Kaip ir savo geriausiame ir labiausiai provokuojančiame filme “Daryk tai, kas teisinga” (Do the Right Thing), režisierius Spike’as Lee filme “Summer of Sam” piešia sudėtingą Bronkso gyventojų santykių freską. Svarbiausia net ne tai, kas slepiasi po Semo Sūnaus pravarde, bet tai, kaip siaubingi maniako siautėjimai, paranojiškos laikraščių antraštės paveikė paprastus žmones. “Jie skaito laikraščius, žiūri televizorių ir kiekvienoje miesto vietoje šneka apie žudiko bylą, lyg nuo to priklausytų jų gyvenimas. Kaip ir kiekviename Niujorko pasakojime, šioje istorijoje yra absurdo”,- sako režisierius.

Skaitmeninės kameros fiksuojamais vaizdais, primenančiais jautrią dokumentinę manierą, ir drąsiu seksualumo nagrinėjimu, kiek panašiu į garsųjį “Paskutinį tango Paryžiuje”, režisierius W.Wangas kalba apie šiuolaikiniame technologijų pasaulyje, regis, išnykstančias sąvokas – meilę, aistrą, nuoširdų, betarpišką bendravimą, intymumą. Vienas šio filmo scenarijaus autorių – talentingasis dramaturgas ir režisierius Paulas Austeras (šįkart į pagalbą pasikvietęs dar ir savo žmoną – taip pat rašytoją Siri Hustvedt). Kartu su W.Wangu prieš kelerius metus P.Austeras parašė scenarijų daugelį tiesiog užbūrusiam filmui “Dūmas” (1995 m.) – odei gerumui, paprastumui, nuoširdumui. Kiek vėliau, bet su tais pačiais aktoriais (Harvey Keiteliu, Madonna, Williamu Hurtu, Forestu Whitakeriu ir kt.) jie improvizuotai nufilmavo ir “Liūdesį veide”.

Po avarijos, kuri neatpažįstamai subjaurojo vyro veidą, riba tarp Cezaro košmarų ir realybės išsitrynė. Jei Nuria žuvo avarijoje, kodėl ji vėl gyva? Cezaras prisimena, kad jo veidui buvo padaryta operacija, tačiau kodėl vis dar reikia slėptis po kauke? Ar Cezaras išprotėjo, ar niekaip negali pabusti iš baisiausio savo košmaro? Talentingo ispanų režisieriaus Alejandro Amenabaro filmas “Atmerk akis” savo įtaiga ir temos dramatiškumu prilygsta režisierių Andy ir Larry Wachowskių superhitui “Matrica”, taip pat pasakojančiam apie iliuzinę tikrovę.

“Kartais aš pavargstu nuo milžiniškų veiksmo juostų, – sako “kietas riešutėlis” B.Willis, ne kartą kine išgelbėjęs motulę Žemelę, – tuomet mėgstu nusifilmuoti kino filme, kuriame galiu iš tolo pažvelgti į savo vaidmenis. Pavyzdžiui, Džimas Tadeskis – tikras “užkietėjęs” gangsteris. Juk aš dievinu kriminalines komedijas”. Holivudo žvaigždė B.Willisas taip norėjo vaidinti šiame filme, jog net atsisakė savo įprasto honoraro, be to, pats pakvietė režisierių ir visus aktorius. O šie filme smagiai griauna ne tik įprastus savo aktorinius, bet ir visus gyvenimiškus stereotipus: septyniolikos žmonių žudikas – tikras džentelmenas, dailios dantisto asistentės svajonė – tapti samdoma žudike!..

II-asis pasaulinis karas eina į pabaigą. Jauna moteris izoliuotoje Džersio saloje (esančioje tarp Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos) su viltimi laukia iš fronto sugrįžtančio vyro (akt. Christopheris Ecclestonas). Didžiuliame ir gražiame dvare Grace (akt. Nicole Kidman) augina du vaikus. Ji yra įsitikinusi, kad tai yra vienintelė saugi vieta, kurioje dukrelei Anne (akt. Alakina Mann) ir sūnui Nicholasui (akt. Jamesas Bentley) negresia joks pavojus. Šis dvaras labai skiriasi nuo kitų gyvenamųjų vietų. Languose užuolaidos visuomet sandariai užtrauktos. Kiekvienos durys (o jų yra 50) kruopščiai užrakintos ir gali būti atrakintos tik tokiu atveju, jei vaikai leidžia laiką kitoje dvaro vietoje. Kambariuose niekuomet nedega nei viena lempa. Namuose nėra nei elektros, nei telefono, nei radijo. Taip yra todėl, kad abu vaikai yra alergiški šviesai, ir net pats menkiausias saulės spindulys jų kūnus išbertų skausmingomis žaizdomis, nuo kurių jie gali mirti.

