Kaip viskas buvo: Kristė

Jį pamačiau ministerijos, kurioje dirbu, koridoriuje. Tokio vyro jau seniai nebuvau regėjusi. Mat paprasčiausiai jau kuris laikas į vyrus apskritai nesidairiau. Nuo tada, kai išvijau savąjį „-eks“. Bet žmogus – ne akmuo. Taigi kai pamačiau jį, beveik iškart apsisprendžiau. Nes mano gyvenime būna taip: ko nors užsimanau – ir gaunu.

Aš neįsimylėjau aklai. Prieš pamesdama galvą, visuomet pagalvoju, ar verta. Taigi pamažu ėmiau rinkti informaciją apie jį. Jis ką tik pas mus įsidarbino. Jam 37-eri. Vardas – Saulius. Išsiskyręs. Buvusi žmona – aktorė. Beje, nevykusi. Sėdi be darbo, niekas jai jokių vaidmenų neduoda, ir ji turbūt nagus graužia, kad paliko jį. Taip, tai ji Saulių paliko! Vištelė. Vaikų jie neturėjo. Taigi – idealus vyras su idealia biografija. „Metuose“, bet dar nesenas. Turintis gyvenimo ir meilės patirties, bet pastarąja dar nepersisotinęs. Tiesa, dabar jis gyvena su tokia Milda. Mačiau – nieko gero. Paliegus, nublyškus, plokščia krūtine. Tiesa, į brangius kailinius Sauliaus „įvyniota“, gerais kvepalais tik dvelkia, tik klapsi dažytom blakstienom… Fui! Nekenčiu.

O aš dar labiau suėmiau save į rankas, dar labiau pasitempiau. Atnaujinau garderobą, kasdien keičiau šukuoseną. Ir stengiausi nors kartą per dieną pasimaišyti Sauliui po nosim. Kartais mūsų žvilgsniai susitikdavo, ir aš kukliai nuleisdavau akis – arba netikėtai įžūliai į jį dėbteldavau. Kartais abejingai praplaukdavau pro šalį, jo „nepastebėdama“. O vieną dieną aš su juo pasisveikinau. Jis nustebęs kurį laiką spoksojo į mane, o po to maloniai atsakė: „Laba diena“. Jo balsas buvo toks vyriškas, seksualiai kimus, lyg Holivudo kino žvaigždės. Ir apskritai jis buvo vertas dėmesio. Svaigau nuo minties, kad galiu tokį vyrą užkariauti. Ir tai jau darėsi akivaizdu: kitą dieną vėl su juo pasisveikinau, jis taip pat maloniai atsakė, o po savaitės jau sveikindavo mane pirmas.

Kai aš visai dėl jo susileidau, pagaliau pasitaikė proga trumpai šnektelėti. Tai buvo per bendradarbio jubiliejų. Tiesiog priėjau prie jo ir kažko paklausiau, atrodo, ar mėgsta kalmarus. „Aš kaip tik juos valgau“, – šyptelėjo Saulius. „Tai ar skanūs?“ – paklausiau aš. Atsakymo man nereikėjo: iš jo akių galėjau suprasti, kad aš jam „keliu apetitą“. Truputį paplepėjome, po to Saulius atsiprašė ir iščiuožė namo. Nepykau, kad „nusiplovė“. Mačiau jo žvilgsnį, kuriuo jis žiūrėjo į mane, ir žinojau, kad tai mažytė mano pergalė.

Bet toji Milda laikė jį kietai, ir jis kol kas nedrįso rodyti iniciatyvos. Tik, man regis, pats suprato, kad Milda – jam visiškai netinkama moteris. Kai jie drauge eidavo pro mane (ji lyg varnalėšos „saga“ įsisegusi jam į parankę – neatplėši), Saulius kaltai nudelbdavo akis. Atrodė, jis gėdijasi Mildos.

