VSD įkūrė K.D.Prunskienės kabinetas ir vadovu paskyrė Mečį Laurinkų, kuris ir suformavo branduolį iš buvusių KGB darbuotojų. Sausio įvykių metu pas mane atėjo M.Laurinkaus sukomplektuoti vadovaujantys VSD darbuotojai ir pareiškė, kad jei jie apsisprendė dirbti Lietuvai, dėl ko pavojus buvo iškilęs ir jų šeimoms, tai jie nori tikrai dirbti, o ne tik gauti algą. Tarnybos vadovas faktiškai juos paliko likimo valiai. Iškviestam Mečiui sakau, kad reikia dirbti, o jis tik mikt kairėn, mikt dešinėn. Buvo matyti, kad jam apie darbą kalbėti yra sudėtinga, bet paprašė leisti dar mėnesį tęsti darbą. Terminas baigėsi 1991 metų kovo 19-ąją, referendumo dėl SSRS išsaugojimo dieną. M.Laurinkui atsistatydinus, kurį laiką jo pareigas laikinai ėjo išeivis iš prokuratūros Viktoras Zedelis, darbas įsisiūbavo. Vėliau G.Vagnorius ir V.Landsbergis paprašė manęs perimti šias pareigas, nes, anot jų, VSD vadovo posto labai siekė kauniečiai, reikia rimtą alternatyvą priešpastatyti. Sutikau tik su sąlyga, kad neilgam, nes darbo Vyriausybėje ir taip buvo apstu. Tačiau esminiai darbai ir įvykiai šiame fronte prasidėjo po pučo Maskvoje, kai G.Vagnorius mane paskyrė vyriausybinės komisijos “Dėl SSRS Valstybės saugumo komiteto padalinio Lietuvoje uždarymo” pirmininku, kurio funkcija buvo perimti VSK dokumentus, turtą ir juos inventorizuoti. Po pučo SSRS VSK pirmininko pareigas laikinai ėjo Šebaršinas, jis vadovavo ir užsienio žvalgybai. Savo atsiminimuose jis aprašė pokalbį su manimi. Kaip tai nutiko?

Nepriklausomybės akto signataras Zigmas Vaišvila antradienį pateikė pareiškinius dokumentus tapti kandidatu į Lietuvos prezidentus Vyriausiajai rinkimų komisijai (VRK). Z. Vaišvila pareiškė apsisprendęs kandidatuoti savaitgalį, kai išgirdo apie partijų keliamus kandidatus. „Deja, neatsirado nepriklausomo nepartinio, biografijos faktų neslepiančio, žmones telkiančio pretendento į šį atsakingą postą, – sakė Z. Vaišvila. – Nepalikti žmonėms jokios alternatyvos yra neatleistina. Matau, kas susirikiavo ir matau, kad, deja, niekas neatstovauja Sąjūdžio vertybių. Esu vienas iš tų, kurie iškovojo Lietuvos nepriklausomybę. Jaučiu už tai atsakomybę“. Anot jo, „sistemos jau skelbiama rinkimų nugalėtoja“ eurokomisarė Dalia Grybauskaitė yra „žmogus iš niekur“. „Ji gina visai kitas vertybes. Ji negali atstovauti tų lūkesčių, kurie Sąjūdžio skelbti, bet taip ir neįgyvendinti. Kažkuria prasme ji – žmogus iš niekur. Žmogus, kuris nutyli savo biografijos faktus. Tai keista. Todėl ramia sąžine manau, kad turi būti alternatyva“, – teigė būsimas kandidatas. Z. Vaišvila pripažino, kad prezidentu tapti nebūtų ryžęsis, jai Tėvynės Sąjunga būtų iškėlusi Vytauto Landsbergio kandidatūrą. „Jei Vytautas Landsbergis būtų kėlęs savo kandidatūrą būčiau nuoširdžiai jį parėmęs“, – teigė Z. Vaišvila. Dabar sąjūdietis nusprendė savo kandidatūrą išsikelti savarankiškai, be Sąjūdžio paramos. Jis pats savo lėšomis susimokėjo 11, 6 tūkst. litų užstatą, rinkimų kampaniją taip pat ketina vykdyti iš asmeninių lėšų.

