1986 metais per tuometinės Centrinės televizijos laidą „Rytinis paštas“ retkarčiais matydavau Egidijų Sipavičių, kuris, akis paslėpęs po siaurais akiniais nuo saulės, imituodavo robotą ir dainuodavo „Breikas valdo mus lyg mašinas“. Po dvylikos metų kažkuriame sostinės kino teatre žiūrėjau prancūzų režisieriaus M.Kassovitzo superfilmą „Neapykanta“ ir dar kartą neakivaizdžiai susidūriau su breiku. Kaip užkerėtas žiūrėjau tas keliolika sekundžių – Paryžiaus priemiesčio vaikai, šalia įėjimo į metro pasitiesę kartono lakštus ir pasistatę „nigerboksą“, išdarinėja kvapą gniaužiančius triukus. Pasirodo policininkai, visi išsibėgioja, tik užsimiršęs breikeris, vis sukasi ir sukasi ant galvos. Tai atrodė „kieta“. „Matai, Vakaruose breikas dar gyvas“, – pats sau nusistebėjau eidamas iš kino teatro. Šių metų pradžioje, užsukęs į hip hopo vakarėlį, supratau, kad suklydau. Breikas gyvas ir čia, Lietuvoje. Ir dar kaip!

Bronkso kvartalo vaikinų šokis

Kaip ir kur gimė breikas? Nežinia. Viena aišku, kalti amerikiečiai. Vieni šaltiniai pasakoja, kad kažką panašaus į kai kuriuos breiko judesius jau 3-ame dešimtmetyje išdarinėjo amerikiečių jūreiviai, kurie, įkalę romo, nevengdavo pastraksėti denyje. Kiti sako, kad breiko šaknų reikia ieškoti gerokai vėliau, šeštajame dešimtmetyje išpopuliarėjusiame šokyje „Good Foot“ (šokio pavadinimui didžiulę reikšmę turėjo tokio pačio pavadinimo Jameso Browno, užsukdavusio nerealius šokius scenoje ir šalia jos, plokštelė). Tai turėjo atrodyti maždaug taip – šokėjai bando savo kojas lenkti per kelius ir žengti žingsnį sulig kiekvienu būgnininko trinktelėjimu į „solinuką“. Šiandien tai atrodytų gana juokinga, tačiau ir dabar hauso vakarėliuose galima pamatyti žmonių, kurie šoka būtent „Good Foot“ principu – pasiduodami užburiančiai hauso ritmo monotonijai, su kiekvienu dūžiu lenkia kojas į šalis ir dar kartu žengia žingsnelį į šalį arba priekį. O dabar pabandykite taip „palinksėti“ ir pažingsniuoti per džiazuojančio būgnininko improvizaciją. Ką, ne taip lengva, kaip atrodė iš pradžių?

Aišku, garsiojo Niujorko Bronkso kvartalo juodukai nenustygo vietoje ir ėmė šokių aikštelėse ar tiesiog gatvėse bandyti naujus triukus. Apie septyniasdešimtuosius „kietumo“ viršūnė buvo laikomas triukas, kai šokėjas staigiai nukrisdavo ant nugaros ir tuoj pat, vikriai šuolyje išmetęs kojas į orą, vėl atsidurdavo vertikalioje padėtyje. Septintasis dešimtmetis apskritai užima garbingą vietą breiko istorijoje. Kaip tik tuo metu supermadingais tapo koviniai filmai, kuriuose savo vikrumą demonstruodavo Rytų kovų profesionalai, visų pirma legendinis Bruce’as Lee. Juodukai greitai perprato, kaip tuos miklius rankų ir kojų judesius panaudoti „laužytame šokyje“ – breike. Beveik tuo pat metu Bronkso didžėjus Kool Herc, stebėdamas, kaip pagal jo grojamus naujesnės, „laužytos“ muzikos vinilus vyrukai išdarinėja tokius pat „laužytus“ judesius, juos praminė Break Boys (B-Boys).

