropšti iš vandens ir jis metėsi plaukti. Deja, prilipę čiuptuvai, nors ir nebestangrūs, priminė apie save. “Šalin, bjaurastys”, Marius dar kartą pabandė sukandęs dantis juos nurauti. Skaudėjo, bet pavyko! Tik vandeniu nusidriekė kraujo pėdsakas. “O dabar laukan iš čia, laukan!”. Keletas galingų grybšnių – ir ežerėlio kraštas pasiektas! Bet grybšnius pastebėjo ir ant kranto šokinėjantis baltus drabužius dėvintis žmogus. Kažką surikęs jis sumostagavo rankomis, lyg pašėlęs puolė šokinėti nuo vieno keisto daikto, panašių į švieselėmis mirgančias lentas, prie kito ir daryti dar visokių nesuprantamų judesių. Marius kurį laiką tarsi užhipnotizuotas dėbsojo į burtininkišką šokį – pasirodo, be reikalo. Vos kerėtojui stabtelėjus ir užgesus raudonam skrituliui, vanduo vėl suputojo ir vienas iš atgijusių čiuptuvų kirto ir prisiurbė jam prie nugaros, galingu smūgiu nutemdamas užsižiopsojusią auką į ežerėlio vidurį. Šįsyk veiksmas buvo daug greitesnis – nepalikdama juokdariui jokių galimybių išsisukti daugiaataugė būtybė jį apipainiojo, suspaudė ir jau laikydama lėtai, tarytum pasimėgaudama, prisiurbinėjo vieną čiuptuvą po kito. “Galas…”, suprato Marius. Tačiau keista, kad galas buvo beveik neskaudus: čiuptuvai trumpučiais bakstelėjimais prilipdavo prie juokdario kūno, gražiai lipdami aukštyn stuburu… Paskutiniam čiuptuvui įsisiurbus kažkur prie pakaušio, daugiagalūnis padaras jį lėtai pakėlė aukštyn, sekdamas burtininko mostą. “O slibinas, slibinas kur?”, vėl gavęs minutėlę pagalvoti klausė savęs Marius, laukdamas iš kažkur turinčių atsiverti daugiadančių nasrų. Tačiau slibinas nesirodė, o kerėtojas vėl kažką veikė prie savo stebuklingų lentų, vėl iš kažkur žiebėsi papildomi žiburiai, nušviesdami visą olą. Galiausiai jis liko kabėti nuogutėlis, ryškiai apšviestas ir stebimas burtininko. Bet burtininką kažkas glumino – jis kurį laiką įdėmiai vėpsojo, tada dar pridėjo sau prie akių kažkokį juodą daiktą… Staiga tas daiktas nukrito, burtininkas trenkė kumščiu į vieną magiškąją lentą, po to į kitą, tada vėl ėmė lakstyti visą laiką kažką murmėdamas, kol netikėtai dingo ir… nebepasirodė.

Marių apsiviję čiuptuvai atsileido ir nukrito į ežerėlį. Ak, kaip jis būtų irgi norėjęs nukristi, bet norams išsipildyti nebuvo lemta: prisisiurbę čiuptuvai vis dar laikė ir laikė tvirtai. Taip ir kabojo – nei pakartas, nei paleistas, bet užtat prisiurbtas.
– Pumpt! – neišlaikęs įtempimo nutrūko pirmasis čiuptuvas.
– Ai… – sudejavo pakabintasis.
– Pumpt! – nutrūko antrasis.
– Ui… – skausmas perbėgo nuo kaklo iki užpakalio.
– Pumpt! Pumpt! – pokštelėjo trečiasis ir ketvirtasis. Dabar Marius kabojo žemyn galva, o likę čiuptuvai driekėsi aukštyn lyg uodega. Nemalonios pajautos, sukeliamos kiekvieno atitrūkimo, baigėsi, bet kabėti vis tiek buvo pakankamai bjauru. “Na po šimts slibinų, kerėtojų, raganų, laumių, pasiuntinių, kiek tai tęsis? Man ką, suptis, rangytis? O gal ir nieko mintis…” Pamažėle pamažėle jis įsiūbavo ataugas ir skraidė nuo vieno ežerėlio krašto prie kito. Tačiau kabant žemyn galva ėmė drumstis protas. Reikėjo skubiai kažką daryti arba likti džiovintu juokdariu kažkokio burtininko irštvos palubėje… Surinkęs po raumenų užkampius jėgų likučius, Marius kiek įmanoma atsilenkė ir atsipalaidavęs krito žemyn. Tokios jėgos čiuptuvai neišlaikė, “pokšt! pumpt! plerrr!” – nutrūko ir su garsiu skausmingo išsilaisvinimo klyksmu “Aaaaaaaaaaaaaaaaaaaaa!” juokdarys vėl pūkštelėjo į ežerėlį… Berods trečią kartą.

