Skelbiamas Kėdainių liuteronų kunigo Heinricho Johanseno rankraštinis literatūrinis traktatas, dedikuotas kunigaikštytei Liudvikai Karolinai Radvilaitei, paskutinei Biržų ir Dubingių Radvilų protestantiškosios giminės šakos atstovei, parašytas vokiškai Kėdainiuose 1680 metais, saugomas Slaptojo valstybinio Prūsijos kultūros paveldo archyvo Karaliaučiaus istorinio valstybinio archyvo fonde1. Ten pat yra ir lotyniškas šio traktato variantas2, kurio turinys atitinka vokiškojo rankraščio tekstą. Į nežymius abiejų tekstų – lotyniškojo ir vokiškojo – skirtumus (papildymus, patikslinimus ar praleidimus) nurodoma skelbiamo rankraščio dalykiniuose komentaruose3. Traktatas parašytas dviem kalbomis, mat adresuotas ne tik kunigaikštytei, dar tik einančiai tryliktuosius metus ir Johanseno vadinamai „žaliuojančia liauna kunigaikštiškosios giminės atžala“, bet ir jos kunigaikštysčių gubernatoriams bei ekonomams Kazimierzui Krzysztofui Kłokockiui, Stanisławui Niezabitowskiui, Johannui Richardui Fehrui ir patarėjams Morsteinui ir Reygeriui (jų vardai nenurodomi) 4, kurių vieni galėjo nemokėti vokiečių, gimtosios kunigo Johanseno, kalbos, ir jiems turėjo būti skirtas lotyniškasis variantas. Dviem kalbom parašytą traktatą kunigas Johansenas, kaip pats nurodo rankraščio pabaigoje, pridėjo prie, tikėtina, keleto 1672 metų lapkričio 27 dienos bažnyčios įšventinimo proga sakyto ir Karaliaučiuje su trumpu įvadu išspausdinto5 pamokslo egzempliorių – traktate minimiems asmenims – ir pasiuntė kunigaikštytei, gyvenusiai daugiausia Karaliaučiuje ir Berlyne. Johansenas rašė šį traktatą Liudvikos Karolinos vestuvių išvakarėse. Liudvika Karolina Radvilaitė (1667 02 27–1695 03 25), Boguslavo Radvilos ir Jonušo Radvilos dukters Onos Marijos Radvilaitės duktė, 1680 m. gruodžio 28 d. susižadėjo ir 1681 m. sausio 7 d. ištekėjo už Brandenburgo elektoriaus Frydricho III brolio markgrafo Liudviko6. Šios jungtuvės teikė daug vilčių Lietuvos Radvilų dvarų evangelikams, bet būsimi pasikeitimai negalėjo jų ir neraminti. Taigi traktatas, parašytas ir išsiųstas būtent tuo metu, yra logiška permainų laukimo išdava ir būdas priminti apie Kėdainių liuteronų bendruomenę.