Nežinia, kokia kryptimi būtų pasukęs breiko vystimasis (gal būtų tapęs dar viena kung fu atmaina?), jei ne kelių puertorikiečių gauja ROCK STEADY CREW, kurie breiką pavertė akrobatikos šou. Legendos byloja, kad garsiausia breiko gauja gimė apie 1977 metus, kai keli vaikinai, prisidengę įmantriais vardais ( JoJo, Jimmy D., Easy Mike bei dar keli) nusprendė sukurti breiko grupę. Tačiau tikrąją ROCK STEADY CREW šlovę pelnė antroji šios gaujos karta – Crazy Legs, Prince Ken Swift, Baby Love, Buck 4, Kuriaki ir Doze. ROCK STEADY CREW į savo gretas priimdavo ne bet ką – pretendentas turėdavo mesti iššūkį ir dalyvauti savotiškoje dvikovoje (breikerių vadinamosiose battle) su ROCK STEADY CREW nariais. Jei šiems patikdavo koks triukas ar užsispyrimas, gauja pasipildydavo dar vienu nariu. Neoficialias duomenimis dabar ROCK STEADY CREW vienija per šimtą narių, išsibarsčiusių visoje Amerikoje, Japonijoje bei keliose Europos valstybėse.

Gatvėje gimusį šokį labai išpopuliarino filmai. Nors pirmieji mėginimai įamžinti breiką kino juostose Wild Styles ir Style Wars nebuvo sėkmingi, netrukus pasirodęs Flashdance tapo pačia geriausia breiko reklama. Jaunoji karta dar labiau susižavėjo „laužytu šokiu“ po filmų Beatstreet, Breaking bei Breaking 2 pasirodymų. Filmą Beatstreet breikeriai laiko savo Biblija, mat jame įamžinta įspūdinga dviejų kiečiausių (net ir dabar, XXI amžiaus išvakarėse apie jas pagarbiai atsilieps bet kuris, nors kartą vindmills suktuku ant nugaros prasisukęs breikeris) breiko komandų – ROCK STEADY CREW ir NEW-YORK CITY BREAKERS dvikova. Galima tik spėti, kad šiam filmui abejingi neliko ir Lietuvos sostinės šokių grupės BEAT STREET (ką jau sako pats pavadinimas) vaikinai.

O tuo metu Lietuvoje…

Jei jau paminėjau BEAT STREET, turbūt supratote, kur lenkiu? Taip, neblogai prasisukus aukščiau minėtiems filmams, po breiko kojomis puolė ir Europa. Tiksliai nėra žinoma, kada Vokietijoje, Prancūzijoje ir Anglijoje vietiniai B-Boys pradėjo suktis ant nugarų bei galvų ar šokti plastiškąjį Electric Boogie, tačiau jau 1985 metais, kartu su riedlentėmis į Lietuvą įsiveržė ir breikas. Vienas pirmųjų Lietuvos breikerių Algirdas Lopeta, dabar jau įkopęs į ketvirtąjį dešimtmetį, negali nesišypsoti, prisiminęs Lietuvos breikerių pradžią. Pasirodo, atsitiktinai gautuose ir pamatytuose videofilmuose ar videoklipuose (dėl videokasetės su Beatstreet ar Breaking įrašu pirmieji Lietuvos breikeriai galėjo pasiryžti net asfaltą dantimis graužti) pamatę vieną kitą judesį ir triuką, tuoj pat mėgindavo jį atkartoti, kurti savo, paprastesnius variantus. 1986-1988 metai – breiko aukso amžius visoje tuometinėje Sovietų Sąjungoje. Tačiau tik Lietuva galėjo pasigirti trejus metus iš eilės vykusiu prestižiniu breiko festivaliu „Papūga“. Palangoje vykdavęs festivalis priviliodavo gausybę šokėjų iš visos Sovietų Sąjungos, šimtą kartų daugiau smalsuolių ir nemažas milicijos pajėgas. Juk tuo metu „banankes“ vilkintis, baltus sportinius batelius avintis ir siaurais akiniais nuo saulės pasidabinęs jaunimas kartu su pankais, hipiais ir metalistais buvo taip teisėtvarkos pareigūnų nemylimi „neformalai“. O „Papūga“ klestėjo! Net dabar, prabėgus 12 metų, Maskvos breiko veteranai, kalbėdamiesi su žurnalistais, puikiai prisimena savo pirmuosius pasirodymus „Papūgoje“ – Palangoje, Lietuvoje. Tuo metu neblogai breiko judesius įvaldę šokėjai galėdavo ir užsidirbti – restoranų administratoriai mielai sutikdavo breiko šokėjus. Nors ir „nuslinkęs“ į restoranus, patekęs į televiziją (ar jau pamiršot kauniečio A.Stravinsko grupės efektingus pasirodymus Lietuvos televizijos prožektorių šviesoje?), breikas ir čia, Lietuvoje išlaikė gatvės prigimtį. Kartais sostinės gyventojai galėdavo išvysti neįprastą reginį – keliolikos jaunuolių kolona, eidama gatve, išdarinėja įvairiausius breiko „bajerius“.

