Pavelas Lavrinecas „Vladimiras Nabokovas”

Pokario metais Vladimiras Nabokovas Lietuvai oficialiai neegzistavo. Jo kūryba čia (ir visoje TSRS) buvo vertinama kaip „modernistinė“, kas jau savaime buvo pakankamu nuosprendžiu, neleidžiančiu tikėtis sulaukti jos vertimų, o tuo labiau – leidinių. Be to ji, pasak „Lietuviškosios tarybinės enciklopedijos“, išsiskyrė „erotiniais psichologiniais motyvais, dėmesiu patologiniams reiškiniams“ [1]. 1977 m. emigravęs poetas ir literatūrologas Tomas Venclova straipsnyje apie pasaulinės literatūros vertimus tarybinėje Lietuvoje 1978 m. kovą išspausdintame kassavaitiniame kultūrai skirtame lietuviško Čikagos laikraščio “Draugas” priede Nabokovą įvardijo kartu su Vladislavu Chodasevičiumi, Viačeslavu Ivanovu, Nikolajumi Gumilevu, Jevgenijumi Zamiatinu, tarp tų rašytojų „disidentų, opozicininkų ir emigrantų“, kurių kūrybą išleisti nėra jokios galimybės [2]. Straipsnyje „Žaidimas su cenzoriumi“ (1983) T.Venclova priskyrė Nabokovą kitai – sovietinės sistemos tabu eilei (kolonijiniai polipai, homoseksualizmas, žydai, disidentai ir emigrantai, žemės drebėjimai, epidemijos, ir t.t.): jie erzina ir todėl Solženycinas, Brodskis ir Nabokovas „neegzistuoja“, Trockio išvis niekada nebuvo, o Stalinas „egzistavo, bet lyg ir ne“ [3]. Venclovos liudijimai jau savaime yra pavyzdys, kaip užsieniuose spausdinta lietuviška spauda, socialistinėje Lietuvoje buvusi taip pat „prieinama“, kaip ir paties rašytojo tekstai, palaikė Nabokovo garsą abejose Atlanto pusėse. Kaip bebūtų, Jeilio profesorius nepraleisdavo progos pacituoti Nabokovą. („Talentas“ – 1975 m. išleistas “Ann Arbor” pavadinimu) straipsnyje apie Jurgį Baltrušaitį (1975) arba pomirtinėje Henriko Radausko poezijos rinktinės recenzijoje (1981), prie kurio mokytojų Venclova priskyrė ir Nabokovą.

Tikriausiai vienintelė užsienio lietuviškosios spaudos publikacija apie Nabokovą jau pačia antrašte charakterizavo jį kaip „emigracijos liudininką ir teisėją“. Straipsnį, daugiausią skirtą ankstyvajai Nabokovo prozai, tame pačiame “Draugo” priede 1971 m. vasarį išspausdino prozaikas ir straipsnių apie filosofijos istoriją, meną, literatūrą autorius Petras Melnikas. Lietuviškajai emigracijai būdingi savo pačios situacijos sukelti bandymai „grąžinti, įstatyti, įgrūsti Nabokovą į emigrantiškąjį likimą“, ko metai po rašytojo mirties įspėjo saugotis Aleksandras Piatigorskis [4]. Trumpa, bet gana audringa lietuviškosios „Lolitos“ recepcijos istorija patvirtino šias prognozes: iš pradžių Nabokovas buvo priskirtas lietuvių ir rusų literatūros egzodo rašytojams, dėl to susidarė klaidinga nuomonė apie jo kūrybos esmę.

Pati galimybė leisti lietuviškus Nabokovo kūrybos vertimus atsirado 1988 m., pasikeitus politiniam režimui. Lygiagrečiai rašytojo palikimas buvo įsisavinamas per jo suvokimą formuojančias publikacijų periodikoje, straipsniuose ir recenzijose anotacijas. Kalbėdami apie Nabokovo, kaip rašytojo paveikslą Lietuvoje, jį žymiai iškreiptume, nepaminėję plataus rusų kalbos paplitimo ir skaitytojų publikai prieinamų rašytojo tekstų ir įvairių jo kūrybą nušviečiančių materialų, spausdintų buvusioje TSRS. Pvz., Rita Cibulskaitė pastabose prie pirmojo lietuvių kalba išleisto rašytojo apsakymo („Ratas“) nurodė, kad tarybiniai skaitytojai turėjo galimybę susipažinti su jo publikacijomis periodinėje spaudoje – buvo išleisti romanai „Talentas“, „Mašenka“, „Lužino gynyba“, apsakymas „Mitruolis“, pratarmės knygai „Mūsų laikų didvyris“ ir kitiems kūriniams, o vertimo kauniškiame laikraštyje šaltiniu [5] buvo „Ogoniok“ žurnalo publikacija (1987, Nr. 28, birželio 11-18 d.).

Ta pati vertėja pastabose prie apsakymo „Skambutis“ [6] autorių palygino su romano „Žygdarbis“ herojumi Andrejaus Bitovo pratarmėje „Nemirtingumo aiškumas“ (Neįsivaizduojami prisiminimai) Nabokovo eilėraščių ir prozos rinkiniui „Ratas“ (Leningradas, 1990). Laimantas Jonušys „Lolitos“ vertimo recenzijoje cituoja Levo Aninsko straipsnį „Grįžimas pas Nabokovą“ iš „Maskvos naujienų“ (1988, Nr. 18, gegužės 1 d.): „Nabokovas – tokia pat katastrofos auka, kaip ir Dostojevskis, bet, skirtingai nuo Dostojevskio, jis žiūri ne į prarają, o, nukreipęs žvilgsnį, kuria „virš prarajos“ ir todėl jo parodytas gyvenimas taip puikiai stilizuotas ir taip optiškai nepriekaištingas“ [7]. Atsiliepime apie į lietuvių kalbą išverstą Nabokovo apsakymų rinkinį pateikiamas atsiliepimas apie „nepriekaištingo stiliaus jausmą“ iš Viktoro Jerofejevo recenzijos apie Brajano Boido knygą “Vladimir Nabokov. The Russian years” („Maskvos naujienos“, 1992, Nr. 12, kovo 22). Taip pat pažymėta, kad rašytojo kūriniai rusų kalba pastaraisiais metais pliūptelėjo, kaip iš gausybės rago, o recenzuojamas rinkinys dėl savo glaustumo ir jame pateiktų kūrinių trumpumo patogus pirmajai pažinčiai su Nabokovu, ypač tiems, kas to dar nespėjo padaryti dėl laiko trūkumo [8]. Iš gausios rusiškosios nabokovianos lietuvių kalba pasirodė tik Michailo Gelerio straipsnis „Nabokovas ir Politika“ iš „Russkaja mysl“ [9] ir apybraižą apie rašytojo auklėjimą iš žurnalo „Domovoj“ (Naminukas) [10], kas vis dėlto nereiškia, kad kita medžiaga buvo nežinoma.

