Tai, kaip čia dabar išeina? Pasirodo, Baltijos regiono šalys uždirba daugiau, nei yra skolingos, priešingai nei visas Skandinavijos kraštas. Ir Baltijos valstybių skolos dalis, tenkanti vienam šalies gyventojui, yra dešimtis kartų mažesnė nei skandinavų. Tarkim, kiekvieno lietuvio pečius slegia 33 kartus mažesnė valstybės skola nei norvego.

Palaukite. O tai kaip su išmintingu klestėjimu? O tai kur ta gerovė? O gal gerove šiais laikais laikoma būdo savybė prisiskolinti kuo daugiau, pagyventi per daug savęs nevaržant, o skolos… Et, čia jau mūsų vaikų arba tų, kurie skolino, rūpestis.

O gal gyvenimas be skolų ir yra tas stereotipas, kurio reikėtų kuo skubiau atsisakyti ir apie kurį gėda prisipažinti padorioje šiuolaikinėje kompanijoje?

O mane vis kankino klausimas. Kodėl mūsų valstybė turi remti skandinavus, jeigu jie yra turtingesni. Sakote, Lietuva jų neremia. O kaip tada paaiškinti tokį pavyzdį?

Du bankai – SEB ir Swedbank – 2011 m. kartu paėmus Lietuvoje uždirbo 970 mln. litų. T.y. beveik 1 milijardą. Ir žinote, kiek jie kartu paėmus sumokėjo pelno mokesčio? Atsisėskite, giliai įkvėpkite, iškvėpkite, nusiraminkite… Iš viso – 3000 Lt. Ir kas įdomiausia – viskas pagal įstatymą.

Atsiprašau už mano galimai išreikštą nepasitikėjimą skandinavais. Dabar aš viską supratau. Jiems tikrai reikia padėti. Ko nepadarysi dėl vargstančio kaimyno. Pardavėme jiems bankus, ryšių operatorių, alaus daryklas… Maža? Ką čia dar pardavus? Et, tiek jau to. Tegul ir žemę pasiima! Negaila! Tegul dirba mūsų žemę jų tautos didybei (paskutinę pastraipą prašau laikyti lyriniu nukrypimu – aut. past.).

Penktoji tarpinė išvada:

Konkrečių istorinių ir šiuolaikinių pavyzdžių nagrinėjimas leido mums išsiaiškinti dvi svarbias aplinkybes.

Pirmoji. Ką liudija istorija.

Kaip matyti iš Japonijos, Rusijos, Lietuvos pavyzdžių, tautos gerovė nepriklauso nuo politinės sistemos šalyje: monarchinės santvarkos valstybė gali klestėti ir, atvirkščiai, demokratinės politinės sistemos valstybė gali skursti.

Tai leidžia daryti išvadą, kad demokratinių atributų turėjimas pats savaime nepadaro šalies turtingos, laimingos ir neveda į klestėjimą. Vadinasi, yra kitas veiksnys ar dedamoji, kuri lemia valstybės gyvenimo kokybę.

Antroji. Kur link juda Lietuva.

Sprendžiant iš suformuluotų Lietuvos strateginių tikslų, remiamų aukščiausių ES pareigūnų, ir statistinės analizės, galima teigti, jog yra planas Lietuvą demoralizuoti, nuskurdinti ir „nutautinti“. Ir būtent tokia tvarka, kaip išdėsčiau.

Valstybė, kuri neskiria deramo dėmesio moralinėms vertybėms ir jų skiepijimui, auklėjant jaunąją kartą, negali tikėtis, kad pastaroji jaus padėką ir pareigą prieš šeimą bei šalį, kurioje gyvena. Tuo labiau, kad tradicinę šeimos ir tėvynės sampratą nuosekliai bandoma „išklibinti“ ir pakeisti įvairiais naujadarais.

Po to tauta, neturinti vieningos vertybių skalės, nuskurdinama. Sunku įsivaizduoti, kad valstybė ir jos piliečiai, neturėdami savo žinioje didesnes pajamas generuojančių gamybos priemonių, galėtų pretenduoti į šeimininko vaidmenį ir klestėti. Žemių pardavimas užsieniečiams yra tik viena iš šalies nuskurdinimo plano dalių. Užsienietiško kapitalo cinizmas neleidžia tikėtis gerovės iš mokesčių, gaunamų iš jų valdomų ir didžiausias pajamas generuojančių įmonių.

Demoralizuoti ir nuskurdę valstybės piliečiai didžiąja dalimi bus priversti išvykti ieškoti uždarbio į tas užsienio šalis, kuriose skolintų pinigų pagrindu sukurta šiek tiek didesnės gerovės iliuzija, juolab kad tai skatina ES vadovybė. Atsilaisvinusi tuščia vieta bus užpildyta atvykėliais iš viso pasaulio, kurie ir sudarys naują Lietuvos tautos veidą 2030 m., arba šalis bus paversta savotišku retai apgyvendintu parku, kuriame laisvalaikį leis naujieji teritorijos šeimininkai, pavargę po sekinančių kasdienių kovų laisvoje ir globalioje rinkoje.

VI. Laisvės iliuzija

Kiekvieną dieną iš žydrųjų TV ekranų vis girdime kartojant, kad gyvename laisvoje ir nepriklausomoje šalyje. Tai kartojama taip dažnai, kad netgi kyla abejonė: o gal taip nėra? Na, kam kasdien kartoti, kad ryte patekės saulė. Ir taip aišku, kad patekės. O štai su laisve ir nepriklausomybe nėra taip viskas aišku, kaip su saulėtekiu.