Kažkoks paukštis įkyriai kartojo nesudėtingas treles, tarytum kruopštus kanklininko mokinys, siekiantis tobulybės vienoje paprastutėje dainelėje “plaukė žąselė per ežerėlį…” Pasiuntinių žirgai, toli palikę Ledakalnį, ėjo ramia žingine, vos sūpuodami keleivius, kartas nuo karto persimetančius vienu ar kitu žodžiu. Nors abiejų galvose sukosi ta pati mintis, bet kažkodėl nė vienas nenorėjo jos išsakyti garsiai, tad kalbėjosi apie visokius nesvarbius dalykus: moteris, pinigus, šlovę, garbę, karus… Vis dėlto, Šbarkasas neatlaikė:
– Įdomu, kada gi mūsų pastangos duos rezultatą… – ištarė, mąsliai atsigręždamas į vos matomą kalną.
– Rezultatas gali būti vakarop, vėliau, gali ir visai nebūti… – suskaičiavo Fervergonas.
– Kaip tai?
– Na, gal žynys tik pasiėmė pinigus … Kol kas dar nieko nežinom, o juk mes negalėjome patikrinti. Tad reikia palaukti…
– Aš sakiau, kad reikėjo viską atlikti patiems, šitiek pinigų buvo išmesta, kol tas šykštus magapalaikis parengė eliksyrus… – burbtelėjo Šbarkasas.
– Ha ha ha, – visa gerkle nusikvatojo Fervergonas, – nuo kada pradėjote taupyti ne savo pinigus? Reiks – parengs antra tiek.
– Tas šventikas galėjo tiesiog išsigąsti svetimos magijos, juk indikatoriai nieko neparodė…
– Kantrybės, mano mielas Šbarkasai, girdite, kaip kantriai paukštukas ulba? Vat ir jūs galėtumėte taip… Vakare susitiksim – aptarsim, pažiūrėsim…
– Fervergonai, aš stebiuosi, kaip jūs su tokiu aplaidžiu požiūriu į pareigas tapote pasiuntiniu! Kaip manote, ką mes pasakysime Rubelyje , jeigu nepavyks? – negalėjo atitrūkti nuo reikalų džerminas, – jau už tai, kad mes laukėme pavasario, mane tarkavo0, o dabar… Sąjunga turi būti sudaryta!
– Kaip tai ką? – pyktelėjo prantas, – padarėme, ponai, ką galėjome. O ko negalėjome – lai padaro kiti. Vis tiek mūsų kadencijos baigėsi… Visą žiemą šitame užkampyje prabuvome – ne pilvus auginome, o aktyviai, labai aktyviai dirbome. Ir pagaliau – eina jie šunų blusinėti, pamėgintų pabūti čia, kur kiekvienas į tave įtariai dėbso, nepasitiki nė vienu žodžiu…
– Bepigu jums… o aš, pavyzdžiui, galiu senatvės išlaikymo netekti, – gailiai sumykė džerminas. Fervergonas pašaipai nužvelgė Šbarkasą:
– Jūs? Ar labai jo reikia? Neužtenka šimto penkiasdešimties dvarų?
– Dvarai, mielasis grafe, dar ne viskas. Išlaikymas – tai prestižas. Man ir mano vaikams, vaikamčiams! Oi, koks čia garsas?
– Kur?
– Įsiklausykit…
Iš tiesų, tolumoje pasigirdo kažkas panašaus į riaumojimą, grumėjimą.
– Tprrr… – pasiuntiniai sustabdė žirgus ir atsisuko.

Views All Time
Views All Time
2134
Views Today
Views Today
1
0 0