Saulė jau seniai nusileido, tik danguje tviska žvaigždės mėnulio glėby. Tokia nuostabi, nepakartojama naktis. Tik Tavęs, mano meile, nėra šalia. Tu taip toli ir kartu taip arti. Kodėl Tu toks nepasiekiamas? Toks šaltas ir bejausmis man? Negi taip sunku nors kiek dėmesio skirti ir man? Bent jau atsigręžk ir pažvelk į mane. Sustingusi stovėsiu nors ir šaltyje ar lietuje, jei tik Tu skirsi man nors minutę. Žiūrėčiau į Tave, kaip į nuostabiausią eksponatą, kuris būtų sukurtas tik man.

Taip sunku eiti pro Tave ir nieko Tau nepasakyti. Galėčiau tarti nors kokį žodį, bet neleidžia didžiulis ir nepakeliamas mano išdidumas. Jei tik žinočiau, kad turi kitą, tyliai, be žodžių, kaip atėjau, taip ir išeičiau. Pasitraukčiau iš Tavo gyvenimo.

Tu žinok, kad myliu Tave labiau už gyvenimą. Gyvenu vien tam, kad žinau – Tu esi. Tu niekados manęs nemylėjai ir nemylėsi, nors ir daug žodžių sakytum, bet jie visi beprasmiški. Jie nieko nereiškia. Tik mano širdyje palieka dideles ir neišgydomas žaizdas, kurios bet kuria akimirką ima ir vėl atsiveria. Jos taip skaudžiai kraujuoja, tik Tu to nežinai.

Žinau Tu dievini kitą, man sunku su tuo susitaikyti. Taip reikia Tavo lūpų, švelnumo ir stipraus tavo rankų apkabinimo. Daugiau nieko – tik šių dalykų. Ir žinau, juos gaus kita, tik ne aš… Aš Tavęs nežaviu, aš Tau esu visiškas niekas. Bet Tu man reiški labai ir labai daug. Tu atiduosi save tai, kuri viso Tavo gerumo, švelnumo neįvertins. Patikėk, tu jai būsi reikalingas tik kaip naujas gyvenimo išbandymas.

Galbūt, kai Tu sugrįši, aš jau būsiu kitokia. Ir visiškai pasikeitusi. Jei būčiau su Tavimi, tada mano laimė, meilė ir džiaugsmas gali virsti didžiuliu ir nepakeliamu sielvartu ir liūdesiu. Gal išvis geriau būti vienai ir nuo Tavęs atsiriboti? Geriau neturėti nieko, nei turėti viską. Myliu ir bučiuoju Tave…

Atsiuntė: Sandra

Views All Time
Views All Time
1644
Views Today
Views Today
1
0 0