Nabokovui „grįžus“ į TSRS, jo kūrybos leidimas prasidėjo 1986 m. rinktiniais eilėraščiais žurnaluose („Дружба народов“, Nr. 6; „Октябрь“, Nr.11), tęsėsi „Lužino gynyba“ („Москва“, 1986, Nr.12), „Ratu“ („Огонёк“, 1987, Nr.28), „Kvietimu į egzekuciją“ („Родник“, 1987, Nr. 8-12, 1988, Nr.1-2), „Mitruoliu“ („Даугава“, 1987, Nr.12) ir po 1989 m. išėjusių atskirų romanų ir prozos rinkinių leidimų pačia tikriausia prasme apsivainikavo masiniu „Lolitos“ tiražavimu ir keliais prozos ir poezijos rinkiniais 1990 m.,; lietuvių kalba Nabokovas iš pradžių pasirodė periodikoje spausdinamais eilėraščiais (1988), vėliau apsakymu (1989; kaip tik tada Rusų dramos teatro scenoje vyko spektaklis „Kvietimas į egzekuciją“, inscenizacijos ir režisūros autorius – režisierius Grigorij Gadij), o po to atskirai išleista „Lolita“ (1990).

Ukrainiečių kino aktoriaus režisūrinis debiutas neliko nepastebėtu [11]: Vilniaus miesto laikraštis rusų ir lietuvių kalbomis išspausdino žemažiūrio skaitytojo nepasitenkinimo laišką. Jis spektaklį apkaltino iškraipius romano idėjas, įvertino jį kaip „sceninės kultūros nebuvimą ir chamiškumą“ ir labiausiai piktinosi „absurdiška erotika“ ir apnuogintomis Marfinkos, Emočkos ir Cecilijos krūtimis: „Nuo kada taip elgiamasi su šventais dalykais?“ [12]. Žinomam kino ir teatro kritikui Sauliui Macaičiui teko (dviprasmiška antrašte „Atsargiai: provokacija“) išaiškinti rizikingų scenų prasmę: Cincinatas priešpastatytas budeliams, provokatoriams ir jų tyliems bendrininkams – miniai, ir, kritiko žodžiais, nesvarbu, ar jį scenoje aprengia ar nurengia, svarbi ta moralinė šerdis, kuri neleidžia jam palūžti. Budelių ginklas – žiaurumas, saldžialiežuviškumas ir laisvės viliojimas spekuliacijomis, tarp jų ir nuogumu. Spektaklyje jam dar labai toli iki erotikos ir juslinio pasaulio traktavimo, nes ir “moteriškos krūtys, ir lytinio akto imitacija scenoje pateiktos taip, kad lieka tik visuotinių kliedesių, tamsaus grotesko komponentu [13]. Pastatymas taip pat buvo aptariamas ir už Lietuvos ribų [14].

Pats įspūdingiausias lietuviškosios V.Nabokovo recepcijoje įvykis – tai, žinoma, romano „Lolita“ lietuviško vertimo išleidimas ir Brailio abėcėle (1991). Ypatingai vertimais turtingais periodais 1991-1992 m. atskirais leidiniai išėjo romanai „Karalius, dama, valetas“, „Neviltis“, apsakymų rinkinys. Nūnai išleisti keturi rašytojo romanai, o tai pat poeto Vaidoto Daunio verstų „Kitų krantų“, Laimonto Jonušio verstų „Tikrojo Sebastiano Naito gyvenimo“ ir „Ados“ fragmentai, dvi dešimtys apsakymų, apie aštuoniasdešimt eilėraščių, paskaitos apie užsienio literatūrą fragmentai ir ištrauka apie gašlumą iš esė apie Gogolį. Neskaičiuojant trijų eilėraščių („Į laisvę“, „Motina“, „Velykos“) kuriuos išvertė R.V.Cibulskaitė, Nabokovo poezija pristatyta išimtinai Vytauto Rudoko vertimais. Patyręs (debiutinę savo paties eilėraščių knygą išleido 1955 m.), bet toli gražu ne nepriekaištingas vertėjas (vertė Rasulo Gamzatovo, Jevgenijaus Jevtušenko, Kaisyno Kulijevo, Leonido Martynovo, Vladimiro Majakovskio, Boriso Pasternako, Ticiano Tabidzės, Aleksandro Tvardovskio kūrybą) Nabokovo poezijos ėmėsi 80-ųjų pabaigoje ir išvertė, kaip pats sakėsi, labiausiai artimus savo širdžiai eilėraščius [15].

80-ųjų pabaigoje plačiai paplitusi (ir labiau autoritetinga, nei minėtoji „Lietuviškoji tarybinė enciklopedija“) bostoniškė „Lietuviškoji enciklopedija“ rašytojo rusiškus romanus vertina kaip „stambų ir originalų indėlį į rusų literatūrą“, pažymi Nabokovo, kaip literatūrologo ir dėstytojo veiklą, Pnine įžiūri jo paties – „tragikomiško ruso profesoriaus JAV provincijos koledže“ autoportretą. Europos intelektualo sąlyčio su Amerikos jaunuomene ir technokratija tema išplėtota „Lolitoje“. Čia „stilistinis išradingumas, žodinės asociacijos, atmosferos atkūrimas, humoro, patoso ir grotesko dermė pasiekia pačią savo viršūnę“, nors pats autorius tvirtino, kad jo romanas, visų pirmiausia – moralinė Amerikos ir apskritai šiuolaikinės civilizacijos kritika“ [16].

A.L. inicialais pasirašytas straipsnis amerikietiškojoje enciklopedijoje priklauso Algirdui Landsbergiui, anglosaksiškosios literatūros specialistui. Pirmąją plačią Nabokovo kūrybos lietuvių kalba apybraižą populiariame jaunimo žurnale “Jaunimo gretos” parašė amerikietiškos literatūros vertėjas Laimontas Jonušys [17]. Detaliau „Lolitos“ lietuviško vertimo pratarmėje rašytoją pristatytė Galina Baužytė-Čepinskienė, prancūzų, anglų, amerikiečių literatūros tyrinėtoja. Vieninteliame specialiame darbe apie Nabokovą anglistė Izolda Geniušienė analizuoja groteską „Kvietime į egzekuciją“ [18]. Taigi, situacija su Nabokovu patvirtina lietuvių kilmės amerikiečių slavisto Rimvydo Šilbajorio pastebėjimą apie tai, kad „anglistai iš slavistų pavogė rusiškąją literatūrą“ [19]. Cituojamame interviu Šilbajoris pažymėjo akademinį Nabokovo, nebuvusio nei slavistu, nei anglistu kompetentingumą, komentaruose prie beveik neperskaitomo, bet absoliučiai tikslaus „Eugenijaus Onegino“ vertimo pademonstravusio gilų mokslinį pažinimą, bet dar daugiau – linksmą parodiją.