Ar Jūs jaučiatės laisvi ir nepriklausomi? Ar esate nepriklausomi nuo sveikatos apsaugos sistemos? Ar Jūsų ir Jūsų artimųjų sveikatos būklė leidžia apie ją iš viso negalvoti? Ar esate nepriklausomi nuo farmacijos pramonės ir nežinote nė vieno vaisto pavadinimo, nes Jums jų paprasčiausiai nereikia? Ar esate tokie laisvi, kad galite ant savo šeimos stalo turėti tai, ko Jums reikia, o ne tai, ką galite įpirkti? Ar esate nepriklausomi nuo šilumos kainų ir jų kilimas nedaro jokios įtakos Jūsų gerai savijautai? Ar esate laisvi nuo priklausomybės suvartoti vis daugiau paslaugų per vis trumpesnį laikotarpį? Ar esate nepriklausomi nuo bankų sistemos ir neturite jiems įsipareigojimų? Ar galite dirbti tik tą darbą, kurį mėgstate? Ar savo darbovietėje esate laisvas kalbėti ir elgtis pagal sąžinę ir realizuoti tik tas idėjas, kurios Jums atrodo moralios ir teisingos? Ar esate nepriklausomas nuo savo baimių ir kitų ydų?

Į visus klausimus atsakėte TAIP? Ką gi, sveikinu. Jūs esate tikrai laisvas žmogus. Ir, ko gero, gyvenate Amazonės džiunglėse kartu su vietiniais indėnais.

O kaipgi yra mūsų valstybėje? Ar esame laisvi, kaip visuomenė, kaip Tauta, iškelti savo tikslus, idėjas ir jas realizuoti? Teorija sako, kad Tauta valdo savo Valstybę per išrinktus atstovus arba tiesiogiai – Referendumu.

Remiantis duomenimis, pateiktais praėjusiame skyriuje, sunku patikėti, kad Tauta paskutinius 20 metų turėjo realią galimybę valdyti Valstybę. Kaip reikėtų savęs nekęsti, kad išdarinėtum su savimi tokius dalykus. Ir priešingai – Tautos atstovai valdžioje tai darė ir paskutinius kelis dešimtmečius nuosekliai vedė Valstybę numatyta kryptimi. Tik problema yra ta, kad Tauta nesutinka su šia kryptimi ir balsuoja prieš ją, emigruodama ir žudydamasi.

2013 m. vasarą Lietuvos piliečiai ėmėsi iniciatyvos tiesiogiai įsikišti į Valstybės valdymo procesą siekdami surengti Referendumą Žemės klausimu ir sumažinti užburtą 300 tūkstančių parašų ribą, privalomą Referendumo paskelbimui.

Gal mūsų valdžia įsiklausė į Tautos keliamus reikalavimus, visokeriopai skatino šią iniciatyvą ir palengvino jos realizavimą? Viskas atvirkščiai.

Po pusmečio tylos, renkant ir tikslinant parašus Referendumui organizuoti, mūsų valdžia pratrūko. Užuot vykdę teisėtą Tautos reikalavimą, didžiųjų partijų atstovai kaip niekad darniai pradėjo kampaniją prieš Referendumą. Ir kokių tik versijų neišgirdome. Opozicija ir jai pritariantieji apkaltino iniciatorius bei vykdytojus nebūtais dalykais ir nepagailėjo jiems apibūdinimų. „Piarininkai; nesąmones kalbančios, piktos ir emocingos asmenybės; kvailiai; rusų agentai ir jų valdomi naudingi idiotai; marginalai; anarchistai“ ir panašūs epitetai pasipylė lyg iš gausybės rago. Liberalai mūru stojo prieš Referendumo organizatorius ir juos palaikančiuosius. Konservatorių „saulė“ atkreipė mūsų visų dėmesį į tai, kad pavojingąjį Referendumą palaiko psichozės apimti asmenys, nusiteikę ypatingai antieuropietiškai. 2014 m. vasario 18 d. televizija ištransliavo premjero A. Butkevičiaus pasisakymą, kad Referendumas visai nereikalingas. Ir, galų gale, bendromis pastangomis pasiekė ir paskelbė, kad Referendumas vyks vasarą (tada, kai didelė dalis gyventojų išvažiuoja atostogauti).

Valdančiųjų partijų vadovai laikosi pagrindinio principo: jeigu jau rinkėjai už mus balsavo, tai viskas, ką mes bepadarytume, yra daroma Tautos vardu. Ir nesikuklina naudotis galimybe realizuoti tas idėjas, kurioms įgyvendinti neturi visuomenės daugumos pritarimo. Tuo atveju, kai šalies gyventojai primygtinai bando pasakyti išrinktiesiems, kuria kryptimi jie privalo dirbti, pastarieji pasirenka propagandinį kelią, turintį tikslą dezorientuoti ir suskaldyti visuomenę.

