Liūdno rudens melodija pavergia tave ir nusineša į mano sapną, kuriame gyveni amžinai. Tik sapne mes artimi – kaip žemė ir dangus. Pilkas rudens lapas, suvirpėjęs ilgesiu vėjo glėby, nusinešdamas Tavo veido atspindį, krenta į tamsią bedugnę.
 
Šiandien ir vėl buvau toje vietoje, kur pirmą sykį mes susitikome. Tik tada dar nežinojau, kad tos žalsvos akys, spindinčios tyrumu ir šiluma, lydės ir švies gyvenimo kelyje… Nežinojau, kad liūdno rudens lapu kritimas man pavirs amžina meilės daina.
 
Stovėjau prie rausvo šermukšnio ir braukiau ašaras. Tu lyg miražas: artimas, brangus, bet nepasiekiamas. Turbūt net negalvojai, kad kažkur, rudens ošime, yra siela, kuri visada mylės ir pasiilgs Tavęs…
 
Turbūt šių mano žodžių rudens vėjas nesuprastų.. Nusinešęs Tave savo beribiam glėby.. O tamsioj rudens naktyje, tyliai kaip žvakes liepsna, kupina kančios, plazda mano siela. Tu išėjai. Pakilai nuo žemės, paukščio skrydžiu išnykai, ištirpai rudens lapų šlamesy.

…Aš ir vėl stoviu prie Tavo kapo, ant kurio gailiai krinta lapai – tylūs lyg sielos ašaros, kurių aš negaliu sustabdyti. Ir vėl man prieš akis iškyla tavo veidas toks švelnus, besišypsantis.
 
Liko tiek daug Tau neišsakytų žodžių, jų niekas nesuskaičiuos…  O aš stoviu šalia tarsi rudens šalnos palaužtas medis, kuris Tavęs netekęs supranta, jog esi žvaigždė, kurios ieškojau visą savo gyvenimą, stengiausi pasiekti.

Krinta lapai… Rudens rūkas kviečia mane dar pabūti su Tavimi ir prisiminti, kokie mes buvome laimingi. Laimė – kaip gęstanti diena ištirpo  pavirsdama nesibaigiančia skausmo naktimi. Tegul krintantys lapai, žvaigždės skęstančios rūke ir liūdnas padangių lietus Tau amžinai kartos šiuos mano žodžius:
-Miegok mielasis ramiai žemės glėby.
Užmik meilės sapnu, kurį mums kuždėjo vakaro vėjas.
Būk saulėta diena mano kenčiančioje širdyje…

Atsiuntė:  Aušra

Views All Time
Views All Time
1282
Views Today
Views Today
1
0 0