Kada Heinrichas Johansenas, spausdintame tekste vadinantis save Bauskiečiu (Bauscensis), atvyko į Kėdainius, nėra aišku. Akiras-Biržys, nurodęs, jog Kėdainiuose liuteronų kunigu 1660–1689 metais dirbo Kristupas Fridrichas Frilikas (Frölich) 7, apie Johanseną, kaip ir kiti tyrėjai, jokių žinių nepateikia. Į Johanseno spaudinio Gedächtnis-Säule lankus Kėdainių liuteronų bažnyčios įšventinimo proga nurodo Ingė Lukšaitė8. Su Bauske kėdainiškių ryšiai buvo gana glaudūs, juk dar 1660 metais iš ten Boguslavo Radvilos nutarimu pakviestas ir vaistininkas Jonas Hipius9. Nustatyti, kodėl Johansenas vadina save Bauskiečiu trūksta duomenų, bet galima spėti, kad jis kilęs iš Bauskės latvių bendruomenės kunigo Petrus Johannis (sulatvinta Johansen forma), kuris kunigavo Bauskėje 1623–1644 m. (iki mirties) ir 1621–1623 m. minimas kaip Bauskės miesto mokyklos rektorius, šeimos10. Iš traktato sužinome, kad 1680 metais Johansenas jau 13 metų Kėdainiuose buvo gavęs kunigaikščio skirtą metinę algą, o tai reiškia, jog į Kėdainius galėjo atvykti apie 1668 metus: kunigaikščiui leidus pačios bendruomenės pakviestas. Kėdainiuose Heinrichas Johansenas naudojosi nemaža biblioteka: tą rodo traktate tiksliai cituojami antikos autoriai Valerijus Maksimas, Markas Tulijus Ciceronas, Titas Livijus, Markas Junianas Justinas, Svetonijus, minimi Platonas, Herodotas, Diodoras Sicilietis bei antikos valstybės veikėjai. Johansenas gilinosi ir į Lietuvos-Lenkijos valstybės istoriją: jis nurodo Martyno Kromerio veikalą De rebus Polonicae. Jam, be abejo, buvo gerai žinomi ir Pilypo Melanchtono bei Hanso Jakobo Christoffelio von Grimmelshauseno veikalai, iš kurių, kaip tikėtina perėmė žinomą literatūroje motyvą apie pavaldinių mylimą grafą Eberhardą V. von Württembergą. Reikia manyti, kad Johansenas naudojosi ir savo pirmtakų paliktomis knygomis arba Kėdainiuose sukauptais – evangelikų reformatų bažnyčios, skirtos viešam naudojimui, Kėdainių gimnazijos bei Radvilų Kėdainių dvaro rūmų bibliotekų – knygų rinkiniais11. Citatos ir pavyzdžiai iš istorijos parinkti pagrindinei traktato minčiai paremti: kai valdovas dar vaikas, ypatinga atsakomybė tenka jo globėjams ir patarėjams. Kalbos gyvumui ir vaizdingumui sukurti Johansenas vartoja stilistines ir retorikos figūras: aliuziją, palyginimą, sušukimus.

Kėdainių valdovai Radvilos miesto reikalus tvarkė išmintingai, vadovaudamiesi humanizmo idealais: ne kartą kvietė galėsiančius suaktyvinti ūkinį ir prekybinį miesto gyvenimą pirklius ir amatininkus iš užsienio – vokiečius, škotus, olandus12 –, globojo skirtingų tikėjimų bendruomenes, ir įstengė apsaugoti jas nuo riaušių bei tarpusavio rietenų. 1645 m. Jonušas Radvila, susidomėjęs Torūnės disputu, net rūpinosi sujungti liuteronus su reformatais, bet jam tai nepavyko. Kunigaikščiai rūpinosi švietimu: įsteigė mokyklą, vėliau pertvarkytą į gimnaziją, rėmė gabius mokinius. Taigi ir liuteronų bažnyčios, jos bendruomenės globa Kėdainiuose turėjo stiprinti miestą ir išlaikyti ar net pritraukti dar daugiau pirklių bei amatininkų.