Valdininkų susirūpinimui transliuoti savo paslaugas siūlė įvairios žiniasklaidos priemonės. Tiesą sakant, valdžios reakcija jau net nebestebino. Nieko kito niekas ir nesitikėjo. Stebino kitas dalykas. Žiniasklaidos išsisluoksniavimas. Nepaisant pačių Referendumą palaikančių žmonių asmeninių iniciatyvų skleisti žinią, keleto spaudos leidinių ir interneto portalų, likusios masinės informavimo priemonės, parašų rinkimo metu visiškai ignoravusios šią temą, juos surinkus – užėmė poziciją transliuoti tik tai, kas diskredituoja Referendumą ir pačią jo idėją.

Vertindamas kalbėtojų argumentus, visada remiuosi sena ir patikrinta tiesa: „Tai, ką Jonas kalba apie Petrą, daugiau pasako ne apie Petrą, bet apie Joną.“

Referendumo oponentų argumentai, nors ir neturintys jokio realaus pagrindo, beveik visada būna gerai paruošti. Paruošti kuo labiau suskaldyti visuomenę į tam tikras dalis. Įgyvendinamas laiko patikrintas principas: skaldyk ir valdyk.

Referendumo šalininkus stengiamasi priskirti kokiai nors grupei, kuriai tuo metu žiniasklaida suteikia ypatingai neigiamą atspalvį. Taip vis kartojami teiginiai, kad ši iniciatyva naudinga Kremliui. Dažniau šis argumentas pateikiamas tuo metu, kai paskleidžiama padidinta neigiamos informacijos dozė apie Rusiją. Sudaromas ryšys: Blogis = Rusija = Referendumo iniciatyva. Tikimasi, kad paprastų žmonių laki vaizduotė užbaigs darbą ir susies pirmą ir paskutinius dėmenis tiesiogiai.

Tuo pačiu tikslu kartu su Referendumo idėja linksniuojama ir A. Paleckio pavardė, kartu paminint, jog tai žmogus, teistas už Sausio 13-ios nusikaltimų neigimą. Minimas ir R. Karbauskis, kaip stambus žemvaldys, kuris staiga pralobs, jeigu Lietuvos gyventojų bus tik paklausta, ar jie nori, kad žemė būtų parduota užsieniečiams. O toliau senas geras lietuviškas pavydas padarys savo darbą. Ir jau pasigirsta nuomonių, kad geriau parduoti žemę užsieniečiui nei lietuvių išnaudotojui.

Profesionaliai buvo parengta dezinformacija, kad Referendumo iniciatoriai siekia išstojimo iš Europos Sąjungos. Tikrai džiugina, kad Lietuva turi tokio aukšto lygio specialistų, gebančių visiškai tuščioje vietoje paruošti laidų, apgalvotų iki smulkmenų, kurios susideda iš įvairių nuogirdų, daugybę kartų paminėto žodelyčio „galimai“, atspindinčių padrikus, vienas su kitu nesusijusius faktus ir formuojančias neigiamą Referendumo įvaizdį. Liūdina tik tai, kad visi šie profesionalūs gebėjimai nukreipiami ne Tėvynės labui, o asmeninės naudos siekimui – taip kenkiama Valstybei. Tai atvejis, kai dalis iškelia savo asmeninius tikslus aukščiau visumos, apie ką šiame straipsnyje jau buvo rašyta.

Tuo pačiu metu plačiai reklamuojamos vertybės, priešingos sėsliam gyvenimo būdui ir nesusijusios su nuosavybe bei žeme. Pasitelkiami įvairūs galimai nepriklausomi ekspertai, kurių pateikiamomis įžvalgomis neleidžia suabejoti, prieš jų pavardes minimi svarūs laipsniai: vyr. specialistas, ekspertas, daktaras ir pan. Šie žinovai plačiai reklamuoja ir klajokliško gyvenimo privalumus: galimybę laisvai keliauti, laisvai pirkti, laisvai vartoti. Gerbiamiems ekspertams kelia susirūpinimą, kad lietuvaičiams priklauso per daug nekilnojamojo turto. Net 80% nekilnojamojo turto savininkų gyvena nekilnojamame turte, kuris jiems ir priklauso, o Vakarų Europoje atvirkščiai – tik 20%. Be abejonės, ir žemės klausimas nėra paliekamas be jų dėmesio. Labai rimtais ir kupinais rūpesčio veidais dėstoma, kaip mums visiems palengvės ir pagerės, kai pagaliau atsikratysime šios akmens amžiaus atgyvenos.

Šioje vietoje derėtų prisiminti Barono Miunhauzeno personažo rusų kino filme „Tas pats Miunhauzenas“ ištartą genialią frazę: „Aš supratau, kur Jūsų bėda. Jūs – per daug rimti. Protinga veido mina dar nėra proto požymis. Visos kvailystės pasaulyje daromos būtent su šia veido išraiška. Šypsokitės. ŠYPSOKITĖS!“

O ką gi reiškia plačiai išreklamuota šiuolaikinė „klajoklio“ sąvoka? Išsiaiškinkim. Sprendžiant iš ES Vadovų Tarybos Pirmininko Van Rompuy ir kitų žinovų pasisakymų, tai – asmuo, neturintis savo žemės, savo namų, neidentifikuojantis savęs su kraštu, kuriame gimė ir užaugo, nesiejantis savęs su jokia tauta, Tėvyne laikantis visą platų Pasaulį. Tai – asmuo, reguliariai keičiantis nakvynės vietą, priklausomai nuo to, iš kur buvo gautas paskutinis pasiūlymas parduoti savo paslaugas globalioje rinkoje.