Lietuvos Respublikos kariuomenei – 90 metų, Tautiškai giesmei – 110 metų, Vincui Kudirkai – 150 metų. Tautos Dainiaus Varpas pakėlė Lietuvą, jo žodis Varpui ir Tautai buvo tiesus ir aiškus: Skambink per amžius vaikams Lietuvos. Tas laisvės nevertas, kas negina jos. Ir 1863 metų sukilėliai, ir Vincas Kudirka, ir 1918 metų savanoriai, ir pokario partizanai žinojo, kas yra Lietuva ir laisvė. Sąjūdis prieš 20 metų Tautai suteikė viltį, Kovo 11-ji ją paskelbė Lietuvai ir pasauliui. Tačiau reikėjo, kad pasaulis pripažintų Lietuvos Respubliką, o pripažinus – ir apginti mūsų Tėvynę. Gintaro Žagunio, Artūro Sakalausko, Medininkų, Sausio 13-osios aukų sąrašas būtų nesibaigęs, jei ne Tautos ir Jūsų, savanoriai, prisiekusių 1991-ųjų sausyje ir lemtingą naktį likusių Aukščiausioje Taryboje, apsisprendimas. Kariuomenės atkūrimą, Lietuvos Respublikos laikinosios gynybos vadovybės išrinkimą 1991 m. sausio 13-osios naktį nulėmė Jūsų ryžtas ir bendra mūsų valia – sausio 17-ąją Aukščiausioji Taryba priėmė Savanoriškos krašto apsaugos tarnybos įstatymą, nulėmusį mūsų kariuomenės atkūrimo pradžią. Dėkojame Jums ir sveikiname su švente! Gerbkime ir ginkime Lietuvos laisvę, būkime jos verti!

Zigmas Vaišvila, vienas ryškiausių Sąjūdžio veikėjų, buvęs vicepremjeras ir VSD vadovas, sako žinąs, kas Valstybės saugumo departamente sukėlė dabartinę krizę. “Manau, kad visi tai supranta. Nuo įkūrimo dienos politikai šiai žinybai bandė daryti įtaką. Dabartinė situacija – to rezultatas”, – sakė buvęs VSD vadovas. Iš spaudoje paskelbtų faktų ir pasisakymų jis susidarė įspūdį, kad atskiriems saugumo darbuotojams politikai įtaką daro iki šiol. 1991 metais prie VSD vairo stojęs politikas tikina, kad situacija nesikeičia keliolika metų. “Jei bandai ką nors keisti, esi pakeičiamas”, – kalbėjo Z.Vaišvila. 1991 metais VSD taip pat buvo ištikusi krizė. Po tragiškų Sausio įvykių VSD padalinių vadovai kreipėsi į tuometinį Ministro Pirmininko pavaduotoją. Jie išreiškė susirūpinimą, kad VSD nevykdo savo funkcijų. Z.Vaišvila sutiko imtis atsakingų pareigų. Fiziko išsilavinimą turintis Z.Vaišvila neabejojo, kad jam užteks žinių vadovauti VSD. “Seime dirbau komisijose, kurios kontroliavo saugumo tarnybų veiklą, turėjau patirties”, – Z.Vaišvila neigia pastebėjimus, kad VSD problemos prasidėjo dar tuomet, kai žinybai vadovauti skirti ne šios srities profesionalai, bet politikai. Daugelis pirmųjų VSD darbuotojų buvo priversti palikti saugumą. Z.Vaišvila mano, kad kadrų kaitą lėmė ne vien profesinės darbuotojų savybės. Palikęs politiką, Z.Vaišvila paniro į verslą. 1997 metais tapo “Parex lizingo” valdybos pirmininku, bet buvo priverstas skandalingai palikti šį postą.