Mielas mano Riešute, susitikome mes krentant gelsviems rugsėjo lapams. Išsiskyrėme šaltą ir baltą sausį. Nuo pat pradžių supratau, kad Tu esi kietas ir sunkiai perkandamas Riešutas, su metaliniais ir nepramušamais šarvais. Nei kantrybe, nei buvimu šalia, nei atlaidumu, nei supratingumu, nei švelnumu, nei meile, nei bučiniais nepramušamas ir nepakeičiamas… O aš norėjau būti ir buvau ta Voveraitė, kuri gliaudytų tą Riešutą… Tą vienintelį Riešutą visą gyvenimą… Deja, Riešutas buvo per kietas, netikras, sudėtingas, apgaulingas… Aišku, dabar norėtum, kad Voveraitė grįžtų ir dar kartą patikėtų, atleistų… Nors ir skaudu, ir širdis plyšta skausmu, bet visas pagalbas ir šansus Tu jau senai išnaudojai. Ir Tu tai puikiai žinai, bet vis tiek manęs nepaleidi, nors prašiau ir prašysiu… Leisk man Tave pamiršti ir pabandyti gyventi be Tavęs… Vis dėl to nuoširdžiai noriu Tau padėkoti už įsimintiniausią kartu praleistą dieną! Viskas buvo labai nuostabu nuo pat pradžių, Tu tiesiog skaitei mano mintis ir be žodžių pildei mano norus. Norėtum detaliau – prašom! Galbūt sąrašas per ilgas, praleidus vieną popietę … Maniau, kad Tu man davei ir gali duoti daugiau nei aš Tau … Deja, viskas susiklostė atvirkščiai… Matyt, gyvenime mums nelemta būti kartu… Būti laimingiems kartu… Bet ar mokėsim būti laimingais, gyvendami atskirai ir toli vienas nuo kito? Turėsim išmokti… Nesvarbu, kaip mes gyvensim rytoj, po mėnesio ar po metų, bet aš visada prisiminsiu Tave, mano mielas Riešute.