Viskas gal taip ir būtų slinkę vėžlio žingsniu, bet įvykių eigą paspartino mano pažintis su Milda. Nepatikėsite, kur aš su ja susipažinau – sporto klube! Toji paliegėlė mat nusprendė pataisyti savo asteniškas formas ir amžinai silpną sveikatą. Nieko ten nesigaudė, nežinojo, kaip dirbti su „staklėmis“, tik sekiojo paskui trenerį, tai aš ėmiausi ją šefuoti. Po savaitės mes jau gėrėme arbatą Sauliaus bute.

Darbe su Saulium jau ilgiau paplepėdavom, o kartą – įsivaizduokite! – Milda per pietus net nusitempė mane drauge pavalgyti į tą jų pamėgtą kavinę. Dėkingumo ženklan ir aš Mildą pakviečiau nueiti į spektaklį, pasakiusi, kad gavau tik du bilietus. Kai ji kiurksojo prie teatro, manęs laukdama, aš spaudžiau Sauliaus buto durų skambutį. Žinojau, kad jis namuose. „Kur Milda?! Tikiuosi, dar neišėjo?..“ – giliai alsuodama paklausiau. „Kas atsitiko?“ – nustebo Saulius. „Aš… ee… pamečiau bilietus… Ką dabar Mildai pasakysiu? Kaip nesmagu!“ – rypavau, apsimesdama visiška kvaišele. Saulius ėmė mane raminti. Suglebau jo glėby, net ašarą nuliejau… Kad atsipeikėčiau, Saulius davė man brendžio. Ir pats išgėrė. O tada griuvo visi barjerai, dar likę tarp mūsų, ir jis pirmas apkabino mane. Žinojau, kad Mildos atžvilgiu elgiuosi šlykščiai, bet kai myli žmogų, argi paisai priemonių? Slapčia vyliausi, kad ji pareis ir užtiks mus – vien-du, ir viskas išsispręstų. Bet toji vištelė „susišaudė“ bilietą (nors buvo man sakiusi, kad nemėgsta eiti į teatrą viena), ir nuėjo į spektaklį.

Vis dėlto atomazgos neteko ilgai laukti. Per Kalėdas buvo Sauliaus gimtadienis, ir aš, nupirkusi gėlių puokštę ir dailią dėžutę tabakui, nuėjau jo pasveikinti. Milda, tiesa, minėjo, kad jie švęsią dviese ar kažką panašaus, bet žinojau, kad aš – geidžiamiausia Sauliaus dovana. Milda, mane tarpdury išvydusi, šiek tiek nustebo, bet maloniai pakvietė užeiti – ir net paskambino kažkokiam savo giminaičiui, ožiu prakvipusiam senberniui, kad tas ateitų manęs „pašefuoti“. Naivuolė. Senbernis, žinoma, susileido, mane pamatęs – pasistengiau atrodyti kaip reikiant.

Taigi po dvylikos, kai nedarniai sugiedojome „Ilgiausių metų“, aš patraukiau į vonią. Saulius – iš paskos. Milda taip ir užtiko mus – lyg dvi lianas meilės ekstazėj susipynusius. Nepatikėsite, ką ji padarė – ji… nualpo! Tikra idiotė. O Saulius kad puolė ją gaivinti, kad ėmė šokinėti aplink, rankas grąžydamas. Mane net supykino nuo tos komedijos, išsikviečiau taksi ir pardūmiau namo. Bet jau kitą rytą Saulius man paskambino. Milda išėjo, pasakė. Taip greit, aš net nesitikėjau! Ji net nebandė kovoti. Nuvažiavau pas Saulių ir mes kaip išprotėję puolėme vienas kitam į glėbį. Pagaliau mums niekas nebetrukdė.

Dabar gyvenu pas jį, ir jis mane ant rankų nešioja. Tiesa, tuoktis kol kas nesiūlo, bet, manau, greitai priversiu jį tai padaryti. „Pilietinė santuoka“ – ne man, aš ne Milda, noriu būti teisėta jo žmona. Ir būsiu – kaip minėjau, ko užsigeidžiu, tą ir gaunu.