Nabokovo „vagystė“ paaiškinama tuo, kad nuo ideologinio spaudimo išsivadavusi spauda, radikalus rusų literatūrinio proceso pasikeitimas, masinis „sulaikytos“ ir rusiškosios užsienio literatūros „sugrįžimas“ lietuvių slavistiką užklupo netikėtai ir ji tiesiog nespėjo pasiruošti rašytojo atėjimui. Tokiam rašytojui, matomai, nebuvo pasiruošusi ir epigonistinės „realistinės“ literatūros išauklėta masinė auditorija: „Rato“ vertimas buvo spausdinamas kasdieniame 113 tūkst. egzempliorių išeinančiame laikraštyje, „Skriaudos“ – Rašytojų sąjungos leidžiamame savaitraštyje, išeinančiame 20 tūkstančių tiražu, „Gyvenimiškas atsitikimas“ – populiariame žurnale “Švyturys” 110 tūkst. tiražu, „Keleivis“ ir „Siaubas“ – jaunimo žurnale “Nemunas” su skelbiamu 30100 egzempliorių tiražu, 1992 m. išleistas prozos rinkinys, romanai „Neviltis“ ir „Karalius, dama, valetas“ (atitinkamai 25, 20 ir 15 tūkst. egzempliorių tiražais). Sigitos Papečkienės vertimo „Lolitos“ tiražas (eiliuotus tekstus išvertė Virginijus Gasiliūnas) šaliai, turinčiai tris milijonus gyventojų, taip pat gana didelis – 50 000.

Skaitytojų auditorijos pasiskirstymas šiandieną tokius lietuviškų Nabokovo vertimų tiražus padarė tiesiog neįsivaizduojamais. Jis verčia abejoti pačia tolesne galimybe versti rašytojo kūrybą: masiniam skaitytojui jis nepatrauklus, o tikram jo skaitytojui, be abejo, skaityti jį rusų ar anglų kalba nėra sunku.

O prieš devynis metus skandalingu laikomo romano įžymumas, aplenkiantis pažintį su pačiu jo tekstu, paskatino G.Baužytę-Čepinskienę lietuviškojo „Lolitos“ vertimo pratarmėje „Tikrovės ir vaizduotės magija“, idant būtų išvengta pažodinio suvokimo, pabrėžti Nabokoviškos prozos sudėtingumą, tikrovės ir kūrybos santykių nevienodumą. Pasak jos, įvairių kultūrinių, etninių, lingvistinių ir literatūrinių tradicijų lydinys Nabokovo kūrybą daro galvosūkiu literatūrinei kritikai, ir jį deramai įvertinti galima tik atsisakius į jo romanus žiūrėti kaip į „gyvenimo veidrodį“, tiesiogiai atspindintį tikrovę ir autoriaus nuomonę. Nabokovas statomas į vieną eilę su meta-literatūros rašytojais (Chorche Luisu Borchesu, Džonu Simonsu Bartu, Semiueliu Beketu), o trumpos Nabokovo romanų charakteristikos atkreipia dėmesį į jų dviplaniškumą. „Mašenka“, iš vienos pusės, yra realistinis rusų emigrantų Berlyne gyvenimo aprašymas, iš kitos, – savęs suvokimo literatūros kūrinys. „Karalius, dama, valetas“ tikina, kad autoriui literatūra – sąlyginis menas, o veikėjais galima žaisti, kaip kortomis. Romano siužetas išoriškai atkartoja „amžinojo trikampio“ situaciją, iš dalies realizuotą Emilio Zolia romane „Teresė Raken“, France matoma savotiška balzakiškojo Rastinjako arba Žiuljeno Sorelio parodija (Stendalio „Raudona ir juoda“), o Martoje – vulgarizuota floberiškoji Ema Bovari. Romano vertimo anotacijoje Renata Baltrušaitytė pakartojo tokią interpretaciją: „truputis Emos Bovari“ ir „truputis Žiuljeno Sorelio“ Franco [20].

Gyvenimu, suvokiamu kaip žaidimas, G.Baužytės-Čepinskienės nuomone, remiasi ir trečiasis Nabokovo, galbūt, savo meno kūryba ieškojusio to paties, ko ir Lužinas, tikriausiai, pats artimiausias jam personažas, – šachmatų žaidimas. Nostalgija „Žygdarbyje“ nepaaiškinama aplinkybėmis, ir greičiau, yra iracionali sau vietos pasaulyje nerandančio žmogaus neurotinė būklė. Artimas jai egzistencinis nerimas – pagrindinis „Nevilties“ motyvas. Netikėta vieno iš pačių sudėtingiausių Nabokovo romanų pabaiga apnuogina siurealistinio „Kvietimo į egzekuciją“ pasaulio netikrumą. „Talentą“ lietuvių tyrėja apibūdina kaip savotišką rusų literatūros kritiką ir tuo pačiu metu kaip raktą Nabokovo kūrybai, jo tikrovės, vietos ir žmogaus misijos matymui.

Pirmajį anglišką romaną „Tikrasis Sebastiano Naito gyvenimas“ su paskutiniuoju rusišku romanu jungia meniško asmenybės ir jos biografijos atvaizdavimo problema. Tarpais išnykstanti riba, skirianti pasakotoją nuo jo tyrimų objekto, priverčia suvokti pasakojimą vos ne kaip Sebastiano autobiografiją, o romaną – kūrybišku Nabokovo biografijos perfrazavimu, tuo labiau, kad Naito romanų siužetai ir temos sukelia asociacijų su jo kūriniais. Trumpa rašytojo romanų kūrybos apžvalga iki „Lolitos“ įtikina, kad rašytojas niekada nerašė kūrinių, tiesiogiai atspindinčių gyvenimo realijas. Tai būtina suprasti, kad romanas nebūtų laikomas pornografiniu, o seksas – pagrindiniu jo objektu.

Pažymėjusi prancūzų kritiko Deni de Ružmono bandymą romane surasti Tristano ir Izoldos schemą, „Lolitoje“ išsklaidytus Dantės ir Beatričės sugretinimus su Edgaro Po biografijos siužetu, su froidiškuoju mitu, Baužytė-Čepinskienė įveda romaną į bendrą XX a. literatūros kontekstą. Nabokovas panaudojo gerai jam pažįstamas vakarietiškojo romano tradicijas; aišku, iškyla paralelės (iš dalies pasufleruotos paties rašytojo) su Džeimso Džoiso, Franco Kafkos, Andrejaus Belogo, Marselio Prusto kūryba. Artimiausią analogą personažo užrašų formai, būdingai ir klasikinei, ir šiuolaikinei literatūrai, tyrinėtoja mato Airis Merdok“ Juodajame prince“. Žanriniu atžvilgiu „Lolita“ priskiriama klajonių arba šelmiškajam romanui: Humbertas – žmogus „be šaknų“, europietis, aplinkybių nublokštas į jam neįprastos kultūros pasaulį, o didelę romano dalį sudaro Humberto ir Lolitos klajonės po valstijas. Klajonės parodo žmogaus ir jį supančios mechaninės-daiktinės aplinkos neatitikimą, iššaukiantį egzistencinį nerimą ir susvetimėjimo jausmą.