Stingdančio siaubo trilerio “Balsai iš anapus” scenarijaus autorius ir režisierius – Davidas Koeppas. Tai jau antrasis šio talentingo scenaristo (“Karlito kelias”, “Juros periodo parkas”, “Misija: neįmanoma”, “Vyrai juodais drabužiais”) režisūrinis projektas – prieš keturis metus matėme “Gaiduko efektą”, vieną geriausių ir bene labiausiai įtemptą 1996-ųjų trilerį. Šįkart scenarijaus pagrindu D.Koeppas pasirinko 1958-aisiais žymaus mokslinės fantastikos autoriaus Richardo Mathesono parašytą siaubo romaną. Rezultatas – stingdanti, šiurpi istorija apie žmogų, į kurio iškeltus klausimus atsakymus buvo galima sužinoti tik anapus. Ten, iš kur sklido šnabždesiai.

“Ko nori moterys” – Holivudo superžvaigždės M.Gibsono debiutas romantinės komedijos žanro filme. 44-erių metų dviejų “Oskarų” laureatas (už 1995-ųjų “Narsiąją širdį” Melas įvertintas kaip filmo prodiuseris ir režisierius) ir Holivudo superžvaigždė, prieš tai už vaidmenį “Patriote” susižėręs 25 milijonus dolerių, M.Gibsonas mielai sutiko vaidinti vos vieną filmą (1998-ųjų komediją visai šeimai “Spąstai tėvams”) susukusios režisierės N.Meyers romantinėje komedijoje “Ko nori moterys”. Nors M.Gibsonas labiausiai išgarsėjo kaip idealus veiksmo filmų herojus (“Pakvaišęs Maksas”, keturios “Mirtino ginklo” dalys”, “Sąmokslo teorija”, “Išpirka”), nepaprastai palankiai buvo įvertinti ir jo režisuoti filmai – debiutinė 1993-ųjų drama “Žmogus be veido” ir ypač – 1995-ųjų istorinis epas “Narsioji širdis”. Abejuose juostose Melas sukūrė ir pagrindinį vaidmenį. Bet atrodo, kad 2000-ieji aktoriui ir režisieriui yra vieni sėkmingiausių metų: vien Amerikoje “Patriotas” surinko daugiau nei 100 milijonų dolerių, per tą pačią kartelę peršoko ir “Viščiukų maištas”, kurio pagrindiniam personažui M.Gibsonas paskolino savo balsą, į populiariausių gretas per Kalėdų šventes šovė “Ko nori moterys”.

1830 m. Paryžius. Pasklinda žinia apie bebaimio detektyvo Fransua Vidoko (akt. Gerardas Depardieu), nuo kurio nesugebėdavo pasislėpti netgi patys protingiausi nusikaltėliai, paslaptingą dingimą. Jeigu jis buvo nužudytas, tai kažkur turėtų būti jo kūnas. Jeigu jis buvo pagrobtas, tai turėtų būti paliktas bent menkiausias įkaltis. Juk viskas įvyko pačiame Paryžiaus centre. Dar visai neseniai Fransua Vidokas buvo laikomas pavojingu ir žiauriu nusikaltėliu, bet netikėtai nusprendė pakeisti gyvenimo būdą, įkūrė pirmąją pasaulyje detektyvų agentūrą ir pats pradėjo narplioti sudėtingas bylas.

Daugelis “Šeštąjį pojūtį” vadina geriausiu ir labiausiai sukrečiančiu praėjusių metų filmu. Tą įrodo ne tik šešios nominacijos “Oskarams” (geriausio antro plano aktorės ir aktoriaus, geriausio montažo, geriausio scenarijaus, geriausio režisieriaus ir geriausio metų filmo kategorijose), bet ir neįtikėtinas populiarumas visame pasaulyje – pernai “Šeštasis pojūtis” surinko daugiausiai pajamų po “Žvaigždžių karų. Pavojaus šešėlio”. Dar vienas neabejotinas filmo privalumas – “kietas riešutėlis” Bruce’as Willisas, šįkart nepriekaištingai sukūręs psichologo Malkolmo Krovo vaidmenį.

Filme – jūsų mylimos žvaigždės pačiuose netikėčiausiuose vaidmenyse: ribą tarp fantazijos ir realybės ištrynusią Beti puikiai suvaidino gražioji R.Zellweger (“Aš, kitas aš ir Irena”, “Džeris Magvairas”), ją persekiojančius žudikus – visiškai priešingais “geriečių” vaidmenis garsėjantis “Oskaro” laureatas M.Freemanas (“Panelės Deizi vairuotojas”,”Septynetas”) ir C.Rockas, moterų numylėtinis, buvęs TV aktorius G.Kinnearas (“Sabrina”, “Kaip bus, taip gerai”) parodijavo savo karjeros kelią, suvaidindamas muilo operos gražuoliuką daktarą Reivelą.