O drama įvyko per mano gimtadienį, per pačias Kalėdas. Tai „dviguba“ šventė, tad leidau sau atsipalaiduoti – tik apkabinau Kristę vonioj, o čia Milda… Ji net nualpo. Aš išsigandau, nes ji visada buvo silpnos sveikatos. Tačiau tai, pasirodo, buvo tik nervinis šokas.

Kaip viskas buvo: Saulius

Nemėgstu skaudinti moterų. Tiesiog negaliu žiūrėti, kaip jos ašaroja, jaučiuosi paskutinis galvijas. Bet gyvenime, žinia, visko pasitaiko. Kaip sakoma, jei žinotum, kur krisi, kilimėlį pasitiestum. Aš nemaniau, tikrai nemaniau, kad Milda taip skausmingai sureaguos. Bet apie viską – iš eilės.

Susipažinau su Milda sanatorijoj. Gydžiausi ten nugarą, kurią pastaruoju metu vis skaudėjo. Milda nebuvo tokia moteris, kurią pamatai ir iškrinti iš klumpių. Užkalbinau ją daugiau iš nuobodumo. Sanatorijoj buvo kur kas gyvybingesnių moterų, ir jei pradėti romaną, galvojau, tai tik su viena iš jų. Be to, jos visos tiesiog korėsi man ant kaklo. O Milda buvo santūri, tyli, labai mokėjo klausyti. Kai pabučiavau ją, net pats nežinau, koks jausmas mane apėmė. Lyg laikyčiau glėby trapų vaiką, tokį pažeidžiamą, bet jos lūpos buvo godžios, degančios, o oda – labai švelni ir karšta. Netrukus pasijutau įklimpęs iki ausų. Štai tau ir kurortinis romanas! Į Vilnių grįžau įsitikinęs, kad sutikau savo gyvenimo moterį. Netrukus Milda apsigyveno pas mane. Jau pasvajodavome ir apie kūdikį – bet čia ėmė ir netikėtai iš kažkur atsirado toji rudaplaukė pagunda, sumaišiusi visas kortas, toji velnio nešta ir pamesta Kristė. Mikliai ji įsikraustė į mano lovą ir į mano gyvenimą. Ir ne tik į mano…

Iš pradžių aš jos net nepastebėjau. Tik kai Milda atsitempė ją į svečius ir pasakė, kad ji dirba toj pačioj kaip ir aš ministerijoj, prisiminiau, kur ji man matyta. Ji vis spigindavo į mane tomis savo mažomis gudriomis akutėmis, kai susitikdavom koridoriuj. Na ką, turiu pripažinti, ji buvo neblogas kąsnelis. Seksualios lūpytės, užpakaliukas – bet daugiau nieko ypatinga. Rengėsi ji baisiai, kaip papūga, vis kažkokiais ryškiais tropikų spalvų drabužiais. Nesuprantu, kuo ji užbūrė Mildą.

Kartą Milda išėjo į teatrą, – sakė, Kristė pakvietusi. Kai kažkas paskambino į buto duris, maniau, Milda grįžo, gal ką pamiršo, bet už durų stovėjo Kristė. Aš buvau tokios nuotaikos, kai nesinori nieko matyti, bet pakviečiau ją užeiti, vargšė buvo taip susijaudinusi, mat bilietus pametė. Man net nebuvo pikta – ko iš tokios žioplelės norėti. O vėliau pats nežinau, kaip viskas atsitiko. Jei ne tas brendis, kuriuo nuo pat ryto „ploviau“ pagirias (bet tik po mažytį šlakelį), gal nieko ir nebūtų įvykę.

