Kelyje į jogos būseną yra devynios kliūčių rušys:

Vjadhi – liga, suardanti fizinę pusiausvyrą;
Satjana – protinė stagnacija;
Samšaja – abejonės arba neryžtingumas;
Pramada – abejingumas arba nejautrumas;
Alasja – tinginystė;

Avirati – jausmingumas, norų sužadinimas, kada protą užvaldo jutiminiai objektai;

Bhranti daršana – klaidingos arba netikslios žinios, iluzijos;

Alabdha bhumikatva – nesugebėjimas susikaupti, susikoncentruoti;

Anavasthitattva – nepastovumas išlaikant susikaupimą pasiektą po ilgalaikės praktikos.

Bet visdėlto, egzistuoja dar keturios priežastys atitraukiančios nuo praktikos:

dukha – skausmas arba nelaimė;

daurmansja – neviltis;

angamedžajatva – kūno nestabilumas;

švasa-prašvasa – netolygus kvėpavimas.

Generolas, norėdamas išlošti kovą, apžvelgia priešo vietovę ir planuoja atsakomuosius veiksmus. Panašiai ir jogas planuoja savo „Aš“ užkariavimą.

Vjadhi

(liga, suardanti fizinę pusiausvyrą):

Suprantama, kad viena iš pirmųjų kliūčių yra silpna sveikata arba liga. Jogui kūnas yra labai svarbus ginklas. Keliautojas netoli nukeliaus, jeigu ekipažas sugedo. Jeigu kūnas pakirstas negalios – mokinys nedaug tepasieks. Kadangi protas funkcionuoja dėka nervų sistemos, tai fizinė sveikata yra labai svarbi protiniam tobulėjimui, vystymuisi. Kada kūnas serga arba nervų sistema pažeista, protą sukausto nerimas arba jis tampa inertišku ir abejingu, o tada jau nebeįmanoma nei koncentracija, nei meditacija.

Satjana

(protinė stagnacija):

Žmogus kenčiantis nuo protinės stagnacijos nemato kelio kuriuo reika eiti, nemato tikslo ir neturi entuziazmo. Jo protas ir intelektas atbunka ir tarsi surūdija nuo nieko neveikimo. Kalnų upelio srautas visuomet švarus todėl, kad pastoviai juda, o griovyje ar kūdroje, kur vanduo stovi, negali būti nieko gero. Bukas žmogus panašus į gyvą lavoną, nes negali į nieką susikoncentruoti.

Samšaja

(abejonės arba neryžtingumas):

Neprotaujantys, netikintys ir neryžtingi žmonės naikina save. Kaip jiems džiaugtis ir kaip jiems surasti laimę šiame ar kitame pasaulyje? Ieškotojas (sadhaka) privalo tikėti savo meistru ir pasitikėti savimi. Jis turi būti įsitikinęs, kad dievas visada su juo ir, kad nieko blogo jam negali atsitikti. Kai tik širdyje užsiliepsnoja tikėjimas, jis iškarto išdegina gašlumą, piktavališkumą, protinę stagnaciją, dvasinį išdidumą ir abejones. Išsivadavus nuo šių kliūčių širdis tampa rami ir taiki.

Pramada

(abejingumas arba nejautrumas):

Žmogus kenčiantis nuo abejingumo yra savimyla, nenuolankus, manąs esąs protingesnis už kitus. Jis, savaime suprantama, žino kas teisinga ir kas neteisinga, tačiau užsispyręs prieš tai, kas teisinga ir renkasi tai, kas malonu. Dėl savo egoistinių aistrų ir svajonių apie savo asmeninę garbę bei šlovę, jis sąmoningai be jokių svyravimų paaukos visus ir viską, kas tik pasipainios jo kelyje. Toks žmogus nemato Dievo šlovės ir negirdi Dievo žodžių.

Alasja

(tinginystė):

Kad nugalėti tinginystės kliūtį, reikalingas nepailstamas entuziazmas (virja). Mokinys panašus į įsimylėjusį, pastoviai besiveržiantį į pasimatymą su mylimąja ir niekada nenusiviliantis. Viltis turi būti jo skydas, o drąsa – jo kalavijas. Jis turi būti laisvas nuo liūdesio ir neapykantos. Pasitelkęs tikėjimą ir entuziazmą turi įveikti kūno ir proto inertiškumą.

Avirati

(jausmingumas, norų sužadinimas, kada protą užvaldo jutiminiai objektai):

Tai pati stipriausia ir taip sunkiai sulaikoma trauka jutiminiams objektams. Visiškai pavaldžių jausmų pagalba, jogas mokosi džiaugtis dalykais nuo kurių prieraišumo visiškai išsivadavęs. Praktikuodamas Pratjaharą, jis įgyja laisvę nuo prieraišumų, nuo norų ir tampa patenkintu bei taikiu.

Bhranti daršana (klaidingos arba netikslios žinios, iliuzijos):

Žmogus kenčiantis nuo klaidingo žinojimo, klysta ir mano, kad jis vienas išvydo tikrą tiesą. Nors jo intelektas stiprus, bet jis nenuolankus ir pagyrūnas. Tvirtai stoti į teisingą kelią jis gali bendraujant su didžiais žmonėmis bei jiems vadovaujant.