Antroji populiarumo banga

Lietuvoje breiko mada užgeso lygiai taip pat greitai, kaip ir prasidėjo – per metus. 1989 metais pirmoji breikerių karta išėjo tarnauti į armiją, jaunieji šokėjai liko be trenerių. Priešingai negu Europoje ar Amerikoje, kur, nors breiko populiarumas taip pat buvo nuslūgęs, bet jis buvo šokamas visada, Lietuvoje breikas atgimė tik beveik po dešimties metų. Tačiau jo atgimimas įvyko staiga ir aprėpė beveik visus Lietuvos regionus – Klaipėdą, Vilnių, Kauną, Šiaulius, Visaginą, Mažeikius, kitus miestelius. Pasak Dainiaus Žebrausko-Skurdzėliuko, vieno iš nedaugelio breiko mokytojų-instruktorių, beveik kiekviename didesniame ar mažesniame miestelyje galima rasti 5-6 pavienius breiko entuziastus. Jau beveik dvejus metus egzistuojančioje Skruzdėliuko šokių mokykloje Vilniuje breikas yra populiariausias šokis. Kartais vienu metu jį šokti mokinasi apie šimtą vaikinų ir merginų. Klysta tie, kurie mano, kad breiką šoka tik paaugliai. Skruzdėliukas, kuriam, beje, yra 29 metai, mano, kad idealiausias breikerio amžius – 30 metų. Tiesa, tokio amžiaus sulaukęs turi ne pradėti mokytis šokti, bet kurti jau savo kompozicijas ar atlikinėti sunkius triukus. Skruzdėliukas mano, kad 10-15 metų aktyviai mankštinęsis ir šokęs vyrukas, sulaukęs 30-ies, gali daryti beveik stebuklus. Būna ir kitaip. „Žiūrėjom „FreeStylle Session“. Ten rodė, kaip breiką šoka net ketverių metų vaikai. Jie normaliai sukasi ant galvų ir sukdamiesi net sugeba nusirengti iki „trauzų“, – pasakojo Skruzdėliukas.

Ką jis patartų vyrukui, kuriam jau per dvidešimt metų, ir kuris dažnai mėgdavo save palepinti alumi, o dabar užsigeidė išmokti šokti breiką? „Patarčiau jam mokytis šokti viršutinį brieką (taip vadinamąjį up rock). Norint šokti apatinį breiką (vadinamąjį breaking), reikia įgyti gerą formą: per dieną atsispausti apie 300-400 kartų, atlikti tiek pat atsilenkimų, apsilankyti sunkumų kilnojimo salėje“, – pasakojo Skruzdėliukas. Jis perspėja, kad pradedant treniruotę, būtina atlikti apšilimą, „prasitampyti“, kitaip traumos – beveik neišvengiamos. Tačiau nors ir griebiasi įvairių apsisaugojimo priemonių, breikeriai vis tiek kartais neišvengia traumų. Prieš kurį laiką Skurzdėliukas, atlikdamas sunkiai aprašomą sudėtingą breaking triuką swipe, išsinarino 6 ir 7 kaklo slankstelius. Viena jo mokinė kartą susilaužė ranką, vaikinai dažnai patempia kirkšnies, blauzdų ir šlaunų raumenis.