Paskutinius angliškus Nabokovo romanus lietuvių tyrinėtoja vienaip ar kitaip lygina su „Lolita“, kas būdinga šio romano pratarmei. Pagrindinis romano „Pninas“ herojus vertinamas kaip vienas iš įdomiausių, kartu su Humbertu, Nabokovo sukurtu ekscentrikų. Iš paskutiniųjų romanų panašiausias į „Lolitą“ yra „Ada“, kuriame ypatingai ryškiai išreikštas tikrovės ir meninės išmonės bei metaliteratūrinės save tiriančios ir kuriančios pasakojimo technikos sugretinimas ir akistata. Pasitenkinimas pačiu įvairių struktūrų kūrimu ypač būdingas paskutiniesiems Nabokovo kūriniams („Blyški ugnis“, „Permatomi daiktai“, „Pažvelk į arlekinus!“). Tai rašytoją leidžia priskirti prie „fabuliatorių“ [21].

Тaigi, be pirmajai pažinčiai su siužetika ir charakterologija būdingo dėmesio, rašytojo palikimo aptarime į priekinį planą išeina gyvenimo ir literatūros, „tikrovės ir vaizduotės“ sąveikos problematika. Neįprastas masiniam skaitytojui rašytojo požiūris į Wahrheit und Dichtung lyg ir būdavo „pateisinamas „rusų-amerikiečių rašytojo“ figūros paradoksalumu“ (L. Jonušys, tą patį apibūdinimą randame ir vertėjos pastaboje [22]), „rusų kilmės amerikiečių rašytojo“, pagal leidėjo anotaciją „Lolitai“, charakterizuojamai kaip „lyrinis-psichologinis pasakojimas apie beprotišką vyriškio aistrą jaunai mergaitei, peraugusią į meilę, bet užsibaigusią tragedija“. Rusiškoje žurnalo „Jaunimo gretos“ versijoje trumpoje Jurijaus Grigorjevo pastaboje apie „Lolitą“ Nabokovas pavadintas „rusų-amerikiečių rašytoju“, o jo romanas – „knyga apie sielą, kuri dėl nežinojimo pateko į velnio nagus“ (1989, Nr.3, kovas, psl. 32). Ir priešingai, anotacijoje prie 12 Nabokovo apsakymų rašytojas vadinamas „vienu iš žymiausių rusų rašytojų, kuris iš naujo atrado save Amerikoje, kurdamas anglų kalba“. Dar daugiau – „pasaulinėje literatūroje Nabokovas buvo tarytum paskutiniu rusiškojo sidabrinio amžiaus dvelktelėjimu“ [23], laikraštiniame leidinio anonse jis pavadintas vienu iš labiausiai išsiskiriančių XX amžiaus rusų rašytojų [24]. Vis tik Adomo Mickevičiaus bibliotekoje, vienoje iš stambiausių vilnietiškų šio tipo įstaigų, Nabokovo knygos ir dabar stovi amerikietiškai literatūrai skirtose lentynose.

Kaip rašytoją įsivaizduoja lietuvis skaitytojas? Ar Vladimiras Nabokovas panašus į patį save? Lietuvių kalbos artumas rusų kalbai, iš dalies, pagal sintaksę ir žodžių darybos modelius turėtų užtikrinti tam tikrą panašumą. „Lolitoje“ iškaba „Автора убили“ („Автомобили“) sėkmingai perteikta „Autorių myli” (žr.. automobiliai) ir reklaminis Tristano kalambūras – „Тристан и три женских стана в кино“ – „Tristanas ir trys Anos kine“. Neapsieita ir be neišvengiamų praradimų. Sakykime, Humberto žaidimas pavarde Vatkinsas, o autoriaus – siužetine linija vientisu lovelės leimotyvu – Кроваткинс – койки – Койкинс – покойница – покойку S.Papečkienė tai perteikė dvejomis serijomis – Vatkinsai – lovutės – Lovatkinsas – lovutės – Lovatkinsas и velionė – lovelionę (velionė – „покойница“, lovutė – „кроватка“). Lietuviškas „keturiolika metų, languotas sijonėlis ir – dėl ritmo – beretė, kreiptis į šerifą Fišerį, Fišerifą, Fišeritmą“ užtenka tiksliai atkurti „четырнадцать лет, юбка в клетку и, в рифму, берет, обращаться к шерифу Фишеру, Фишерифу, Фишерифму“, bet, nežiūrint žodžių reikšmės, nebeturi nei ritmo, nei rimo. Vidinis rimas ir trieilio ritmas „Я не люблю вас, доктор Блю, а почему вас не люблю, я сам не знаю, доктор Блю“ vertime prarastas: Aš nemyliu jūsų, daktare Bliu, o kodėl nemyliu, pats nesuprantu, daktare Bliu.

Priebalsių ir balsių perstatymas „pučinys nebatiko“ (vietoj „bučinys nepatiko“) formaliai atitinka rusiškąjį „пыл блох“, bet kalambūras nesigavo. Kalambūriškumas prarastas ir kitais atvejais, žr. жарко – “жаннадарково” ir karštai – “žanadarkiškai”. Teko pateikti išnašą neverčiamam žodžių žaismui „палач – Аппалачских гор – Аппалачие и в Эльфинстоне (neduok, Dieve, kam nors išgirsti jų staugimą), taikomam ir Elfinstonui (jis čia subtilus, bet baisus). Daiktaras „Айвор“ (Ай-да-вор!) išversta kaip daktaras Aivoras (Ai da vor), rusiškus žodžius paaiškinus pastaboje. Nei lietuviškai, nei rusiškai neįmanoma iššifruoti žaismingo Kuilti įrašo motelyje Adamas N. Epilinteris, Esnopas, Ilinojus (Адам Н. Епилинтер, Есно, Иллиной).

L. Jonušys pažymėjo S.Papečkienės vertimo netikslumus, pabrėžęs, kad tobulas vertimas neegzistuoja, ir pateikė sėkmingų Nabokovo prozos „puošnaus ritmo“ perteikimo pavyzdžių, o Virginijus Kinčinaitis vertimą pavadino „švelniai tariant, nenusisekusiu“. Tik šis vienintelis įvertinimas paskutinėje frazėje parodo esė recenziją, puikiai stilizuotą kaip Humberto kreipimasis į Lolitą, patį save ir skaitytojus. Jo „rafinuoto solipsizmo vulkano“, to „simultaniškai besidauginančio, gyvo, margo tekstualumo audinio“ neįmanoma paaiškinti eiline pedofilo aistra [25]. „Lolitos“ vertimą poetas, prozaikas dramaturgas Markas Zingeris pavadino ne tiek vertėjo, kiek bendrai visos nacionalinės kultūros, dar nepasiruošusios įsisavinti Nabokovo kūrybos, nesėkme, – bent jau todėl, kad „lietuviškoji salonų kalba vargu, ar prasikrapštė akis dar ikikariniame Kaune“. Nesėkmė „Lolitos“ laukia jau pirmosiose romano eilutėse, nes jose autorius žaidžia aliuzijomis į „Anabelę Ly“, tuo tarpu gero Edgaro Po eilėraščio vertimo nėra [26].