Vis galvojau: „Kur tas apibrėžimas yra girdėtas?“ Ir prisiminiau. Gūdžiais sovietiniais laikais tokie „klajokliai“ būdavo vadinami valkatomis, benamiais arba „bomž‘ais“ (rus. „Бомж“ – Без Определённого Места Жительства– „be aiškios gyvenamosios vietos“). Bet, dėkui Dievui, įvykusi vertybių kaita sustatė viską į savo vietas, ir šiomis dienomis jau tampa tiesiog nepadoru gyventi, mokytis, dirbti ir remti pensininkus toje šalyje, kurioje gimei. Mūsų valdžios pastangomis mus pagaliau pasiekė plačiai išreklamuotos „vakarietiškos“ vertybės. Viena iš jų – teisė rūpintis tik savimi.

Neramina dar vienas faktas. Dažnas, pasisakantis už žemių pardavimą užsieniečiams, taip pat pasisako ir už visą vertybių paketą, kurį mums reikėtų priimti skubos tvarka ir net su visa derama pagarba jas siūlantiems. Į komplekto kainą įeina ir homoseksualių asmenų santuokų įteisinimas, ir juvenalinė justicija, ir skalūnų dujų išgavimas, ir dar daugiau šiuolaikinių atradimų.

Visa ši informacija paslaugiai pateikiama žiniasklaidos įvairiomis formomis ir priemonėmis. Ir turbūt mažai yra žmonių, kurie galėtų skųstis, jog negauna pačių „šviežiausių“ naujienų toje vietoje, kur gyvena. Gyvename informacinėje visuomenėje. Skamba gražiai. Tik yra viena bėda. Su giliu liūdesiu ir širdgėla turiu pranešti, kad masinės informavimo priemonės jau seniai naudojamos ne tam, kad informuotų, o tam, kad formuotų. Formuotų mūsų nuomonę. Būtent todėl šiais laikais kaip niekad svarbu išsiugdyti vidinį gebėjimą atskirti pelus nuo grūdų.

Šeštoji tarpinė išvada

Lietuva turi tikslą, apie kurį buvo kalbėta ankstesniajame skyriuje ir tvirtai laikosi pa(si?)rinkto kelio.

Esame lyg savotiškame tunelyje. Ir visos Tautos pasirinkimo laisvės yra neribojamos lygiai tiek, kiek jos atitinka ir neprieštarauja pasirinktam pagrindiniam kursui. Į bet kokį bandymą pasukti kita linkme žaibiškai sureaguoja signalinė sistema ir įsijungia kursą koreguojantys veiksniai – valdžios vyrų pagrūmojimai, nuo Tautos nepriklausomos žiniasklaidos ištransliuojama propaganda, įvairių galimai nepriklausomų žinovų ir šiaip visiškai laisvų nuo bet kokios atsakomybės asmenų pasisakymai. Bendras išsakomos kritikos tikslas – „sumaišyti su žemėmis“ netikėtai iškilusią iniciatyvą, kuri dėl vienokių ar kitokių priežasčių yra labai nepatogi valdantiesiems. Iniciatyvos autoriai gauna padidintą „purvo vonių“ dozę, po kurių ilgam turėtų praeiti noras reikštis panašiais būdais. O svarbiausia – ir kitiems laisvamaniams „atmušamas“ noras pretenduoti į Valstybės kūrimo ir valdymo procesą.

VII. Iliuzijos nelaisvėje

Atrodo, rasta išeitis. Viskas paprasta. Išrenkame naują valdžią ir problema išspręsta. Ir pradedame gyventi kaip inkstai taukuose.

Bet juk nuolat renkame ir naują Seimą, ir naują Prezidentą, ir Europos Parlamento narius, o situacija nuo to, kaip rodo skaičiai, negerėja. Tai kur tada šuo pakastas? Juk visuose vadovėliuose parašyta, kad pagrindinis demokratijos požymis yra laisvi rinkimai. O demokratinė valstybė tiesiog iš principo skursti negali. Ar ne?

Bet Lietuva skursta. Nors sprok iš pasiutimo. Viską padarėme, kaip parašyta laimės pasiekimo instrukcijoje. Kartojam žingsnius: nepriklausomybė, demokratija, užsienio investicijos, ES, NATO, po to parduoti žemę, įsivesti EUR ir juvenalinę justiciją. O rezultatas – skurdas, emigracija, augančios skolos.

Tiems, kas pradėjo skaityti straipsnį nuo šitos vietos ir yra įsitikinęs, kad mes klestime, siūlau sugrįžti šiek tiek atgal ir pasiskaityti V skyrių „Aukštyn kojom“. Jeigu tai Jūsų neįtikino ir Jums bei Jūsų artimiesiems vis tiek gyvenimas šypsosi visais 32 dantimis…, ką gi, džiaugiuosi. Jūs esate puikus kandidatas į Lietuvos Respublikos Prezidentus. Tikriausiai neatsisakysite pasidalinti savo sėkmės paslaptimi su visa Tauta ir padėsite jai tapti klestinčia?

Tai ką gi mes praleidome? Kažkokią svarbią detalę, be kurios – gerovės ir laimės būti negali. Ir tai yra tokia natūrali, paprasta ir akivaizdi tiesa, kad mes jos net nepastebime.

