Šį laišką supras tik žmogus, kuris nors kartą mylėjo, svajojo, džiaugės ir aišku, kentėjo dėl prarastos meilės. Kuris dėl mylimo žmogaus galėjo visą save paaukoti kitam. Kęsti žvarbios ir šaltos žiemos šaltį, kad dar nors kelias minutes matytų jo kerinčias akis, taip švelniai ir šiltai besišypsančias lūpas. Visą naktį stovėti vasaros lietuje, kad jis nors minutei pagaliau nors sekundei savo drėgnais pirštais paliestų jos permirkusius nuo žliaugiančio lietaus plaukus, ar priglausti savo lūpas prie ilgesio iškamuotų akių ir vos girdimu šnabždesiu pasakytų: „Myliu tave“. Bet iš tiesų mylinčiam žmogui tai ne kančia, nes visus vargus atperka mylimo žmogaus prisilietimas, žvilgsnis ar tiesiog žodis „myliu“.

Ir štai, viskas griūva, viskas baigiasi, visos viltys ir svajonės dūžta… Atrodo, dalį savo gyvenimo paaukoję vienas kitam išsiskiria ir lieka tik kaip du atskiri, svetimi vienas kitam žmonės, kurių niekas jau nesieja, gal tik keli prisiminimai, nuotraukos, ir skaudžiausia, su meile dovanotos dovanos. Bet ar mylinčiam žmogui užtenka likusių trupinėlių? Deja, ne. Pastebi save vis dažniau žiūrinčią į žvaigždėtą dangų, kuriame tiek daug spindinčių žvaigždžių, tiek daug neišsipildžiusių svajonių… staiga matai tą pačią žvaigždę, į kurią žiūrėjai jau gana ilgą laiką ir akimis bandei ją nuskinti, kad tik tavo noras išsipildytų. Ir jau kelis šimtus kartų pakartojusi tą norą, taip draskantį tau širdį, eini į lovą su dar viena nauja viltimi, kad būtent ši žvaigždė tau sugrąžins meilę, nuramins širdį ir sustatys į vietas išsibarsčiusius jausmus.

Atsiuntė: Laura

Views All Time
Views All Time
1851
Views Today
Views Today
2
0 0