Alabdha bhumikatva

(nesugebėjimas susikaupti, susikoncentruoti):

Kaip alpinistui neturinčiam ištvermės nepavyksta užlipti į viršukalnę, taip ir žmogui nesugebančiam koncentruotis nepavyksta siekti realybės pažinimo; jam prieinamos kai kurios prošvaistės, bet aiškiai jis nieko nemato. Jis kaip muzikantas girdėjęs sapne dievišką muziką, o nubudęs nemokantis ją pakartoti ir negalintis dar kartą pamatyti tą patį sapną.

Anavasthitattva

(nepastovumas išlaikant susikaupimą pasiektą po ilgalaikės praktikos):

Žmogus kuris pakirstas anavasthitattvos atkakliom pastangom priartėja prie realybės pažinimo. Būdamas laimingas ir didžiuodamasis savo laimėjimais per daug atsipalaiduoja savo praktikos atžvilgiu. Jis pasiekęs skaidrumą ir aukšto lygio susikaupimą prieina paskutinę kryžkelę savo kelyje. Šioje paskutinėje stadijoje būtinos nepaliaujamos pastangos. Reikia nenuklystamai eiti savo keliu, turėti neribotą kantrybę ir atkaklų ryžtą, atmesti bet kokį nepastovumą bei nerūpestingumą, eiti toliau Dievo pažinimo keliu. Šiam žmogui, paprasčiausiai reikia laukti Dievo malonės. „Katha Upanišadoje“ pasakyta: „Vidinis „Aš“ nesuvokiamas dėka mokymo ar išmokymo, nesuvokiamas nei proto lankstumu, nei didele žinių gausa, o tik tai veržlumu to kurį Jis išrinko. Tokiam žmogui vidinis „Aš“ atveria savo tikrąją būtį ir tai yra Tiesa…

Meistras Patandžali siūlo kelias priemones, kurių dėka galima įveikti kliūtis ir pasiekti ramiąją laimę. Geriausia iš jų, tai keturių savybių derinys:

Maitri (draugiškumas),

Karuni (atjauta),

Mudita (džiaugsmas),

Upekša (nepritarimas).

Maitri (draugiškumas)

Maitri – tai nėra paprastas draugiškumas. Tai vienybė su draugiškumo objektu (amijata). Motina, šios vienybės dėka, begalo laiminga dėl savo vaikų pasiekimų. Išminčius Patandžali rekomenduoja vienybę su Laime ir su Dorybe. Jogas ugdo vienybę ir draugiškumą visų labui, niekam nejaučia pykčio ir priešus paverčia draugais.

Karuni (atjauta)

Karuni – tai ne tik gailestis bei liejamos ašaros, užjaučiant dėl svetimos nelaimės, bet atjauta, kuri remiasi kryptinga veikla, lengvinančia nelaimingojo dalią. Tam, kad palengvinti svetimus vargus ir kančias, jogas išnaudoja visus savo fizinius, ekonominius, protinius ir dorovinius resursus. Jis dalinasi savo stiprybe su silpnesniais, kol šie sustiprės. Jis dalinasi savo drąsa su tais kurie bijo, kol šie, matydami pavyzdį, išmoks būti drąsesniais. Jis atmeta stipriausiųjų išlikimo principą ir priduoda pakankamai jėgų silpnesniems išgyventi. Jis stoja ginti visus ir kiekvieną.

Mudita (džiaugsmas)

Mudita – tai džiaugsmo jausmas matant gerų darbų rezultatus (punja), nepriklausomai nuo to, ar tuos gerus darbus atliko draugas, ar priešas, ar konkurentas. Jogas muditos dėka atsikrato susierzinimo, apmaudo, neapykantos ir pavydo kito žmogaus atžvilgiu, net jei šis žmogus pasiekė norimą tikslą, kurio pačiam pasiekti nepavyko.

Upekša (nepritarimas)

Upekša – tai nepaprastas nepritarimo jausmas arba panieka žmogui įpuolusiam į nuodėmę (apunja), ir ne abejingumas arba pasipūtėliškas ignoravimas, o gili savianalizė apie tai, kaip pats pasielgtum susidūręs su panašia pagunda. Tai pasitikrinimas su tikslu išsiaiškinti, kiek pats esi kaltas tame, kad šis nuodėmingasis yra tokioje padėtyje, bei pamėginti atvesti nelaimėlį į teisingą kelią. Jogas supranta svetimas klaidas, kurias iš pat pradžių aptiko ir išsiaiškino savyje. Toks savęs gydymas moko būti gailestingu.

Neramiam protui, šių savybių – maitri, karuni, mudita ir upekša, gili reikšmė yra nesuvokiama. Praktika rodo, kad bet kokiam paprastam žmogui, vyrui ar moteriai, iš bet kokio socialinio sluoksnio, galima pasiekti proto ramybę atkakliai praktikuojant bent dvi iš aštuonių išminčiaus Patandžalio išvardintų pakopų, tai – asanas ir pranajamą.

Protas (manas) ir kvėpavimas (prana) tarpusavyje yra glaudžiai susieti. Aktyvumas arba pasyvumas vieno daro įtaką kitam. Todėl išminčius Patandžali ir rekomendavo pranajamą (ritmiško kvėpavimo kontrolę) kaip priemonę siekiant protinės pusiausvyros ir vidinės ramybės.

OM TAT SAT

Views All Time
Views All Time
1904
Views Today
Views Today
1
0 0