Spaudinio su 1672 metų lapkričio 27-ąją bažnyčios įšventinimo proga sakytu pamokslu kreipimęsi į kunigaikštytę Liudviką Karoliną Radvilaitę pratarmėje, rašytoje 1672 metų gruodžio 24 dieną, Heinrichas Johansenas pateikia nemaža žinių apie Kėdainių liuteronų bažnyčios istoriją. Liuteronams Kristupas Radvila suteikęs laisvių skelbti savo mokymą, pakvietęs jam rekomenduotą Dūbininkų13 kunigą Adomą Danovijų iš Prūsijos, kuris atvykęs 1629 metais, ir skyręs jam metinę algą14. Pastatydinęs savojo (reformatų) tikėjimo broliams pirmąją bažnyčią Kėdainiuose 1629 metais, o Augsburgo (liuteronų) tikėjimo bendruomenei iš pradžių leidęs naudotis neseniai pastatyta rūmų bažnyčia. Po Danovijaus mirties iš Silezijos kunigauti pakviestas Andreas Ringijus, buvęs Nambslavo kunigas, ir jam kunigaikštis skyręs metinę algą. Paskui skyręs patogią ir saugią vietą mieste bažnyčios statybai15 ir suteikęs privilegiją. 1637 metais medinė bažnyčia buvusi baigta. Geru Kristupo Radvilos pavyzdžiu sekęs ir Jonušas Radvila, skyręs kunigui Ringijui ne mažesnę, nei jo tėvo mokėta, metinę algą, suteikęs naują privilegiją16 ir perstatomai senai medinei bažnyčiai į mūrinę, kurios pusė statinio buvę jau beveik baigta, dovanojęs pakankamai čerpių stogui uždengti. Boguslavas Radvila tęsęs savo pirmtakų darbus ir patvirtinęs Kėdainių liuteronų bažnyčiai buvusias privilegijas, be to, leidęs krikščioniškajai bendruomenei pačiai kviestis kunigą, konfirmavęs ministerijoje Heinrichą Johanseną ir skyręs algą (Gnadenpfennig) vietoj menko neturtingos bendruomenės ir bažnyčios metinio mokesčio. Be to, palikęs nurodymus, kaip turi būti tvarkomi reikalai po jo mirties – šią malonę Johansenas dėkingai pripažįstąs. Taigi globojant kunigaikštytei Liudvikai Karolinai ir jai skyrus įnašą buvusi pastatyta ir antroji pusė mūrinės bažnyčios. Ne mažiau už bažnyčios statybai dovanotus būtinus dalykus Johansenas dėkoja ir Kuršo kunigaikštienei. Toliau ragina melstis ir už kitus geradarius, kurie, maskvėnams nusiaubus bažnyčią, teikę dovanų bažnyčiai puošti. Tarp jų – pamaldus neįvardintas žmogus Brandenburgo kunigaikšytės rūmuose, dovanojęs pinigų stogui dengti ir padaręs kitų geradarysčių bažnyčiai bei kunigui, kaimyninio pulko kariūnai, paraginti ištikimo globėjo, surinkę pinigų ir skyrę bažnyčios statybai, taip pat – apylinkės bajorai, tiekę bažnyčios statybininkams maistą, be to, radęsi ir kaimyninių miestų – Vilniaus, Rygos, Karaliaučiaus ir Kauno reformatų bendruomenių narių, parėmusių statybą pinigais bei trūkstamomis plytomis17. Kėdainių liuteronų bendruomenėje tik nedaugelis bažnyčios statybą parėmę reikalingais dalykais ar skolindami arklius.

Heinricho Johanseno traktatas, šlovinantis evangeliškosios Radvilų linijos atstovus, išduoda vargingą Kėdainių liuteronų bendruomenės padėtį, jos priklausomybę nuo kunigaikštiškosios malonės. Autoriaus teigimu, Kėdainių valdovai Radvilos visuomet pasižymėję išmintimi, taigi šiuo traktatu jis tarsi patvirtina išmintingo valdymo tradiciją, kurios tęstinumo tikisi iš dar jaunos, jungtuvėms suruoštos, Liudvikos Karolinos Radvilaitės bei jos globėjų.

Vilija Gerulaitienė

Išnašos

1 Schöngeistiger Traktat des evangelischen Predigers Heinrich Johansen zu Keidahn an die Fürstin Louise Charlotte Radzivil, signatūra GStA XX. HA Historisches Staatsarchiv Königsberg. EM 91 d 2 Nr. 2.

2 Signatūra GStA XX. HA Historisches Staatsarchiv Königsberg. EM 91 d 2 Nr. 3.

3 Dėkoju Mintautui Čiurinskui, padėjusiam palyginti lotyniškąjį teksto variantą su vokiškuoju bei nustatyti cituojamų antikos autorių šaltinius.

4 Boguslavas Radvila testamente tarp vienuolikos dukters Liudvikos Karolinos globėjų vardina Jędrzejų Morsztyną ir Kazimierzą Kłokockį, o ekonomais ir dvarų valdytojais skiria tą patį Kłokockį, Stanisławą Niezabitowskį ir Richardą Fehrą. Augustyniak Urzula, Testamenty ewangelików reformowanych w Wielkim Księstwie Litewskim, Warszawa, 1992, p. 209–210. Veikiausiai tai Johannas Reyeris, kuris 1679 m. buvo slaptasis elektoriaus patarėjas, po Liudvikos Karolinos Radvilaitės vedybų su Liudviku Hohencolernu – kunigaikštytės paiždininkis.

