Uždegu prie lovos stovinčią, vanile kvepiančia žvakę ir klausau tylos. Ach, kaip gera džiaugtis vienatve. Pirmą kart taip malonu klausyti spengiančios tylos, pabūti vienai su savo mintimis ir svajonėmis. Kaip gera paskęsti tyloj. Viskas baigta. Pagaliau. Nuo klevo krenta spalvoti lapai, vakaro miglos lašeliai ir mano liūdesys. Jis krenta ant žemės, susigeria ir išnyksta. Rodos tu tyčia ją bučiuoji, ja po mano kambario langais. Ir pats nematai, kad kerštaudamas man, keršiji pats sau: ji tik šviesiaplaukė mano kopija. Ji net kalba, elgiasi kaip aš… Ir tu su ja nejučiomis elgies kaip kažkada su manimi: bijai apkabint, kad neatstumtų, bijai bučiuot, kad neištirptų. Tu? Tu priekaištauji? Man? Nejuokink… už ką gi? už tai, kad jis mane lepina tuo, kuo lepinai tu? O tu neįvertini, kad jis duoda daug daugiau? O gal už tai, kad tu vaikštinėdamas su Ja sutinki mane su juo ten pat, kur vaikščiodavome mudu? o gal…? Na ne… Nenoriu būt su tavimi, neprašyk. Neliesk manęs savo mintimis, nesiartink žvilgsniu. Dink iš mano minčių. Jei nori pasilik prisiminimus, bet geriau nuskandink. Palik mane.

Atsiuntė: Miglė

Views All Time
Views All Time
1566
Views Today
Views Today
1
0 0