Jeigu kalbėsime apie tokias smulkmenas, tai, pavyzdžiui, Rita Cibulskaitė apsakymo „Debesis, ežeras, bokštas“ vertime (dainelę išvertė Simas Račiūnas) „guvų šūktelėjimą“ perdarė į „nedrąsų šūktelėjimą“ [27]. Lengviau buvo Daivai Petrauskaitei, „Skriaudai“ radusiai analogišką lietuvišką skaičiuotę apie kiškį ir medžiotoją [28]. Pasak Zingerio, išversti Nabokovą su visu jo virtuozišku garsų, žodžių, prasmių žaismu neįmanoma, bet būtina. Vis tik paviršutiniškas kalbos mokėjimas sukelia stilistinius netikslumus ir tiesiogines klaidas, kaip kad žodį „замóк“ verčiant kaip „зáмок“ [loginis kirtis] [29]. Spręsdama neišsprendžiamą užduotį, R.Cibulskaitė į dvylikos apsakymų rinkinį įdėjo kitą „Skambučio“ vertimo versiją, skirtingą nuo pirmojo jau išspausdinto jo varianto. Dauguma atveju vertimą pavyko pagerinti, – pavyzdžiui, „šnekta“ – tiksliau, negu „kalba“, atitinka žodį „речь“ (накрапывала русская речь).

Ypatingus sunkumus sukelia rašytojo, – jei išvis ne rusiškų, – žodžių daugiareikšmiškumas ir vos jaučiamas metaforiškumas, kurį sunku perteikti, verčiant į kitą kalbą. Priimtinas vertimo adekvatumas nepasiekiamas dėl pačių kalbų skirtumų ir istoriškai susiklosčiusių tautų literatūrinės kalbos. Lietuvių literatūrinės kalbos istorijoje nėra nieko panašaus į rusams būdingą kultūrinę dvikalbystę ir cerkvės kalbines tradicijas, dėl ko lietuvių kalboje nėra rusų kalboje esančių stilistinių registrų, ir atitinkamai, galimybės manipuliuoti žodžių žaismu. Neįmanoma perduoti viso literatūriškumo ir rinktinių Germano kalbos išsireiškimų („Neviltis“), – taip pat, kaip ir jo kalbos. Šiam patogiam žodžiui pasakotojas paskyrė ne pačią geriausią vietą; vertime sutrumpintos patarlės prasmės visiškai nebeliko (metas jam į apyvartą – „пора ему в оборот“). Stilistiškai neutralus „valstietis“, kas pagal sąvokos apimtį ir emocinį toną tapatu žodžiui „žemdirbys“, neturinčiam ekspresyvaus, stilistinio ir ideologinio atspalvio, neatitinka žodžio „mužikas“ Lidijos štampuose (tikras rusų mužikas). Jų atitikimas su Germano nuomone apie vokiečių mužikus (vokiečių mužikas senamadiškas ir drovus) susilpnintas tuo, kad vertime panaudotas kitas žodis – „kaimietis“, kas, savo ruožtu, atsiliepia Lidos – Germano tekstinių reliacijų visumai.

Kalbų skirtumai susiję su kultūrų skirtumais ir jų pagrinde esančiomis religinėmis tradicijomis. Pavyzdžiu gali būti „Čorbo sugrįžimas“: neutralus „испытание“ (išmėginimas) herojui nesukuria potekstės asocijacijoms su kankinama ir saldžia pagunda, su atsidavusiu patarnavimu; „paveikslas“ – ne toks daugiareikšmis, kaip rusiškasis „образ“ iš dalies, dėl to, kad dėl Lietuvoje vyraujančios katalikybės nesuprasta pravoslaviškoji ikonos prasmė (o ar netiktų tarminis „abrozdėlis“? – red. pastaba).

Negalima užmiršti iškart trejų lietuviškų ekvivalentų ponios Ot žodžiuose (nežinau, kuo būtent ši scena užsitarnavo tokią ilgalaikę sėkmę) „Pasakoje“: vienais ir tais pačiais 1992 m. triskart išspausdinti treji skirtingi pasakojimo vertimai (spauda 1991 m. taip pat skelbė apie Lietuvos kinostudijos „Pasakos“ ekranizavimo planus). Arvydui Valioniui pasitarnavo pavidalas („вид, форма“), Ditai Griginytei tiražas („тираж“), R.V. Cibulskaitei portretas („портрет“). Matyt, pasakojimas patrauklus savo nesudėtingu siužetu, tariamu didaktiškumu, romantinės fantastikos elementais ir apgaulingai folklorišku sutarties ir jos sulaužymo motyvu. Trys vertimai sudaro turtingą foną, kuriame matomas ir Nabokovo kūrybos meistriškumas, ir lietuvių kalbos turimų resursų diapazonas.

Valionio Ervinas fantazijos viršūnę „ne kartą patyrė“ ir šaligatvį „tyrinėjo“, pas Grigonytę – susižavėjimas „buvo įprastas“ ir „tyrinėjo“, pas Cibulskaitę – „gerai žinojo“ (kaip pas Nabokovą – gerai tai žinojo) ir „apdirbinėjo“ (kūrė). Perdėm rožinis dangus viename vertime – „šviesiai rožinis“ (A.Valionis), kitame – „beveik šviesiai raudonas“ (D.Grigonytė), trečiame – „šviesiai raudonas, su raudoniu“ (R.Cibulskaitė). Ponios Ot pripažinimas, Ervino buvęs suprastas kaip alegorija, vertimuose Ervino suprantamas kaip „pranašystė“ („tai buvo panašu į pranašystę“, A.Valionis), kaip „šiaip sau, tiesiog žaidimas“ (D.Grigonytė) arba „alegorija“ (R. Cibulskaitė). Nabokovo variniu tenoru suokiantis kaimynų gramofonas taip pat pasičiupo tris variantus: „kaimyno gramofonas suokė švelniu tenoru“ (A. Valionis), „saldžiu tenoru suokė kaimynų gramofonas“ (D.Grigonytė), „saldžiu tenoru melodiją traukė kaimynų gramofonas“ (R.Cibulskaitė).

Vertimų sugretinimas tarpusavyje ir su originalo tekstu priverčia net pačiuose sąžiningiausiuose Nabokovo vertimuose matyti ne kongenialius originalui jo kitakalbius įsikūnijimus, bet labai tiksliai perpasakotą siužetą. Pateiktos M.Zingerio pastabos parodo bandymų išversti Nabokovą metu išryškėjusį skirtumą tarp rusų ir lietuvių literatūrinės kalbos, – „pagrindinio istorinio plano skirtumo“, panašaus į tą, kurį pats rašytojas patirdavo ryšium su rusiškos „Lolitos“ patirtimi, tarp „žalios“ rusų literatūrinės kalbos ir brandžios, kaip per siūles trūkinėjanti sultinga uoga, anglų kalbos: tarp genialaus, bet dar nepakankamai išauklėto, o kai kada gan prastą skonį turinčio jaunuolio, ir garbingo genijaus, savyje apjungiančio įvairiapusio žinojimo patirtį su pilna dvasios laisve“ („Postkriptum rusiškajam leidimui“).