„Jei kada nors, laimę vaikydamiesi, ją rasite, tai, panašiai kaip senė, ieškanti savo akinių, pastebėsite, kad ji visą laiką buvo jums ant nosies.“
Henris Vileris Šo (1818–1885); amerikiečių rašytojas, satyrikas

Asilas ir morka | livejournal.com pav.

Nepastebime to, kas yra tikra. Bet mielai, it galvas pametę, bėgame paskui iliuzines vertybes. Susidaro įspūdis, kad viešai mums pateikiami vieni tikslai, o iš tikrųjų siekiama visiškai kitų. Tada visuomenė tampa panaši į asilą iš pasakėčios, kuris, bėgdamas paskui sultingą morką, daro kažkam kitam naudingą darbą. Ir įdomiausia, kad tos morkos asilas niekada ir nepasiveja. Kabanti prieš nosį, ji dirgina jusles ir mobilizuoja visą asilo dėmesį į vieną tikslą. Taip stipriai mobilizuoja, kad vargšelis net nepastebi, kaip yra išnaudojamas.

Tokių iliuzinių – didesnių ir mažesnių – tikslų yra daugybė. Juk visi kažko siekia, pradedant nuo atskiro žmogaus ir baigiant visa Valstybe ar jų Sąjunga. Tik klausimas, ar siekiame to, ko iš tikro norime ir ko mums reikia, ar vaikomės miražo.

Sakote, Jūs tiesiog norite „susitvarkyti“ gyvenimą ir ramiai pagyventi sau. Vienas išmintingas žmogus prieš 2000 metų yra pasakęs:

„Jei nori gyventi sau, gyvenk kitiems.“
Seneka (Lucius Annaeus Seneca; 4 m. iki m.e. – 65 mūsų e.m.), romėnų filosofas

Ar pastebėjote, kaip ši sentencija atitinka vieną iš pagrindinių gyvosios gamtos gyvavimo principų „Dalis tarnauja visumai“, apie kurį buvo rašyta II-oje dalyje. Ir niekas šios tiesos iki šiol nepaneigė. Galbūt nesuprato, galbūt neįsiklausė, bet nepaneigė. Kodėl? Gal todėl, kad gyvoji gamta veikia pagal tam tikrus dėsnius. Ir joje egzistuoja tam tikri įstatymai. Ir šie įstatymai, dėsniai bei taisyklės yra užrašytos. Užrašytos dešimtyje Dievo įsakymų, aprašytos tautosakoje, mokslo žmonės įžvelgė jas gamtoje vykstančiuose procesuose, išminčiai suformulavo trumpus ir taiklius posakius, atspindinčius esmę vienu ar kitu klausimu.

Ir kiekvienas žmogus, turintis širdį, intuityviai gali atskirti ir pajausti, kur yra tiesa, o kur tik jos apgailėtina parodija. Be abejonės, šis pojūtis nėra toks griausmingas, kaip mūsų žiniasklaidos priemonės. Ir jis tampa juntamas tik tada, kai mūsų protus nustoja šturmuoti nepertraukiama informacijos lavina iš aplinkos, o mes patys nustojame lėkti paskui eilinę kažkieno sukurtą iliuziją.

Matyt, atėjo metas „nupūsti dulkes“ nuo senojo patarlių rinkinio ir pradėti jį studijuoti. Studijuoti ir įgyvendinti jame užrašytas tiesas:

„Kas nedirba mielas vaike, tam ir duonos duot nereikia“;
„Kaip pasiklosi, taip išmiegosi“;
„Kas skaito ir rašo, tas duonos neprašo“;
„Maišą druskos suvalgysi, tada žmogų pažinsi“;
„Pinigai laimės neatstoja“;
„Ne vien duona žmogus gyvas“.

Ką mums sako paskutinės dvi patarlės? Ar tik ne tai, kad žmogus negali būti gyvas vien duona kasdienine. Jam reikalingas ir dvasinis penas. Žmogus – ne mašina ir jam neužtenka tik pripilti kuro, pakeisti tepalus ir laikas nuo laiko atlikti techninę priežiūrą. Žmogui reikia turėti galimybę kurti ir gėrėtis kitų kūryba. Kurti galima įvairiai. Galima piešti, muzikuoti, šokti, drožinėti, austi, siuvinėti, rašyti eilėraščius, romanus… Galima kurti save – fiziškai, morališkai ir dvasiškai tvirtą asmenybę. Galima kurti rojų aplink save! Ir tam nereikia turėti daug pinigų, kad pasistatytumėte aukso rūmus. Kas iš tų rūmų, jeigu juose jūs būsite vieni. Tame pačiame būste gyvenantis, kaip dabar madinga sakyti – partneris, ar dažnai besilankantys verslo bendrasavininkiai, neužtikrina, kad nesate vienišas. Pradėkite nuo tarpusavio santykių kūrimo. Ir tai padarę, staiga pastebėsite, kad tų aukso rūmų Jums lyg ir nebereikia. Iš tikro – kam jie, jeigu ir taip esate laimingi.

Septintoji tarpinė išvada:

Reikia pripažinti, kad dalis Lietuvos visuomenės „pametė“ tikruosius orientyrus ir nusekė paskui iliuziją. Ir ja sekdami tapo įrankiais tų, kurie sukūrė šį miražą, siekdami savo giliai asmeninių, egoistinių tikslų.

VIII. Apibendrinimai

Tai ką gi mums pavyko išsiaiškinti?

