„Brigitai“ – Tomas

Ar kada nors pagalvojai, kas yra skaudžiausia? Pasakyti kažką ir po to gailėtis? Arba nieko nepasakyti ir gailėtis? Sunkiausia yra pasakyti tuos dalykus, kurie yra svarbiausi, kurie vis dar jaudina širdį, o jiems pasipriešinti nebegali – gal todėl ir rašau šį atsakymą…

Kai mes buvom pora bijojau tavęs netekti, mano širdis pati nusprendė ko jai reikia, o ko ne. Savo širdžiai neįsakysi ką jai daryti, nes ji daro tai pati savaime, kai to mažiausiai tikiesi arba netgi kai to nenori…

Ar žinai, kad tave mylėjau visa širdimi? Ar žinai, kad užgniaužiau savo jausmus, nes baimė tave prarasti buvo per didelė? Taip, aš pamelavau, nes bijojau, bijojau to ko nežinojau. O dabar žinau…

Gyvenimas reikalauja pasiryžti šuoliams ir eiti kryptingai, o aš, sukūręs su tavim meilę, pasakiau, net nepasakiau – sudie… O dabar rašau, nes reikia atsiskleisti ir parašyti kaip jaučiuosi, nes tapau toks žmogus, kuris visą laiką atsisuka į praeitį ir galvoja, ką būtų padaręs ar ką galėjo padaryti… O aš nieko nedariau ir dėl to labai kenčiu, nes gyvenu tik praeitim ir prisiminimais…

Ruduo. Lietus ir vėjas. Aš skubu krentančių lapų taku ir, įbėgęs į namus, nerimastingai užtrenkiu paskui save duris. Kambaryje tamsu, bet aš net nebandau praverti kitų durų, žinodamas, kad už jų dar tamsiau ir nykiau. Kitą kartą aš įsisupčiau į antklodę, pasislėpčiau šaltoje lovoje ir stipriai stipriai užsimerkčiau, kad tik užmirščiau praeitį, kad tik nereiktų tavęs atsiprašyti, kad Visagalis leistų toliau gyventi be praeities ir prisiminimų… Šį kart į tamsą aš pažvelgiau nustebęs, lyg įžengus netikėtai viešniai. Viešnia, pajutusi mano buvimą, mirkteli savo ilgomis blakstienomis ir aš išsigąstu… Aš nustembu nuo netikėtai mane apėmusio šviesos žaismo. Nesuprasdamas iš kur sklinda šviesa, aš praskleidžiu užuolaidas ir pro langą žvelgiu į mane gąsdinančią tamsą. Bet šį kartą žvilgsnis slysteli siūbuojančia nuo vėjo klevo viršūne ir danguje pamatau žvaigždę. Ją regiu pirmą sykį, su ja pasisveikinu. Mano žvaigždė mirkteli: – klausyk – per begalinę laiko erdvę, į kurią nuskriejusi visa mano praeitis šaukia – gana, gana, užteks!!!

Užteks man bijoti ir būgštauti to, kas buvo neišvengiama ir vyko nepriklausomai nuo manęs!!!

Vis ilgėjančiais rudenio vakarais tariu atsiprašymo žodžius – atleisk man už praeitį, atleisk, jog nemokėjau tavęs išsaugoti, kad sugrioviau mūsų kruopščiai pastatytą meilės pilį, atleisk ir leisk gyventi toliau… Tariu žodžius ne lūpom, o širdim, pakartoju žodžius žvilgsniu ir tikiu, jog visa tai išgirs tavoji širdis.

Atleisk, – tariu paskutinį kartą, tegu praeitis dyla kaip trumpėjančios rudenio dienos, ištarti žodžiai kaip vėjas apskrieja visą pasaulį ir įgavę galią paliečia tavo sielos gelmę… Atleisk, – tariu saulei, kuri teka ir leidžiasi, ir vėl grįžta į savo vietą, ir vėl iš naujo teka palietusi ir sušildžiusi tavo širdį ir vėjas, aplankęs pietus traukia į šiaurę, pereina visa aplinkui ir grįžta tolydžio, ir suka savo ratą – įgavęs galią… Atleisk, – prašau upės tekančios i jūrą, kur jūra nepatvinsta, o grįžta ten, iš kur ištekėjo, vėl iš naujo tekėti ir pranešti tik tau – atsiprašau, atleisk, neteisk ir leisk gyventi toliau…

Aš kovojau, grūmiausi, laimėjau ir praradau. Praradau tave, visas fizines ir dvasines jėgas, mane pasiekė slogūs nevilties debesys, klajojantys iš praeities lyg koks nutysęs šešėlis. Praeitis mane paėmė už rankos ir privedė prie meilės vartų, bet čia ir paliko. Aš likau ten, kur siautėja šalti vėjai, kur dulka pilkas lietus, kur šaltame meilės rūmų prieangyje pažeriami skurdūs meilės puotos trupiniai…

O lemtie!, kaip iš naujo pažinti ir suprasti gyvenimą? Laikas mįslingai šypteli, jis dar kartą tiriančiai pažvelgia į mane ir aš iš nuostabos apmirštu. Aš atsiduodu likimui, laiko valiai…

„Aš vieną dien nustebęs pamačiau, Jog nieko neturiu tau pasakyti. Nuo tol tave bučiuot ėmiau karščiau, Tartum kažką norėdamas sulaikyti. Bet slydo man iš rankų tas ,,kažkas“, Į akmenis suduždamas netrukus. Ir aš paskum ilgai rinkau šukes, Kol man pirštus supjaustė aštrios šukės. Bet štai, sulaikęs kvapą, pajutau, Jog limpa šukė priglausta prie šukės. Stebuklo bėgau aš parodyt tau, Balsu džiaugsmingu tarpdury sušukęs. Bet buvo jau atėjusi eilė Tau neapkęst tuomet, kai man mylėt.“… (iš Baltakio).

Tomas

Atsiuntė: Tomas

Views All Time
Views All Time
4202
Views Today
Views Today
1
0 0