Pastabos

1. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. T. 8. Vilnius, 1981. p. 57

2. Žr.: T. Venclova. Tekstai apie tekstus. Chicago, 1985. P. 115. Straipsnis anglų kalba išėjo žurnale “Lituanus” (Čikago; 1979, Nr. 2), pakartotinai išleistas rinkinyje: T. Venclova. Vilties formos: Eseistika ir publicistika. Vilnius, 1992. p. 366-381.

3. T. Venclova. Tekstai apie tekstus. Chicago, 1985. P. 121-122. Turimi angliškas, lenkiškas, portugališkas straipsnio vertimai; pakartotinai išleistas rinkinyje: T. Venclova. Vilties formos. p. 366-381.

4. А. Пятигорский. Чуть-чуть о философии Владимира Набокова // Континент. 1978. № 15. С. 313.

5. V. Nabokovas. Ratas / Iš rusų kalbos vertė Rita Cibulskaitė // Kauno tiesa. 1989. Nr. 101 (12885), balandžio 30. p. 4-5.

6. V. Nabokovas. Skambutis / Vertė R. V. Cibulskaitė // Kauno laikas. Nr. 147 (182), rugpjūčio 1. p. 5.

7. L. Jonušys. Dvasinis skaidris komercijos fone // Šiaurės Atėnai. 1990. Nr. 47, gruodžio 26. p. 16.

8. [V. Šatkuvienė?] Laiškas Rusijon [rec. ad op.: V. Nabokovas. Laiškas Rusijon. Vilnius, 1992] // Amžius. 1993. Nr. 21 (104), gegužės 22-28. p. 10.

9. M. Geller. Nabokovas ir politika / Vertė S. D. [Solveiga Daugirdaitė?] // Šiaurės Atėnai. 1993. Nr. 38 (183), spalio 10. p. 6.

10. Nabokovo auklėjimas // Respublika 1995. Nr. 242 (1652), spalio 14 (Julius). p. 4.

11. Žr.: Т. Балтушникене. В двух шагах от плахи // Советская Литва. 1989. № 104 (13917), 4 мая.

12. Z. Vičys. Apsinuogino // Vakarinės naujienos. 1990. Nr. 15 (9725), sausio 18 d.

13. S. Macaitis. Atsargiai: provokacija: Kritiko atsakymai į vakar išspausdintą Z. Vičio laišką “Apsinuogino” // Vakarinės naujienos. 1990. Nr. 16-17 (9726-9727), sausio 19 d. p. 6.

14. Žr. анализ спектакля и оценку как одной из лучших постановок Набокова: И. Багратиони-Мухранели. По направлению к Набокову // Театр. 1992. № 2. С. 74-75.

15. Tebūnie kaip paskutinė išpažintis. Poetą ir vertėją Vytautą Rudoką kalbina Vladas Šimkus // Metai. 1998. Nr. 2, vasaris. p. 112.

16. Lietuvių enciklopedija. T. XIX: Mintis – Naronowicz. Boston, 1959. p. 459-460.

17. L. Jonušys. Tobulas žodžių pasaulis (Apie rašytoją V. Nabokovą) // Jaunimo gretos. 1989. Nr. 8. p. 12-13.

18. I. G. Geniušienė. The role of the grotesque in Vl. Nabokov’s novel “Invitation to a Beheading” // Literatūra. 1993. T. 35, sąs. 3. p. 42-46.

19. Tautiškumas iš daugelio elementų. Su Ohajo valstijos universiteto slavistikos profesorium Rimvydu Šilbajoriu kalbasi Sigitas Geda // Šiaurės Atėnai. 1993. Nr. 20 (165), gegužės 21. p. 3.

20. R. Baltrušaitytė. [rec. ad op.:] V. Nabokovas. Karalius, dama, valetas. Vilnius, 1992 // Respublika. 1993. Nr. 78 (956), balandžio 27. p. 14.

21. G. Baužytė-Čepinskienė. Tikrovės ir vaizduotės magija // V. Nabokovas. Lolita. Romanas / Iš rusų kalbos vertė Sigita Papečkienė. Vilnius, 1990. p. 345-355.

22. V. Nabokovas. Gyvenimiškas atsitikimas: Apsakymas / Vertė R. V. Cibulskaitė // Švyturys. 1991. Nr. 9 (1017), gegužė. p. 12.

23. V. Nabokovas. Laiškas Rusijon: Apsakymai / Iš rusų kalbos išvertė Rita V. Cibulskaitė. Vilnius, 1992.

24. Žr.: Naujasis dienovidis. 1992. Nr. 27-28, liepos 3-17. p. 16.

25. V. Kinčinaitis. Reverence “Lolitai” // Krantai. 1990. Nr. 11-12 (23-24), lapkritis-gruodis. p. 104-105.

26. Zingeris M. Drugelis jūsų kolekcijai // Literatūra ir menas. 1993. Nr. 10 (2413), kovo 6. p. 5.

27. Nabokovas V. Debesis, ežeras, bokštas / Vertė R. V. Cibulskaitė // Proskyna. 1992. Nr. 1 (19). p. 61-64.

28. Nabokovas V. Skriauda / Vertė Daiva Petrauskaitė // Literatūra ir menas. 1991. Nr. 10 (2310), kovo 9. p. 4-5.

29. Zingeris M. Drugelis jūsų kolekcijai // Kauno laikas. 1993. Nr. 37 (577), vasario 27.

Lietuviškoji nabokoviana (pastoviai atnaujinama)
1. Vertimų į lietuvių kalbą bibliografija

1988
Pavasaris; Kambarys; Nuotrauka; “Kažkas pernakt sudėt negali bluosto…”; Metinės; Tylus gausmas [: Стихи ] / Vertė V. Rudokas // Pergalė. Nr. 7. p. 96-100.

1989

Ratas [: Apsakymas] / Vertė R. Cibulskaitė // Kauno tiesa. Nr. 101 (12885), balandžio 30. p. 4-5.

1990

Lolita: Romanas / Iš rusų kalbos vertė S. Papečkienė; [Baig. str. “Tikrovės ir vaizduotės magija”, p. 345-355, G. Baužytės-Čepinskienės]. Vilnius: Vaga. 355 p.

Ištrauka iš romano “Tikrasis Sebastiano Naito gyvenimas” / Iš anglų k. vertė L. Jonušys // Šiaurės Atėnai. Nr. 39, spalio 31. p. 2.

Vladimir Nabokov apie knygą “Lolita”: Baigiamasis žodis pirmajam amerikietiškam leidimui / Iš anglų k. vertė ir komentavo L. Jonušys // Šiaurės Atėnai. Nr. 47, gruodžio 26. p. 7.

1991

Kiti krantai [: Ištraukos iš autobiografinio romano] / Iš rusų k. vertė V. Daunys // Krantai. Nr. 1 (25), sausis. p. 17-21.

Franz Kafka (1882-1942). “Metamorfozės” (1915) / Iš anglų k. vertė M. Žukaitė // Proskyna. Nr. 2 (11). p. 71-81.