Visų pirma tai, jog visa gyvoji gamta yra vientisas kūnas, kuriame egzistuoja be galo subtilūs ryšiai tarp atskirų jos dalių. Kitaip tariant, niekas nevyksta be priežasties. Tik mes ne visada gebame ar norime suprasti tikrąsias įvykių priežastis. Ir net drugelio sparnų plazdėjimas yra ne toks jau mažareikšmis veiksmas, nesukeliantis pasekmių, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. O ką jau bekalbėti apie žemių, kuriose gyvena Tauta, pardavimą prašalaičiams.

Po to pastebėjome, kad tarp atskirų gyvosios gamtos dalių egzistuoja ryšiai, grįsti altruistiniais principais. Tai pasakytina ir apie žmogaus organizmo, kuriame vykstantys procesai remiasi dėsniu: „Dalis tarnauja visumai“, darbą. Konstatavome, kad atskirų organizmo dalių interesų iškėlimas aukščiau viso kūno poreikių veda kūną į ligos patalą arba mirtį. Taip pat atkreipėme dėmesį, jog sveikame organizme atsiradus parazitinės veiklos požymių, įsijungia apsauginė reakcija, kuri parazitą sunaikina.

Nagrinėjome du istorinius pavyzdžius, kurie padėjo atskleisti tam tikrus dėsningumus. XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje Japoniją valdė Imperatorius Meidzi, kurio paraginta Tauta iškėlė moralines vertybes aukščiau įstatymo ir tai sudarė vientisą gynybinę liniją nuo demoralizuojančios nutautėjimo įtakos. Kaip liudija istoriniai faktai – per neregėtai trumpą laikotarpį Japonijai pavyko pereiti iš viduramžių į šiuolaikinės visuomenės santvarką ir šalis išgyveno didžiulį ekonominį pakilimą.

Analogišką situaciją matome ir to paties laikmečio Rusijoje. Šalį valdo Imperatorius Nikolajus II – dvasinga, morali, ištikima savo šaliai ir Tautai asmenybė. Rezultatas – neregėtas ekonominės gerovės ir gyventojų prieaugio didėjimas. Tiesa, sukurstyta revoliucionierių, Tauta išduoda savo carą ir už tai brangiai sumoka. Rusijos ūkis griūna tiesiog akyse, gilėja socialinis, tautinis, nacionalinis ir idėjinis susiskaldymas, kurio apogėjumi tampa pilietinis karas, nusinešęs 10 mln. gyvybių. Ir dar 7 dešimtmečius visa šalis skina šios išdavystės vaisius.

Ir palyginimui imame Lietuvos – laisvos, nepriklausomos, demokratinės, teisinės (taip transliuoja mums TV) valstybės pavyzdį. Šalyje turime kaip niekad daug diplomuotų teisininkų. Nuolatos didėja bylų skaičius teismuose. Gal jaučiamės gyvenantys šalyje, kurioje viešpatauja teisingumas? Tada keistai atrodo nenormaliai didelė emigracija ir savižudybių skaičius. Iš tikro, kodėl reikėtų palikti savo šalį ir šį pasaulį, jeigu Valstybėje viskas vyksta teisėtai ir teisingai. O gal šie du žodžiai nėra sinonimai? Ir kas tada daro šias sąvokas skirtingomis?

Manyčiau, atsakymas peršasi pats savaime. Įstatymai tėra tik forma, kuri turi būti užpildyta moraliniu turiniu. Įstatymus kuriantys, priimantys, vykdantys ir jų besilaikantys asmenys turėtų laikyti moralę ir dorovę aukščiausia vertybe ir sutinkamai su jomis, realizuoti savo teises. Ir žvelgiant iš šios pozicijos, tampa aiškesnė situacija Japonijoje XIX a. pabaigoje, kai pirminiame Konstitucijos projekte net nebuvo įrašyta pareiga laikytis įstatymų. Nuo gilios senovės Japonijoje valdžia buvo įtvirtinama per asmens kontrolę iš kolektyvo pusės. Anksčiau tas kolektyvas buvo šeima ar kaimas. Meidzi valdymo laikotarpiu tuo kolektyvu tapo visi šalies gyventojai, kurie laikėsi tų pačių tradicinių vertybių. Ir tai darė juos tikrais japonais.

Štai ko pasigendu šiandieninėje Lietuvoje. Vieningos vertybių, kurios lietuvius daro tikrais lietuviais, skalės. Atsisakydami savo tradicijų, papročių, nacionalinio pinigo,  parduodami savo žemes užsieniečiams, mes prarandame tai, kas mus jungia ir vienija. Mes tampame kaip tas medis su pakirstomis šaknimis, kurį nulauš pirmas stipresnis permainų vėjas. Įvairūs pasiūlymai tapti išmania tauta, kuri yra visiškai atvira visoms vakarų pasaulio naujovėms, kviečia mus tapti panašiais į laisvo elgesio moterį, gerai skaičiuojančią ir nekeliančią didesnių reikalavimų savo trumpalaikiams partneriams.

Tikslas aiškus. Tapti vieninga Tauta, besivienijančia tų pačių tradicinių, moralinių ir dorovinių vertybių pagrindu. Ne veltui ant tarpukario lietuviškų pinigų puikavosi užrašas „Tautos Jėga Vienybėje“. Ir savižudžių tuomet buvo 4 kartus mažiau nei dabar.

