Per pastaruosius penkerius metus vis dažniau minimas žodis „kabala“. Kas tai? Tikėjimas, naujas vaistas ar madingas reiškinys, „užkabinęs“ viso pasaulio šou ir muzikos žvaigždes? Kabalos mokytojai sako, kad kabala – tai mokslas, kuriuo itin susidomėta paskutinį dešimtmetį.

Kabalos ištakos – Mesopotamijoje

Kabalistai tvirtina, jog kabalos ištakos glūdi Mesopotamijoje prieš daugiau nei 3000 metų. Ten gyvenęs žmogus, vardu Abraomas, subūrė bendraminčius, kurie skleidė vienos pasaulį valdančios jėgos idėją. Žydų tauta nuo senovės yra prisiėmusi atsakomybę skleisti šią idėją pasauliui nuo senovės. Tačiau tautybė nėra svarbus dalykas. Kiekvienas gali tapti kabalistu, jeigu jaučia tam poreikį. Kabalos mokslo atstovai šiuo metu glaudžiai bendradarbiauja su mokslininkais, fizikais, chemikais, psichologais, dalyvauja bendruose moksliniuose tyrimuose ir projektuose.

Žmonių, kurių nebetenkina šio pasaulio pasiekimai, atsiranda vis daugiau. Jie trokšta sužinoti, koks jų egzistavimo šiame pasaulyje tikslas. Ko dar negali paaiškinti šiuolaikinis mokslas, tai paaiškina kabala. Tačiau suvokti kabalos tiesas – tai ilgalaikis ir nenutrūkstantis procesas. O suvokimas nėra racionalus – tai didžiulių pastangų ir ypatingo dvasinio nusiteikimo reikalaujantis darbas.

Vienas žymiausių kabalos specialistų Michaelis Laitmanas sako, kad norint domėtis kabala tereikia… tik pieštuko, lapo popieriaus, kompiuterio ir knygų. Kabala – tai griežtas dalykas. Grafikai, formulės ir tikslūs matematiniai skaičiavimai. Skaičiai ir simboliai. Ir jokių ritualų. Kabala – tai mokslas apie pagrindinį pasaulėdaros dėsnį ir jo pasekmes mūsų pasaulyje.

Kabalos mokymo centrai praėjusį dešimtmetį buvo įkurti visame pasaulyje. Daugiausia jų – Izraelyje ir JAV. Vienas kabalos centras veikia ir Lietuvoje. Jo vadovas Valdas Rapševičius – mokslininkas, dirbantis Vilniaus universitete, Matematikos ir informatikos fakultete. Neseniai jis ir Kabalos mokslo Maskvos grupės sukūrimo iniciatorius Leonidas Ilizarovas viešėjo ir Šiauliuose. Besidomintys kabala galėjo klausytis paskaitos apie kabalą ir gauti atsakymus į iškilusius klausimus. „Šiauliai plius“ skaitytojams pateikiame interviu su Valdu Rapševičiumi.

– Kaip Jūs susidūrėte su kabala?

– Dirbu Vilniaus universitete, esu mokslininkas. Man dažnai tenka būti tarp mokslo žmonių. Tačiau supratau, kad mokslas neatsako į klausimus, kurie mane domina. Pamačiau, kad yra prieštara tarp tų dviejų žmonių grupių – tarp mokslininkų ir žmonių, lendančių į neracionalius dalykus. Parūpo, kas ten tokio įdomaus, kas pastaruosius žmones taip traukia. Puoliau prie knygų – Senojo ir Naujojo Testamentų, Biblijos. Nieko nesupratau – visokios keistos istorijos apie tautų klajojimus, karalių kaitą. Kas iš to, jei vis tiek lieki tuščias, Dievas iš dangaus nenusileidžia. Taip ieškodamas pas mamą radau žurnalą „Žmogus“. Atsitiktinai užkliuvo Michaelio Laitmano straipsnio ištrauka. Ji puikiai išaiškino sistemą, kuri egzistuoja. Biblijoje – vien alegorijos, palyginimai, kuriuos bandome taikyti sau. Bet tas principas viską iškreipia. Kai mokaisi kabalos, pradedi matyti, kad viskas jungiasi į visumą, įdomią sistemą.

– Kaip keičiasi žmogus, pradėjęs studijuoti kabalą?

– Jis tampa paprastesnis, atsikrato baimių, stereotipų, vienpusiškai nebevertina žmonių. Žmogus tampa geru ir lojaliu visuomenės nariu, šimtu procentų dirbančiu savo darbą. Žmogus nepradeda skraidyti, priešingai – jei anksčiau jis galvojo, kad yra išskirtinis – nutupia ant žemės. Kabalos pradeda mokytis tik tie, kuriems svarbus klausimas apie gyvenimo prasmę. Ne tie, kurie ieško ramybės, nusiraminimo, palaimos, nori atsikratyti bėdų. Kabala – tai ne metodika, kuri suteikia dvasinę ramybę. Kabala tiesiog suteikia galimybę atrasti atsakymą į gyvenimo prasmės klausimą.

– Kodėl kabala vadinama mokslu?

– Kabala – kaip matematika. Ji pateikia metodiką, kaip galima spręsti uždavinius. Dažnai manęs klausia: „Kodėl tu negali pasakyti atsakymo? Juk jau žinai“. Atsakau, jog spręsti reikia pačiam.

– Kaip mokytis kabalos mokslo? Kas mokytojai?