Labiausiai Skruzdėliuką juokiną ir kartu piktina, kai jam paskambinę vaikinai klausia, ar per 2-3 mėnesius jie išmoks „helikopetrį“ (suktuką gulint ant grindų išskėstomis kojomis, į grindis remiantis pečiu, paskui – nugara). „Mūsų mokykloje vaikinai breiką šoką jau pusantrų metų, bet tai vis tiek dar nėra tas lygis, kai, pamatęs juos šokančius, stveriesi už galvos ir sakai „ai, ką jis daro, kaip jis šoka!“ Gerų rezultatų galima tikėtis po 2-3 metų“, – mano pašnekovas.

Per pusantrų metų Lietuvoje įvyko bent penki breiko turnyrai, o kur dar draugiškos battle oficialiai neskelbiamuose vakarėliuose. Lietuvos breikeriai jau turi ir savo lyderius – kauniečių BRAVO CREW, Sruzdėliuko auklėtinius FLASHMASTERS, vilniečių komandą EXTRA FORCE. Pasak Skruzdėliuko, labai gabių jaunuolių grupė susibūrė Klaipėdoje, gana išradingi mažeikiečiai. „Gaila, bet subyrėjo originali šiauliečių REAL TIME MODIFY komanda“, – apgailestavo jis. Tačiau ne tik talentingų komandų subyrėjimai jį verčia apgailestauti – Skruzdėliuką nemaloniai stebina, kad absoliuti dauguma visų breikerių renkasi akiai patrauklų, fizine jėga paremtą breaking, o didžiulės protinės ištvermės, logikos ir ne mažesnių fizinių jėgų reikalaujantis up rock lieka pamirštas. Skruzdėliukas pastebėjo ir dar vieną dalyką – beveik visi Lietuvos breikeriai stengiasi atlikti vieną arba du šokio elementus, tačiau nesivargina į vieną kompoziciją sujungti keturis ar penkis triukus. „Šokėjai nelabai supranta, kad turi būti kompozicijos pradžia ir pabaiga – dabar šokis dažniausiai baigiasi paprasčiausiu „kritimu“, – apgailestavo jis. Bet iki lapkričio vidurio, kai Vilniuje vyks didelis breiko turnyras, laiko dar yra.

Breikerio žodynėlio įvadas

Breikas skirstomas į viršutinį (up rock), ir apatinį (breaking).

Up rock – bėgiojimas „nuo kojos ant kojos“. Tai – dviejų partnerių, neliečiančių vienas kito kova, kuri baigiasi savotišku įtūpstu-pritūpimu. Nuolat dirbama rankomis.
Electric boogie – plastika, dirba visas kūnas.
„Glaidas“ – eisena, kai žingsniai atliekami remiantis didžiuoju pirštu. Taip pat „dirba“ galva ir rankos.
Stepas – kojų judesiai, žingsniai.
„King tuts“ – kampuoti rankų judesiai.
Pop locking arba „popsas“ – įvairūs judesiai, ypatingai fiksuojant rankas ir kitas kūno dalis.
„Robotas“ – vienas sudėtingiausių up rock triukų dalykų, nereali viso kūno fiksacija.

Breaking
„Helikopteris“ – sukimasis plačiai išskėtus kojas.
„Tornado“ – tas pats „helikopteris“, tik suktukas pereina ant galvos.
Apibėgimai – kojomis bėgama aplink rankas.
Footwork – įvairus kojų „prakišinėjimas“.
Freez – judesio užbaigimas fiksacija. Trunka apie sekundę.
„Banga“ – šokinėjimas nuo rankų ant pilvo.
„Krokodilas“ arba „Vėžlys“ – kūno pasirėmimas ant rankų.
„Krekas“ – šokinėjimas ant rankų.
„Bačka“ arba „kapeika“ – tas pat kaip „helikopteris“, tik rankos ir kojos būna suglaustos.
Dalasalas – išskėstų ir tam tikru kampų „pastatytų“ kojos sukimas aplink save.
Swipe – sunkiai aprašomas triukas.

[ST, 2000-9]

Žodžiai: Simas Traškutis
Foto: Juozas Dūda
Publikuota ORE 2000 #10

Views All Time
Views All Time
6557
Views Today
Views Today
1
0 0