Beliko išspręsti vienintelį klausimą: kaip tai padaryti? Kaip priversti žmones tokiais tapti? Čia ir yra įdomiausia dalis. Priversti neįmanoma. Bet kokia prievarta jau pati savaime yra nemorali. Kiekvienas turi nuspręsti pats.

Negalima nuspręsti už kitą žmogų arba priversti jį daryti tai, kas naudinga kažkam kitam. Tiksliau pasakius, galima tai padaryti, bet tam reikės pritaikyti prievartą. Reikės jėga priversti kažką dirbti ar vykdyti įsakymus. Nesvarbu, ar tai bus šiurkšti fizinė, ar kažkieno parašyto įstatymo jėga.

Bet pabandykite savo kūne priversti širdį kvėpuoti, o plaučius pumpuoti kraują. Jums nepavyks. O juk visa žmonijos istorija susideda iš momentų, kai kažkas kažką bandė priversti daryti tai, kas jam naudinga. Iš čia ir kyla karai, iš čia kyla ir visos neteisingumo apraiškos pasaulyje. Bet kokios neteisybės pagrindas visada yra kažkieno noras padaryti taip, kaip kažkam reikia.

Ir čia atsiranda takoskyra. Ar renkamės gyvenimą iliuzijoje, aukščiausia palaima laikydami galimybę įsigyti du jums nereikalingus daiktus už vieno kainą, iškeldami savo asmeninius interesus aukščiau visos Valstybės. Naiviai tikėdamiesi, kad viskas yra gerai ir kaip nors savaime susitvarkys. Nesusitvarkys. Ką ten bešnekėtų Van Rompuy, kad nacionalinės vertybės „negali užtikrinti atsako į dabartinius uždavinius“, vis tiek jis nieko negali pasiūlyti, kaip išspręsti augančias problemas ir priešpriešą. Tikėjimas, kad besikaupiančias ekonomikos, skolų augimo, socialinio sektoriaus problemas galima išspręsti vien tik ekonominėmis, administracinėmis ir baudžiamosiomis priemonėmis, yra iliuzija. Šios priemonės negali išspręsti nė vienos globalios problemos. Sunku patikėti? Gal todėl, kad labiau tikite iliuzija?

Sodomos ir Gomoros sunaikinimas | Dail. John Martin, 1852 m.

Ir jeigu Jums klestintys ištvirkavimai ir puikybė atrodo nekalti žaidimai, pasiskaitykite Bibliją, kaip baigėsi Sodomai ir Gomorai. Paskaitykite apie kitas civilizacijas, kurių žlugimą lydėjo dvasinė krizė. Ir veikiausiai, ne tiek lydėjo, kiek buvo jų žlugimo priežastis. Netikite?

Suprantu. Iliuzija atrodo tokia tikroviška. Gal todėl, kad labai norime ja tikėti? Ji vilioja spalvingomis dekoracijomis ir tenkina visus mūsų ego įgeidžius. Sunku atsispirti. Ką gi. Galbūt dar kažkiek laiko turime ja pasimėgauti. Tik vėlyvas nubudimas gali būti labiau skausmingas. Bet kokiu atveju, spręsti reikės mums patiems.

Apibendrinanti išvada

Atliktos analizės metu pavyko nustatyti, kad gerovė nepriklauso nuo vienokių ar kitokių demokratijos atributų: parlamento, laisvų rinkimų ir pan. turėjimo ar neturėjimo šalyje. Nepriklauso nuo priimamų įstatymų kiekio per laiko vienetą. Taip pat gerovė nepriklauso nuo buvimo ar nebuvimo kokioje nors sąjungoje ir dalyvavimo globalioje ekonomikoje. Visos šios aplinkybės yra antraeilės ir neturi lemiamos įtakos visų žmonių gyvenimo kokybės gerėjimui.

Esminę reikšmę turi tik valstybės mastu priimamų sprendimų motyvai. Jeigu kiekvieno sprendimo motyvas yra padėti sunkiau gyvenantiems, nugalėti skurdą; jeigu visa veikla grindžiama tarpusavio bendradarbiavimu ir pagalba; jeigu puoselėjama pagarba tėvams, mokytojams ir vyresniems; jeigu gerbiamas tautinis paveldas ir įsiklausoma į senolių išmintį. Ir tokius „jeigu“ galite pratęsti iki begalybės… Ir svarbiausia – jeigu visuomenė gyvena darnoje su ją supančia gamta ir pagal jos dėsnius, tik tada bus gerovė ir klestėjimas. Tai tiesiogiai priklauso nuo to, kiek valstybė ir joje gyvenanti visuomenė savo veiklą grindžia moralinėmis ir dvasinėmis vertybėmis.

Ir priešingai. Šalis, kurioje vyrauja grynai vartotojiškas požiūris į aplinką, asmeninės naudos siekimas, įgeidžių tenkinimas bet kokia kaina, kur moralė ir dorovė teliko tuščiais žodžiais, yra pasmerkta išnykti.

Turbūt kyla pagrįstas klausimas: o kaip tada visiems „įskiepyti“ dorovės idėją, jeigu negalima to daryti prievarta. Tam galėtų pasitarnauti 100-ios beždžionės efektas. Pradėkite šiuos principus taikyti savo gyvenime patys. Ir kai tam tikra visuomenės dalis, viršijanti kritinę masę, pradės taikyti naujo elgesio modelį, tuo „užsikrės“ ir likusioji dalis. Kilnūs, nesavanaudiški, sąžiningi poelgiai visada ras atsaką žmonių širdyse ir vers elgtis taip pat. Juk tai taip natūralu ir paprasta.