– Mokytoją ir kelią pasirenki pats. Mano mokytojas – Michaelis Laitmanas. Nežinau racionalesnio kelio, geresnės metodikos. Jei atsiras geresnė, aš vadovausiuosi ja. Michaelis Laitmanas – vienas žymiausių kabalos specialistų, pasaulinio Kabalos studijų centro vadovas, 22 knygų apie Kabalą autorius, 1970-aisiais gyvenęs Vilniuje, vėliau emigravęs į Artimuosius Rytus. Daugiau nei 20 metų Kabalos mokslą tyrinėjantis žydas skaito paskaitas JAV, Kanadoje, Izraelyje, Rusijoje, Austrijoje bei daugelyje kitų pasaulio šalių.

– Koks Kabalos tikslas?

– Mes sukurti ir nuo pat pradžių esame pačios geriausios būsenos amžinybėje ir tobulybėje. Gimimai, mirimai, kentėjimai – tai savojo „aš“ įtvirtinimas, savarankiškumo įgijimas. Kodėl iš karto nėra taip, kad būtų gera ir tobula? Įsivaizduokite, esate maža 12 metų mergaitė ir gaunate 10 milijonų palikimą. Nejausite tų pinigų svarbos, nežinosite, ką su jais daryti. O kai suaugsite, dirbsite ir uždirbsite, pajausite svarbą. Žmogui duota gimti, kentėti, karai vyksta tam, kad įgytume savarankiškumo. Visos blogybės žmonijoje – dėl mūsų egoizmo. 24 valandas žmonės bėgioja, kad aprūpintų save. Kabalos tikslas – aukščiau ramybės. Eiti, judėti pirmyn – tai ir yra ramybė.

– Ar daug kabalos pasekėjų Lietuvoje?

– Kabalą studijuoja nedaug žmonių. Lietuvoje aktyviai studijuojančių – apie 60. Dažniausiai žmonės nelinkę ieškoti. Jiems geriau eiti pramintu keliu, melstis, o ne patiems savojo kelio ieškoti. Tik nedaugeliui tai svarbu.

– Kaip gimsta gyvenimo prasmės klausimas? Kodėl dabar jis dažnesnis?

– Per visą žmonijos istoriją mumyse kirba alkio patenkinimo ir giminės pratęsimo – vadinamieji gyvūniniai – norai. Tolimesnė stadija visuomeniniai norai (turtai, valdžia, šlovė, žinios). Turtai, valdžia ir šlovė – žemiau už žinias, nes jie lengvai prarandami. Pastaruoju metu kyla penktasis noras – dvasingumas. Kai žmogus mato moteris, maistą, valdžią, bet jo tai nedomina dėl to, kad jaučia tuštumą. Tuomet gimsta gyvenimo prasmės klausimas. Ir dvasingi norai.

– Kas yra žmogus?

– Žmogų mes piešiame kaip dėžę su penkiomis skylutėmis. Mūsų receptoriai, pro kuriuos patenka informacija – klausa, rega, lytėjimas, skonis, uoslė. Jei vieną iš jų atimsi ar sugadinsi, pasaulis bus visai kitoks. Pavyzdžiui, aklojo pasaulis kitoks nei reginčiojo. Mes žinome tik tai, kaip mūsų jutimo organas reaguoja į kažką, esantį išorėje, ir perduoda mums signalus. Kas yra išorėje, mes nežinome. Kabala atsako į klausimus, kas yra žmogus, kokia gyvenimo prasmė. Jei žmogus yra kažkokios mašinos viduje, tad kas tas žmogus“.

Pasak paskaitą Šiauliuose skaičiusio Leonido Ilizarovo, žmogus gali būti labai blogas ir labai geras. „Gaila, kad mes nesugebame suvokti, kad ir gera, ir bloga – viena būsena. Negalime pajusti labai subtilių virpesių, kurie gyvena mumyse. Jei pajustume, išvengtume neigiamų savybių. Kai aplanko negera mintis, žmogus ją stumia. Ji grįžta, jis vėl ją atstumia, slepiasi, bėga. To pasekmė – smūgis. Arba likimo smūgis. O iš tiesų taip vyksta todėl, kad nemokame dirbti su mintimis. Materialusis apvalkalas – laikinas. Žmogaus viduje yra kažkas, kas pretenduoja į amžinybę. Materijos viduje – energija, dar giliau – informacija. Mes beveik nieko nežinome apie gamtą. Gamta per kančią išsaugo gyvenimą. Nors motina ir kūdikis kenčia, gamta išstumia iš motinos žmogų, kad gyvenimas tęstųsi. Gamta keršija kataklizmais: uraganais, drebėjimais. Kodėl? Dėl to, kad milijardai žmonių, patys to nesuvokdami, išstumia iš savęs neigiamus dalykus. Pavyzdžiui, kas darosi, kai organizme susikaupia šlakai? Organizmas priverstas išsivalyti. Gamta sugeria ir išmeta viską. Deja, mes dar nežinome, kaip tai valdyti. Kai suprantame, kad mes visi susiję, atsistojame aukščiau religijos, tautybės. Suvokiame, kad jei žmonija nepradės studijuoti tų dėsnių, ištiks rimta krizė, niekam nieko gero neatnešianti. Žmogus nesąmoningai pradeda suvokti, kad gamta – tai mintis. Kad kartu su kitais žmonėmis, bendra mintimi gali pakeisti reiškinius“.

Views All Time
Views All Time
10369
Views Today
Views Today
1
0 0