Prologas.

Nors daugeliui skaitytojų jau pats pavadinimas sukels nuostabą, įtarimą, o gal ir kandžią šypseną, kad mes, muselininkai, lendame ne į savo daržą… Tačiau tai tebūnie nežymios mūsų provincialumo apraiškos, kurios tik paskatins diskusiją, stimuliuos žingeidumą bei norą išbandyti kažką naujo. Juoba lydekų žūklė museline meškere Vakaruose senokai nėra jokia naujiena. O apskirtai kalbant, muselinė yra itin universalus žūklės būdas: šiuolaikinės muselių rišimo medžiagos, įrankiai ir technika bei žinoma žvejų vaizduotė leidžia suvirpti nuo mažiausio vabzdžio, iki žuvelių, peliukų, varlių imitacijų bei kitų gyvių, kuriais viliojamos net ir jūrinės ar egzotinių kraštų žuvys. Apibendrinant šią mintį, galima teigti kad muselinė – tai menas pagauti bet kurią gyvuliniu maistu besimaitinančią žuvį. O kadangi, muselininkas nėra balta varna, ir lygiai taip pat kaip ir kiti meškerės broliai nori pajusti didelės žuvies dovanotą kovą, natūralu kad lydekų žūklė ne tik atsirado, bet ir tapo neatskiriama mūsų krašto muselininko duona…

Nuotykis.

Muselių lydekoms turėjau pasirišęs dar nuo pernai vykusių lydekų žūklės varžybų museline meškere. Kadangi pagrindinis to renginio akcentas buvo bendravimas tarpusavy senai matytų ir išsiilgtų bičiulių, lydekinių muselių kolekcija beveik nenukentėjo, nebent keletui egzempliorių nusėdus bičiulio dėžutėje. Dar gi pamenu keletą vakarų buvo užklupęs vaizduote persmelktas įkvėpimas rišti museles, tad taip atsirado dar keletas ryškiaspalvių masalų margašonėms plėšrūnėms vilioti.

Ilgai delsiau, vengiau lydekų žūklės museline, gal būt dėl nenumaldomos traukos upės srovei, kūrybingiems bohema dvelkiančiais vakarais prie laužo šalia čiurlenančio upelio ar nepaprastai artimo sąlyčio su upelių kunigaikščiais… Visgi lydekų žūklė stovinčio vandens telkinyje iš didesnės ar mažesnės gelmės yra mažiau pojūčiams atvira. Tačiau nepaisant visko, vedinas naujų pojūčių traukos nutariau atverti dar vieną magiškos muselinės knygos puslapį…

Ankstyvas įpusėjusio rudens rytas ir aš jau pakeliui link nusižiūrėto ežeriuko. Prie vandens telkinio atvykau pirmas, prie jo buvau vienintelis. Tylą aš mėgstu, būnant tyloje vienam, ji prabyla, prabyla paslaptingu, miglotu išminties, ramumos ir atgaivos dvelksmu. Keletas tylos kąsnių ir aš jau pamažu iriuosi veidrodiniu ežero paviršiumi. Rytas buvo be vėjo, tik vandenį apjuosę meldai šnabždėjo tylą.

Instinktyviai sustojau šalia tolėliau ežere kyšančių meldų, mat prieš įsimylint muselinę žvejojau spiningu, o juk kad ir kuo bežvejotum žuvies buvimo vieta nuo to nesikeičia…

Vanduo buvo ašaros skaidrumo, nors tamsus dugnas gaubė povandeninio pasaulio paslaptį. Pasirenku klasikinę savo itin mėgstamą žuvelės imitaciją, kuria gaudau upėtakius, tik didesnę.

Keletas pirmų metimų tikrai privertė suraudonuot iš gėdos net ir prieš pati vienintelį ežerą. Tačiau pramiklinus ranką, mano nuostabai, jau trečiuoju metimu lydeka mikliai kirto per muselę ir prasidėjo neįprastai įdomi ir savotiška kova su vandens vilku. O po keleto minučių vandens paviršiuje pasirodė margutis anties snapu.

Nors lydeka perkopusi pusantro kilogramo, tikrai nepretenduoja į rekordininkių lentelę, visgi tai berods didžiausia museline meškere mano sugauta žuvis, kuri dėl netradicinio žūklės būdo gali būti vadinama egzotine…

Tądien lydekos kibo aktyviai: puskilograminės šaudyklės negailestingai aršiai talžė mano suregztas museles, dalį jų suplėšydamos į skutelius, primindamos kad muselės lydekoms turi būti rišamos itin stropiai ir tvirtai.