Turėtume suvokti, kad pasirinkimas ne toks jau ir didelis. Arba pasiliekame gyventi iliuzijoje su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis, arba grįžtame prie patikrintų laiko tradicinių vertybių, kurios vienintelės gali užtikrinti tolimesnę raidą.

IX. Rekomendacijos

Rekomenduojami veiksmai priklauso nuo to, kokį tikslą jūs renkatės. Tiksliau padėtį galėtų apibūdinti dviejų personažų dialogas iš Lewis Carroll pasakos „Alisa stebuklų šalyje“:

Alisa – Ar galėtumėte pasakyti, kuriuo keliu man iš čia eiti?
Katinas – Tai priklauso nuo to, kur tu nori patekti.
Alisa – O man vis tiek, kur… svarbu, kad kur nors patekčiau.
Katinas – Tuomet nesvarbu, kuriuo keliu eiti, kur nors vis tiek pateksi.

Taigi, jeigu Jus tenkina pasirinktas Lietuvos kursas į susinaikinimą arba Jums vis tiek, kur eiti, tada nieko nereikia daryti. Nieko nekeičiame. Nekreipiame dėmesio į „žiaurią“ statistiką ir augančią Valstybės skolą. Manykime, kad skolos – būtina klestinčios visuomenės sąlyga. Parduokime Lietuvos žemes, miškus, vandenis. Įsiveskime EUR. Užmirškime savo tautybę ir kalbą. Išsivažinėkime, kas sau. Na, ir tada turėtume kažkaip, kažką, kažkur pasiekti. Vis tiek taip nebus, kad niekaip nebus. Kažkaip juk vis tiek bus? Net jeigu tai bus ir labai blogai. Ar ne?

Bet jeigu Jūsų netenkina nei esama situacija, nei numatoma perspektyva… Tada viso labo reikės įvykdyti Revoliuciją. Revoliuciją savo sąmonėje. Reikėtų peržiūrėti prioritetus, kuriais vadovaujatės. Peržiūrėti dalykus, kuriems teikiate pirmenybę.

Bendrai paėmus, reikėtų burtis į bendruomenes, kurios jungtųsi tų pačių moralinių, dorovinių, dvasinių ir tautinių vertybių pagrindu. Tokios bendruomenės turėtų gyventi ne mieste, turėti savo žemės, kuri jas maitintų ir išlaikytų. Reikėtų iki minimumo sumažinti priklausomybę nuo globalios sistemos produktų, tarp jų – ir nuo energetinių išteklių. Tik tai gali užtikrinti skurdo likvidavimą. Labai svarbūs būtų šių bendruomenės narių tarpusavio santykiai, kurie turėtų būti grįsti ne konkurencija, o savitarpio pagalba ir bendradarbiavimu. Toks modelis padėtų užtikrinti ir pagyvenusių bei pasiligojusių žmonių priežiūrą bei pakankamai aukštą pragyvenimo lygį. Taip pat išspręstų užimtumo problemą, turint galvoje, kad artimiausioje ateityje 47% darbo vietų gali būti prarastos dėl kompiuterizacijos, kaip mums teigia Oksfordo universitete atlikti tyrimai.

Asmeniškai, kiekvienas galėtų pradėti nuo savo dienotvarkės pertvarkymo.

Ar yra Jūsų dienotvarkėje pakankamai laiko daryti tai, ką Jūs mėgstate, kas daro Jus geresnius visomis prasmėmis? Ir čia kalba ne apie siauros specialybės žinias, o apie savęs, kaip dvasinės asmenybės, kūrimą. Ar yra Jūsų dienotvarkėje pakankamai laiko atlikti ką nors gero, gražaus, nuoširdaus ir visiškai materialiai nenaudingo?

Susirūpinkite savo mityba. Atsisakykite nesveikų ir žalingų maisto produktų (jeigu juos iš viso galima pavadinti maistu). Įtraukite į savo dienos meniu daugiau laukinių augalų. Nevartokite alkoholio, tabako. Apie narkotikus net nekalbu. Tai tiesiog dar vienas savižudybės būdas.

Nustokite vartoti masinės kultūros produktus. Nežiūrėkite televizoriaus, ypač kai transliuojamos žinios. Verčiau įsijunkite muziką, geriau – klasikinę. Negarsiai ir neįkyriai. Užuot ėję į kino teatrą nueikite tiesiog į teatrą. Judėkite, sportuokite. Skaitykite tikras knygas, ne elektronines. Ir ne apie ekonomiką. Geriau, kad būtų ne šiuolaikinių autorių. Ir t.t…

Įvykdysite Revoliuciją savo sąmonėje, pasikeis ir visas Jus supantis pasaulis. Ir valdžioje pradės atsirasti naujo mąstymo žmonių. O kol mieliau rinksimės iliuzinius tikslus, į valdžią užsispyrusiai ir toliau rinksime tik iliuzionistus.

Analizės pabaiga.

Pasakyta viskas, kas norėta pasakyti. Tiems, kurie supranta, pasakyta netgi per daug. O tiems, kurie nesugeba suprasti, nieko nepasakyta.

Giedrius Misevičius

Views All Time
Views All Time
26
Views Today
Views Today
1
0 0
Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn