Kiekvienas žmogus susikuria būsimo mylimojo paveikslą, ir kai įsimyli, akimirksniu priskiria jam visus pageidaujamus bruožus. Įsimylėjėlis svaigsta nuo savo paties jausmo, o jo jausmų objektas tampa jo paties projekcijų, fantazijų ir lūkesčių indu…

Pradėję artimiau bendrauti, žmonės maloniai kartu leidžia laiką, tačiau nesiliečia kasdienėje buityje. Sunkumų nebuvimas neleidžia fantazijoms išsisklaidyti. Tačiau vėliau, kai pradeda gyventi kartu, staiga pamato, jog egzistuoja atotrūkis tarp realybės ir fantazijų.

Apie šeimyninę laimę pasakoja šeimos psichoterapeutė Ina Chamitova.

Kai žiūri į kai kurias šeimas, atrodo, jie neturi jokių bėdų, nes idealiai tinka vienas kitam. O žvelgiant į kitas atrodo, kad jie iš skirtingų planetų.

Žmonės lengviau sutaria, kai yra panašaus išsilavinimo, kilę iš šeimų, kuriose galiojo panašios taisyklės, o tai reiškia – iš panašaus socialinio, kultūrinio, religinio sluoksnio.

Įprastas mums taisykles bei normas mes atsinešame iš savo tėvų namų. Daugelį dalykų darome automatiškai, net nesusimąstydami. Kodėl kai kurie, pavyzdžiui, iš ryto geria kavą, o ne arbatą? Kodėl vienas jaučia diskomfortą, kai namie netvarka, o kitam ji nė motais? Mūsų įpročiai taip pat atsiliepia ir bendravimui. Vienas nori iš ryto kalbėtis, o kitas negali to pakęsti.

Visi žmonės skirtingi, ir jų įpročiai skirtingi. Mes elgiamės natūraliai, tačiau natūraliai tik savo pačių atžvilgiu.

O meilės aistra negali „suderinti“ skirtingų asmenybių?

Aistra gali būti puikus pagrindas tolesniems santykiams tik tuo atveju, jeigu žmonės nori sugyventi, padėti vienas kitam. Socialiniai ir kultūriniai skirtumai nereiškia, kad pora būtinai išsiskirs. Svarbu žiūrėti į kitokį nei tu partnerį ne kaip į nevisavertį keistuolį, o kaip į žmogų, kuris turi objektyvių priežasčių elgtis kitaip nei tu.

Jeigu pasitiki žmogumi, jeigu tiki, kad jis linki tau gero ir myli tave, tai bet kurį jo poelgį, kurio tu nesupranti, interpretuosi ne su nuoskauda ir nusivylimu, o manydamas, kad jis šitaip elgėsi ne iš piktos valios. Jis gi mano, jog elgiasi teisingai!

Laimingos sutuoktinių poros labai daug investavo į tai, kad būtų laimingos. Taip nebūna, kad žmonės vienas kitam „savaime“ tinka kaip dėlionės fragmentukai. Taip, meilė, aistra – tai nuostabu, tačiau vėliau, gyvenant kartu, vyksta didžiulis darbas. Ir kuo tėvų šeimos skirtingesnės, tuo tas darbas sunkesnis.

Sakoma, jog tarpusavio santykiuose nebūna kaltų ir teisių, tačiau tam tikrose situacijose sunku su tuo sutikti: pavyzdžiui, alkoholizmo, smurto atvejais.

Šeima yra vientisas organizmas: vienas atlieka kepenų funkciją, kitas plaučių arba inkstų… Negali sakyti, kad dėl visko kalti tik nesveiki inkstai. Į šeimos narius mes linkę žiūrėti juos atskyrę: alkoholikas vyras ir jo vargšė žmona; bjauri žmona ir užguitas vyras. Jeigu žiūrėsime į šeimą kaip į vienį, pamatysime įdomių dalykų.

Sakykime, vyras geria, žmona dėl to kenčia. Gyvena kartu 20 metų, bet kažkodėl nesiskiria, o jeigu ir išsiskiria, nenutraukia santykių. Kodėl? Galbūt todėl, kad žmonai patinka kankinės vaidmuo? Dažnai būna, kad asmeninė moters šeimos istorija verčia ją gerai jaustis tik tada, kai ji atlieka gelbėtojos vaidmenį. O gelbėtojos funkcijos yra gydyti, vaduoti, traukti iš liūno, ginti alkoholiką.

Kodėl nepavyksta jo išgelbėti?

Čia susiklosto keista, tačiau tipiška situacija: atsakomybę prisiima gelbėtojas, o ne pats alkoholikas. O alkoholizmas – labai gudri liga: nei dėl šeimos, nei dėl vaikų, nei dar dėl ko nors žmogus nesigydys. Jis gydysis tik tada, kai pasieks patį dugną, kone mirties kraštą.

Didžiausia bėda yra ta, kad gelbėdama vyrą alkoholiką žmona jam ne tik nepadeda, bet netgi stumia į prarają. Ir pati ten ritasi.

Anoniminiai alkoholikai vartoja tokią sąvoką – „atsiribojimas su meile“. Skamba keistai, tačiau tam, kad žmogui suteiktum šansą išsigelbėti, turi atsiriboti. O žmonai sunku tą padaryti – jai patinka gelbėti. O tam, kad turėtum ką gelbėti, reikia, kad vyras gertų. Štai ir išeina, kad teisiųjų ir kaltųjų nėra. Viskas susiję.

O mušamos žmonos? Jos irgi savotiškai neteisios?

Kodėl moteris nepalieka ją mušančio vyro? Gerai, sakykime, jai nėra kur išeiti, ji neturi pinigų. Bet kodėl ji nieko nepadarė tam, kad pati kaip nors atsistotų ant kojų? Gal jai patinka būti auka? Gal tai jai teikia tam tikro pasitenkinimo?

Šalia sadisto visada yra mazochistas, šalia budelio visada yra auka.

Kodėl poros gyvenime atsiranda trečias?

Jeigu sutuoktiniai nesutaria ir tų nesutarimų priežasčių nelinkę ieškoti savyje, nemato savo indėlio į pagedusius santykius, jie paprasčiausiai bėga nuo problemų – užmezga intymius santykius su kitu žmogumi. Meilužiai atsiranda tada, kai sutuoktinių santykiai pašlyja. Tai klasika.

Statistiškai daugiausiai neištikimų vyrų ir žmonų yra tarp keturiasdešimtmečių. Kai vaikai užaugę ir palikę tėvus vienus.

Atlikdami tėvų pareigas, žmonės dažnai pamiršta būti sutuoktiniais. Ir kai jie pagaliau atsigręžia vienas į kitą, išsigąsta pamatę, kiek neišsakytų nuoskaudų ir pretenzijų per ilgą laiką sukaupė. Paprasčiausia yra nuo viso to pabėgti, o ne išspręsti.

Manau, kad vyrams ir moterims, kurie buvo išduoti, būtų lengviau atleisti savo antrajai pusei, jeigu jie galvotų ne apie tai, kad sutuoktinis – niekšas, o apie tai, kad abu yra prisidėję prie to, kas nutiko, kad jie abu nepasistengė savo problemų išspręsti kartu.

Kokie, jūsų akimis, yra išmintingas vyras ir išmintinga žmona?

Išmintingi vyrai ir žmonos – tai žmonės, kurie klausosi vienas kito net tada, kai yra įskaudinti. Žmonės, kurie gali kalbėtis ir apie skaudžius dalykus. Todėl, kad nuoskauda yra reakcija į tai, kas tau regisi. Regisi, kad kitas žmogus kažką pagalvojo arba pajautė. Kaip dažnai mes įsiskaudiname savo pačių mintimis. Reikia išmokti pasakyti ir išgirsti. Tai vadinasi „rasti bendrą kalbą“. Laimingi yra tie sutuoktiniai, kurie ieško ir galiausiai susikuria tą bendrą kalbą, o tai didžiulis darbas.

Views All Time
Views All Time
3012
Views Today
Views Today
1
0 0