Parašyk, kad mane myli, parašyk – tyliai kartoju sau mintyse. Tiek kartų sakei, kad tau patinku. Bet tave turbūt gąsdina tai, kad tu net nežinai, kaip aš atrodau. Bet ne išvaizda meilėje svarbiausia. O Tadai, aš tave taip myliu, ir taip bijau tave prarasti. Bet vis dėlto tu man parašei, kad myli mane. Aš visa drebu iš laimės, iš jaudulio. Kokia aš laiminga… Po kiek laiko mes susitikome.

Pirmieji susitikimai mane džiugino, nors ir nebuvo idealūs. Bet kuo tolyn, tuo blogyn. Neturėjome vienas kitam ką pasakyti, bet vis dėlto meilė neišblėso. Tu sakei, kad meilė, kaip vėjas užpučia mažą žvakės liepsnelę, taip įpučia gaisro liepsną. Ir dabar tave liepsnelė užgeso, o gaisras mano širdyje dar rusena… Bet kartą per mūsų susitikimą pasakei, kad niekad manęs nemylėjai. Tu net nenujautei, kiek skausmo šie žodžiai suteikė man. Šie žodžiai buvo tarsi smūgis į krūtinę, juk aš tave taip mylėjau. Nejučia mano skruostu nuriedėjo ašara, tai buvo skausmo ir liūdesio ašara. Tu neturėjai jos pamatyti, bet turbūt pamatei. Švelniai apglėbei mane ir padėjai galvą man ant peties. Kaip man tada norėjosi apkabinti tave ir išsiverkti lyg mažai mergaitei.

Po kurio laiko dar keletą kartų susitikome tik pakalbėti. Sakei, kad tave erzino mano žinutės, mūsų susitikimai. Mes išsiskyrėm ramiai, be pykčių, kaip draugai.

Tu stovėjai prie autobuso ir aš apkabinau tave ir pakštelėjau į skruostą, turbūt jau paskutinį kartą. Namo grįžau rami, dainavau mintyse, kad tik nereikėtų galvoti apie tave. Įėjau į kambarį ir pajutau tuštumą, begalinę tuštumą savo širdyje, o tada akyse aptemo ir prapliupo mano skausmo ašarų lietus…

Atsiuntė: Žvaigždė sidabrinė

Views All Time
Views All Time
2859
Views Today
Views Today
1
0 0