Taip net nepastebėjau kaip praėjo keletas valandų, kol tik vandenį palietusią muselę (keista šiame kontekste ją taip vadintJ) smarkiai papurtė dar viena lydeka. Ši buvo kur kas stipresnė. Per du kilogramus svėrusi lydeka padovanojo tikrai nuostabią kova, o ištraukta iš tamsiųjų savo rūmų žvilgėjo sodriomis, ryškiomis it akvarelės spalvomis.

Po to keletas lydekaičių dar pasisveikino su manimi besidžiaugdamos rudeniška puota, kol iš po debesų šyptelėjusi saulė nutvieskė vandens paviršių mano karietą atversdama į moliūgą. Lydekų šėlsmas baigėsi. Iki kito karto…

Tai buvo naujas potyris mano gyvenime, suteikęs keletą pojūčių, kurių dar sieksiu patirti, tai:

  • Nuostabus pasigerėjimo jausmas nusviedus visą muselinį valą į tolį;
  • It diriguojant rankomis valą timptelint kuriamas muselės šokis;
  • Aršios, net keletą kartų viena po kitos sekančios tos pačios margašonėms atakos;
  • Fantastiškas jausmas, lydekai griebus muselę tik pradėjus kurti jos šokį ir kovojant visą kelią su ja iki valties;
  • Puiki kova museline meškere, kuri yra itin jautri ir perteikia visus žuvies judesius.

Technika.

Bebaigiant trumpai aptarsiu pagrindinius lydekų žūklės museline meškere aspektus:

Vieta.

Mano manymu, lydekų žūklė efektyviausia yra iki 4m. gylio, esant idealiam skaidrumui. Muselė nesuteikia tokių aštrių virpesių kaip sukriūkė ar vobleris, tad vandens skaidrumas yra išties svarbus faktorius. Tačiau net ir atsižvelgiant į tai, dauguma ežerų daugiau ar mažiau yra tinkami šiam lydekų viliojimo būdui.

Museliaujama yra tipinėse lydekų laikymosi vietose: prie pakrantės vandenžolių, apie salas ar povandeninius kalnelius.

Meškerykotis.

Šiam žūklės būdui naudojami 6-8kl. meškerykočiai. Tai vėlgi priklauso nuo muselės svorio: aukštesnės klasės muselinis valas geba išmesti sunkesnę muselę. Aš asmeniškai žvejoju 8 klase, nes mėgstu klasikinius „zonker“ masalus iš zuikio kailio, kurie prisigėrę vandens tampa santykinai sunkus.

Muselinis valas.

Apskritai egzistuoja trys pagrindinės muselinių valų rūšys: plaukiantis, skęstančiu galu (intermedia) ir visiškai skęstantis. Vieną iš jų vėlgi reikėtu pasirinkti pagal vandens telkinį:

  • Plaukiantis valas naudojamas esant idealiam skaidrumui iki 3m.
  • Esant gilesniam ar mažesnio skaidrumo vandens telkiniui galima rinktis pilnai skęstantį ar skęstančiu galu muselinį valą.

Kita.

Pasaitėlis jungiamas prie muselinio valo, yra apie 1-1,5 m. ilgio ir standartinio 0,2-0,25mm diametro.

Lydekų žūklei naudojami, kaip ir spiningaujant, metaliniai pavadėliai. Patarimas – vengti rinkoje pasirodžiusių itin plonų volframinių pavadėlių, nes dėl metimo metu esančių didesnių nei įprastai apkrovų pavadėliui, jis dažniausiai trūksta. O lydeka tradicinių, šiek tiek storesnių pavadėlių tikrai nesibaido.

Muselės.

Muselės naudojamos labai įvairios. Aš labiausiai mėgstu ir žūklę pradedu natūraliomis spalvomis, tik po to eksperimentuojant pereidamas nuo ryškesnių muselių:

Tad tikiuosi, kad mano pasakojimas jus sudomino, o išdėstyta pagrindinė techninė informacija leis patiems patirti šiuos kiek kitokius ir įspūdingus pojūčius.

 Arturčikas
„Musės Broliai“

Views All Time
Views All Time
3202
Views Today
Views Today
1
0 0