5 Slaptajame valstybiniame Prūsijos kultūros paveldo archyve saugomi 2 neįrištų spaudos lankų egzemplioriai, kurių spausdinimo metai nenurodomi: Gedächtnüß-Säule Der Kirchweihe unveränderter Augspurgischen Confession zugethanen Gemeine zu Keydahn in Samogitien: Nachdem dieselbe Kirche von Maurwerk vollkömlich außgeführet war […] zum Ruhmwürdigen Gedächtnüß bey Einweihung derselben den 27. Novembr. […] des 1672sten Jahres gesetzet und verfertiget. Auß dem 122 Psalm von Heinrich Johansen Bauscensem, der Keydahnischen Kirchen verordneten Predigern, Königsberg, Gedruckt durch Friderich Reusnern. Signatūra GStA XX. HA Historisches Staatsarchiv Königsberg. EM 91 d 2 Nr. 1.

6 Edvardas Kotlubajus, Radvilos. Nesvyžiaus galerijos portretai, Vilnius, 1995, p. 150–151.

7 Akiras Biržys. Kėdainių apskritis. Lietuvos miestai ir miesteliai. III t., Kėdainiai 1934, p. 64.

8 Ingė Lukšaitė, Reformacijos Lietuvoje raida XVI–XVIII a. in Lietuvos evangelikų bažnyčios. Istorijos metmenys, sudarė Arthur Hermann, Vilnius, 2003, p. 159.

9 P. Šinkūnas. Kėdainių miesto istorija: Krašto mokslui medžiaga, Kaunas, 1928, p. 20.

10 Theodor Kallmeyer, Die evangelischen Kirchen und Prediger Kurlands, bearb. von G. Otto, hrsg. von der kurl. Gesellschaft für Literatur und Kunst, Zweite Ausgabe, Riga, 1910, S. 89, 445.

11 Ingė Lukšaitė, Knygos nobažnystės (1653) parengimo kultūrinė aplinka in Knyga nobažnystės krikščioniškos (1653) – XVII a. Lietuvos kultūros paminklas, Kėdainiai, 2001, p. 14–16.

12 Vienas iš tokių dokumentų – Jonušo Radvilos, raštas, kuriuo, rūpindamasis Kėdainių miesto augimu, 1652 metų spalio 6 dieną į Kėdainius kvietė vokiečių pirklius ir amatininkus, tiek evangelikus kalvinistus, tiek ir liuteronus, kuriems įvairiose vietose trukdoma atlikti religines apeigas, ir pažadėjo juos dešimčiai metų atleisti nuo visų pagrindinių mokesčių ir prievolių, duoti sklypus namams bei daržams ir kitaip remti bei globoti. Lietuvos magdeburginių miestų privilegijos ir aktai, t. 3: Kėdainiai, sudarė Antanas Tyla, Vilnius, 2002, p. 226–229.

13 Gedächtnüß-Säule Johansenas rašo Dubinken, tai turėtų būti Dūbininkai (Dubinincken – Pėteraitis Vilius, Mažosios Lietuvos ir Tvankstos vietovardžiai, Vilnius, 1997, p. 109.

14 Danovijus gavęs 300 zlotų algos. Akiras-Biržys, ten pat. 1632 metų birželio 6 dienos Kristupo Radvilos privilegijoje Kėdainių liuteronams, kurioje kunigu skiriamas Danovijus, patvirtinamas sklypas bažnyčiai, garantuojama santarvė su kitų tikybų Kėdainių bendruomenėmis ir patvirtinamas pavaldumas Vilniaus arba Prūsijos liuteronų bažnyčiai. Lietuvos magdeburginių miestų privilegijos ir aktai, p. 162–164.

15 Du margus žemės, P. Šinkūnas, p. 29.

161650 metų vasario 13 dieną. Lietuvos magdeburginių miestų privilegijos ir aktai, p. 219–221.

17 Ir vėliau Kėdainių liuteronų bendruomenė kreipdavosi paramos į kitų miestų bendruomenes. Tą patvirtina Slaptajame valstybiniame Prūsijos kultūros paveldo archyve saugomas Kėdainių bažnyčios valdybos narių raštas Prūsijos karaliui, rašytas 1713 metų rugsėjo 2 dieną, apie pavojų keliančią Kėdainių bažnyčios būklę, kuriame prašoma užtarti kreipiantis į Karaliaučiaus ir Tilžės bendruomenes paramos varpinės, stogo, balkių ir kt. remontui (signatūra GStA XX. HA Historisches Staatsarchiv Königsberg. EM 91 d 2 Nr. 4).

Views All Time
Views All Time
4459
Views Today
Views Today
2
0 0