Marcel Proust (1871-1922). “Svano pusėje” (1913) / Iš anglų k. vertė M. Žukaitė // Proskyna. Nr. 3 (12). p. 136-148.

Skriauda [: Apsakymas] / Vertė D. Petrauskaitė // Literatūra ir menas. Nr. 10 (2310), kovo 9. p. 4-5.

Gražuolė / Vertė R. V. Cibulskaitė // Dienovidis. Nr. 16 (24), balandžio. 27 – gegužės 4. p. 4.

Gyvenimiškas atsitikimas: Apsakymas / Vertė R. V. Cibulskaitė // Švyturys. 1991. Nr. 9 (1017), gegužė. p. 12-13.

Keleivis; Siaubas [: Du apsakymai] / Iš rusų k. vertė R. V. Cibulskaitė // Nemunas. Nr. 7 (292). p. 45-48.

Sapnai [: Стихи] / Vertė V. Rudokas // Šiaurės Atėnai. Nr. 28 (75), liepos 17. p. 2.

“Nelaisvėj aš, nelaisvėj aš, nelaisvėj…”; “Iš tamsiai melsvo debesies žvelgi tu…”; Traukinys; Namo; Klajūnai; Mirtis; “Menu, kaip atėjai…”; Rusijai [: Стихи] / Vertė V. Rudokas // Metai. Nr. 8. p. 38-42.

Skambutis [: Apsakymas] / Vertė R. V. Cibulskaitė // Kauno laikas. Nr. 147 (182), rugpjūčio 1. p. 5; Nr. 149 (184). p. 5.

1992

Debesis, ežeras, bokštas [: Apsakymas] / Iš rusų k. vertė R. V. Cibulskaitė // Proskyna. Nr. 1 (19). p. 61-64.

Pasaka / Vertė A. Valionis // Literatūra ir menas. Nr. 25 (2376), birželio 20. p. 7, 10.

Pasaka [: Apsakymas] / Vertė D. Grigonytė // Švyturys. Nr. 14 (1046), rugpjūtis. p. 22-24.

Lolita: ištraukos su intarpais [Ištraukos iš romano] / Iš anglų k. vertė ir komentavo L. Jonušys // Žaltvykslė. Nr. 9/10. p. 92-97.

Laisvei; Mano motinai; Velykos [:Стихи] / Vertė R. V. Cibulskaitė // Švyturys. Nr. 16 (1048), spalis. p. 7.

Karalius, dama, valetas: Romanas / Vertė R. V. Cibulskaitė. Vilnius: Alma litera. 192 p.

Laiškas Rusijon: Apsakymai [Pasaka; Apsilankymas muziejuje; Terra incognita; L. I. Šigajevo atminimui; Mitruolis; Čorbo sugrįžimas; Malonė; Skambutis; Bulvinis Elfas; Pilgramas; Ultima Thule; Laiškas Rusijon] / Iš rusų k. išvertė R. V. Cibulskaitė. Vilnius: Taura. 142 p.

Neviltis: Romanas / Iš rusų k. vertė R. V. Cibulskaitė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. 112 p.

“Akis užmerkiu…”; “Kaip ta blyški aušra bemat praeina…”; Regėjimas; Baigtis; Sapnas; “Prastai su atmintim…” [: Стихи] / Vertė V. Rudokas // Poezijos pavasaris: Almanachas. Vilnius: Vaga. p. 252-256.

1993

Vaidinimas; Uldaborgas; “Mes tai vadinam mėnuliu…”; Būsimam skaitytojui [: Стихи] / Vertė V. Rudokas // Švyturys. Nr. 2 (1052), vasaris. p. 22.

Audra; Bus šitaip; “Mokytinių apsuptas, per sodą…”: Dostojevskio mirties metinėms; “Mėnesėtą naktį svetainėj dulkėtoj…”; “Kai deimanto laiptais pakilsiu po viskam…”; Vilkiukas [: Стихи] / Vertė V. Rudokas // Nemunas. Nr. 7-8 (316-317), liepa-rugpjūtis. p. 38-39.

Metrai; Auštant; Sušaudymas; Kinematografas; L’inconnue de la Seine; Poetai [: Стихи] / Vertė V. Rudokas // Literatūra ir menas. Nr. 49 (2452), gruodžio 4. p. 6.

1994

“Su tavim taip tikėjom…”; “Pušynų, genio pasiilgęs…”; Viršūnė; “Tas metas nuostabus…”; Pirmoji meilė; Sapnas; Rojuje; Nebaigtas juodraštis; “Keturis dešimtmečius nė ženklo…” [: Стихи] / Vertė V. Rudokas // Kultūros barai. Nr. 2. p. 45-48.

Kvietimas bausmei: Alegorinis romanas / Iš rusų k. vertė A. Evertas. Kaunas: Europa. 137 p.

Kalėdos: Apsakymas / Iš rusų k. vertė Z. Skrodytė // Šeima. Nr. 6 (267), birželis. p. 24, 26-27.

1996

Netikėliai ir niekystė [: Esė] / Vertė A. Š. [Alvydas Šlepikas?] // Literatūra ir menas. Nr. 47 (2605), lapkričio 23. p. 13.

“Su manim kalbėki atvirai tu…”; “Yra Kastalijos skersgatvy vietelė…”; Provansas; Motina; Bilietas [: Стихи] / Vertė V. Rudokas // Metai. Nr. 11-12. p. 66-69.

1998

Rusia; V. Š.; Tėvynei; Svetys; “Nakties klajonėms man nereikia nieko…”; Langas; “Trikampis pats, dvisparnis, be kojų…”; Akis; “Kokias batalijas bepieštų ten ant sienų…”; “Kaip aš mėgau eilės Gumiliovo…” [: Стихи] / Vertė V. Rudokas // Literatūra ir menas. Nr. 7 (2679), vasario 14. p. 6.

1999

Septyni eilėraščiai: 1. “Kaip prie eilėraščio be galios…”; 2. “Saulė žaidžia mano dirbtuvėje…”; 3. “Nuo tuo, kas širdį mano grūdina…”; 4. “Vakaras šemas, ilgokas…”; 5. “Ar laimės blyksniai, ar nelaimė…”; 6. “Yra toks sapnas. Ir kiekvieną kartą…”; 7. “Ar žiemos pilkos nuplovė…” [:Стихи] / Vertė V. Rudokas // Dienovidis. Nr. 16 (418), balandžio 23–29. p. 8.

Riteris („Esu senoj pily. Skliautuotos arkos…”); „Kaip laukiu visuomet svajingų tų naktų…”; Debesys: I. „Su saule lyjant žėri tarsi aukso stygos…”, II. „Aš myliu debesis arti laidos…”; „Bastaus visur… Bet kaip pamiršt? Nuo vėjo…”; „Menu įrėmintą svajonę…”; Šešėlis („Kelioms naktims į mūs miestelį…”) [: Стихи] / Vėrte V. Rudokas // Literatūra ir menas. Nr. 18 (2742), gegužės 1. p. 6.

