O aš prisiminiau vieną istoriją, kuri ir bus šio laiško pagrindas. Ji nebus nei šmaikšti, nei linksma, nei su laiminga pabaiga. Greičiausiai – tai skaudi meilės istorija, pilna ilgesio, liūdesio ir kančios. Deja, bet taip jau yra: kas mylėjo, tas žino, kad gyvenime yra ir džiaugsmas ir skausmas. Nežinau kiek šita istorija yra tikra, kiek ne, bet skamba ji gana tikroviškai.

Buvo šiltas liepos vakaras. Jie ėjo susikibę rankomis. Abiems šypsojosi saulė, ramunės. Tą vakarą jis prisimins visą gyvenimą. Jiems beeinant, mergina nuskynė ramunę ir tyliai sukuždėjo jam: „išbursiu laimę“. Ir ji „būrė“. Jos akys čia nuliūsdavo, čia vėl šypsojosi. Tik ji tylėjo, nieko nesakė, ir tada jis suprato, kad jau išsiskiria. Kad tai yra vienas iš paskutinių vakarų, praleistų drauge.

Po to, jis palydėjęs merginą namo, kiek tik turėdamas jėgų bėgo atgal, į tą pievą, kur ji „būrė“ jam laimę. Čia jis rado tą patį nuskabytą ramunės žiedą, tuos pačius žiedlapius, kuriuos visai neseniai ji lietė savo rankomis. Ir jisai pasilenkė, nuskynė ramunę, pakėlė prieš save ir skindamas žiedlapius kartojo: myli, nemyli, myli, nemyli. Tuo metu vaikinas labiau už bet ką tikėjo tuo nekaltu ramunės žiedu, lyg jis galėtų nulemti laimę. Tame žiede jis matė jos veidą, jos ramų žvilgsnį ir vis kartojo: myli, nemyli, myli, nemyli?. Staiga jis nuskynė antrą žiedą ir jau daug greičiau traukė žiedlapius: myli, nemyli, myli. nemyli. Po to jis atsiklaupė, pakėlė akis į dangų, lyg būtų pasiruošęs maldai ir pajuto, kaip jo skruostais rieda ašaros. Tada jos jau trečią kartą išrovė ramunę ir lupo jos žiedlapius: myli, nemyli, myli, nemyli. Ant jo kelių krito lašai. Ne, tai ne lietus, tai jo ašaros. Jis niekada nebesijautė toks vienišas. Niekas, niekas, net ramunės nepritarė jo meilei. Jo meilė geso, lyg žvakė vėjyje. O šalia, lyg nuotakos suknelė, pabirę gulėjo žiedlapiai. Myli, nemyli, myli, nemyli. Daugiau ramunės žiedelių nebuvo.

Tačiau jis netikėjo ir niekada netikės, kad ta laimė, kurią jam suteikė jinai, ta didžiulė palaima, kurią jis jautė būdamas šalia jos, tos akimirkos, tie vakarai praleisti drauge, kurie buvo brangesni už bet kokį auksą, už bet kokią garbę, už bet kokius turtus. Jis netikėjo, kad visa tai daugiau nebepasikartos, kad visa tai jau skirta ne jam, kad visa tai jau bus skirta ne jam, kad tai liks kaip susapnuotas sapnas, kuris išnyksta vos išaušus rytui. Kaip sunku atplėšti nuo širdies tai, su kuo jis susigyveno, kas visai neseniai atrodė neišardoma.

Views All Time
Views All Time
2074
Views Today
Views Today
1
0 0