Turiu pripažinti, Kristė mokėjo vyrus vystyti. Mes juk silpni sutvėrimai. Negalėjau atsilaikyti, kai ji imdavo tomis savo akutėmis blizginti ir vizginti užpakaliuką.

O drama įvyko per mano gimtadienį, per pačias Kalėdas. Tai „dviguba“ šventė, tad leidau sau atsipalaiduoti – tik apkabinau Kristę vonioj, o čia Milda… Ji net nualpo. Aš išsigandau, nes ji visada buvo silpnos sveikatos. Tačiau tai, pasirodo, buvo tik nervinis šokas. Ir Milda tą pačią naktį išėjo, susimetusi į lagaminą kuklią mantą. Viską paliko, ką buvau jai nupirkęs. Juk pas mane ji pusplikė atėjo, neturėjo net žieminių batų. Elgetėlė, o žiūrėk, kokia išdidi!.. Iš pradžių įtūžau: tegu eina, įdomu, ar toli nueis?.. Gal stoty stovės, prie bibliotekininkės algos prisidurdama?! Bet kažkaip žinojau, kad ji negrįš. Liūdnas buvo tas mano gimtadienis. Net apsiverkiau, vienas likęs. Nuėjau į vonią, o ten – visokie Mildos parfumai, kvepalų flakonėlis… Miegamajam lova tuščia, guolis šaltas. Priguliau ant sofos. O iš ryto paskambinau Kristei. Žinojau, kad Milda dabar su manimi nekalbės, tai tikėjausi, gal Kristė nueis su ja pakalbėti, paaiškins, kad čia nieko rimto, jos juk draugės. Bet atvažiavusi Kristė taip metėsi ant manęs, kad būčiau ne vyras buvęs, jei nebūčiau jos išdulkinęs. O paskui man viskas pasidarė vis vien. Buvo šventės, visi pirko produktų naujametiniam stalui, planavo, kur švęs, o aš vienas slankiojau po tuščius namus. Ir visai nenustebau, kai supratau, kad čia apsigyveno ir Kristė, nors neprisimenu, kad būčiau ją kvietęs. Aš, man rodos, net truputį ją įsimylėjau – rytais, kai ji susimąsčiusi gurkšnodavo kavą, o jos raudonai dažyti plaukai ticianiškom sruogom srovendavo perregima smilkinių oda, – ji atrodydavo visai graži. Kartą pavakare ėjau gatve niūrus kaip debesis. Visi tie šventiškai išsišiepę žmonės mane tik nervino. Staiga priešais išvydau Mildą. Nenustebau, nes pastaruoju metu ji man kas antroje moteryje vaidendavosi. Bet tai iš tikrųjų buvo ji. Ji pažvelgė į mane, paraudo, po to išblyško lyg popierius ir praėjo pro šalį. Kaip svetima. Aš tylomis patraukiau iš paskos. Taip ir ėjome tylėdami gal pusvalandį. Galiausiai Milda, matyt, pavargo ir klestelėjo ant suoliuko. Aš atsisėdau šalia. Ji manęs nenuvijo – tai buvo geras ženklas. Sėdėjome, sėdėjome, ir staiga ji tik šniurkšt! – nosimi, ašaros tik kapt, kapt, – ir įsikniaubė man į petį.

Velnias, kaip susinervinau, juk sakiau, pakęsti negaliu verkiančių moterų, – bet ir apsidžiaugiau kaip beprotis. Tai va, taip viskas buvo. Kol kas Milda dar ožiuojasi, nenori grįžti. Bet aš būtinai ją susigrąžinsiu – be jos man vis tiek nėra gyvenimo. Tiesa, pas mane tebegyvena Kristė. Kažkaip neprisiruošiu jai pasakyti, kad išeitų. Žinau, kils isterika, – o aš, kaip sakiau, labai nemėgstu skaudinti moterų.

Užrašė Eglė Šimonytė

Views All Time
Views All Time
2812
Views Today
Views Today
1
0 0