Ada. Romano ištrauka / Iš anglų k. vertė L. Jonušys //Literatūra ir menas. Nr. 18 (2742), gegužės 1. p. 7

That in Aleppo Once… (1943): Kai vieną kartą Alepo… / Iš anglų kalbos vertė Jeronimas Brazaitis // Kulturos barai. 1999. Nr. 8/9 (417/418). 68-72.

2. Prozinių kūrinių vertimai į lietuvių kalbą.

Ада [фрагмент]: Ada. Romano ištrauka / Iš anglų k. vertė L. Jonušys //Literatūra ir menas. Nr. 18 (2742), gegužės 1. p. 7

Благость: Malonė / Vertė R. V. Cibulskaitė // Laiškas Rusijon. Vilnius: Taura, 1992. p. 59-64.

Возвращение Чорба: Čorbo sugrįžimas / Vertė R. V. Cibulskaitė // Laiškas Rusijon. p. 51-59.

Другие берега [фрагменты: предисловие; гл. 1, 1; гл. 3, 6]: Kiti krantai / Vertė V. Daunys // Krantai. 1991. Nr. 1 (25). p. 17-21.

Звонок: 1) Skambutis / Vertė R. V. Cibulskaitė // Kauno laikas. 1991. Nr. 147 (182), rugpjūčio 1. p. 5; Nr. 149 (184). P. 5; 2) Skambutis / Vertė R. V. Cibulskaitė // Laiškas Rusijon. p. 64-75.

Истинная жизнь Себастьяна Найта [фрагмент]: Tikrasis Sebastiano Naito gyvenimas / Iš anglų kalbos vertė L. Jonušys // Šiaurės Atėnai. 1990. Nr. 39, spalio 31. p. 2.

Картофельный Эльф: Bulvinis Elfas / Vertė R. V. Cibulskaitė // Laiškas Rusijon. p. 75-96.

Король, дама, валет: Karalius, dama, valetas / Vertė R. V. Cibulskaitė. Vilnius: Alma litera, 1992. 192 p.

Круг: Ratas / Vertė R. Cibulskaitė // Kauno tiesa. 1989. Nr. 101 (12885), balandžio 30. p. 4-5.

Красавица: Gražuolė / Vertė R. V. Cibulskaitė // Dienovidis. 1991. Nr. 16 (24), balandžio. 27 – gegužės 4. p. 4.

Лолита: Lolita / Vertė S. Papečkienė. Vilnius: Vaga, 1990. 355 p.

Лолита [фрагменты]: Lolita: ištraukos su intarpais / Iš anglų k. vertė L. Jonušys // Žaltvykslė. 1992. Nr. 9/10. p. 92-97.

Обида: Skriauda / Vertė D. Petrauskaitė // Literatūra ir menas. 1991. Nr. 10 (2310), kovo 9. p. 4-5.

Облако, озеро, башня: Debesis, ežeras, bokštas / Vertė R. V. Cibulskaitė // Proskyna. 1992. Nr. 1 (19). p. 61-64.

Отчаяние: Neviltis / Vertė R. V. Cibulskaitė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1992. 112 p.

Памяти Л. И. Шигаева: L. I. Šigajevo atminimui / Vertė Rita V. Cibulskaitė // Laiškas Rusijon. p. 34-41.

Пильграм: Pilgramas / Vertė Rita V. Cibulskaitė // Laiškas Rusijon. p. 97-110.

Письмо в Россию: Laiškas Rusijon / Vertė R. V. Cibulskaitė // Laiškas Rusijon. p. 136-140.

Пассажир: Keleivis / Vertė R. V. Cibulskaitė // Nemunas. 1991. Nr. 7 (292). p. 45-47.

Посещение музея: Apsilankymas muziejuje / Vertė R. V. Cibulskaitė // Laiškas Rusijon. p. 17-26.

Приглашение на казнь: Kvietimas bausmei / Vertė A. Evertas. Kaunas: Europa, 1994. 137 p.

Рождество: Kalėdos / Vertė Z. Skrodytė // Šeima. 1994. Nr. 6 (267), birželis. p. 24, 26-27.

Сказка: 1) Pasaka / Vertė R. V. Cibulskaitė // Laiškas Rusijon. p. 5-16; 2) Pasaka / Vertė D. Grigonytė // Švyturys. 1992. Nr. 14 (1046). p. 22-24; 3) Pasaka / Vertė A. Valionis // Literatūra ir menas. 1992. Nr. 25 (2376), birželio 20. p. 7, 10.

Случай из жизни: Gyvenimiškas atsitikimas / Vertė R. V. Cibulskaitė // Švyturys. 1991. Nr. 9 (1017). p. 12-13.

That in Aleppo Once… (1943): Kai vieną kartą Alepo… / Iš anglų kalbos vertė Jeronimas Brazaitis // Kultūros barai. 1999. Nr. 8/9 (417/418). 68-72.

Terra incognita: Terra incognita / Vertė R. V. Cibulskaitė // Laiškas Rusijon. p. 26-34.

Ужас: Siaubas / Vertė R. V. Cibulskaitė // Nemunas. 1991. Nr. 7 (292). p. 47-48.

Ultima Thule: Ultima Thule / Vertė R. V. Cibulskaitė // Laiškas Rusijon. p. 111-136.

Хват: Mitruolis / Vertė R. V. Cibulskaitė // Laiškas Rusijon. p. 42-51.

3. Į lietuvių kalbą versti eilėraščiai

Билет («На фабрике немецкой, вот сейчас…») (1927): Bilietas / Vertė V. Rudokas // Metai. 1996. Nr. 11-12.

«Будь со мной прозрачнее и проще…»: “Su manim kalbėki atvirai tu… ” / Vertė V. Rudokas // Metai. 1996. Nr. 11-12.

Вершина: Viršūnė / Vertė V. Rudokas // Kultūros barai. 1994. Nr. 2.

Весна: Pavasaris / Vertė V. Rudokas // Pergalė. 1988. Nr. 7.

«Вечер дымчат и долог…»: “Vakaras šemas, ilgokas…”/ Vertė V. Rudokas // Dienovidis. 1999. Nr. 16 (418), balandžio 23–29. p. 8.

Видение (1924): Regėjimas / Vertė V. Rudokas // Poezijos pavasaris: Almanachas. Vilnius, 1992.

«В кастальском переулке есть лавчонка…»: “Yra Kastalijos skersgatvy vietelė…” / Vertė V. Rudokas // Metai. 1996. Nr. 11-12.

«В неволе я, в неволе я, в неволе!..»: “Nelaisvėj aš, nelaisvėj aš, nelaisvėj… ” / Vertė V. Rudokas // Metai. 1991. Nr. 8.

Волчонок («Один, в Рождественскую ночь, скулит…») (1922): Vilkiukas / Vertė V. Rudokas // Nemunas. 1993. Nr. 7-8 (316-317).

В поезде («Я выехал давно, и вечер не родной…»): Traukinys Vertė V. Rudokas // Metai. 1991. Nr. 8.

Views All Time
Views All Time
5949
Views Today
Views Today
1

Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

94 − 89 =