Senovės Kinijoje (VI – IV a. pr. Kr.) šalia šventyklų ir valdovų rūmų buvo sodinamos šventosios medžių giraitės, o dekoratyvinių sodų kaip tokių dar nebuvo. Dekoratyvinių sodų kūrimo pradžia čia siejama su VII a., kada Kiniją valdė Tang dinastija, o jų suklestėjimas – su XII a. Apie tai galima spręsti iš išlikusių rašytinių šaltinių bei piešinių ant šilko. Kinijos valdovų soduose būdavo kopijuojamas natūralus kalnų landšaftas, su upeliais, nedideliais ežeriukais, uolomis. Juose buvo auginami bambukai, magnolijos, slyvos, vyšnios, migdolai, abrikosai, chrizantemos…

Apie XIII a. Kinijos dekoratyvinius sodus žinoma iš Venecijos pirklio Marko Polo (1254 – 1324) aprašymų. XIII a. Kinijos valdovų sodai buvo labai dideli, su natūraliais vandens telkiniais, salomis, uolomis, rytietiškos architektūros tiltais, pavilijonais, pagodomis. XVI a. Kinijos imperatoriaus sodas buvo apie 1100 kv. km ploto. Jį kūrė, tvarkė ir prižiūrėjo apie 1 milijonas žmonių. Ir vėliau, amžių bėgyje, Kinijos sodai keitėsi nedaug.

XIX a. dekoratyvinė sodininkystė Kinijoje buvo labai populiari. Čia buvo daug ir labai mažų ir didelių sodų. Visuose jų pagrindiniais akcentais buvo uolos, vandens telkiniai, upeliai, kriokliai, akmenys, pavilijonai bei kiti rytietiškos architektūros statiniai. Šiuose soduose kiniečiai augindavo įvairių rūšių bambukus, magnolijas, abrikosus, rododendrus, krūminius bijūnus, visterijas, žemaūges pušis, chrizantemas, orchidėjas…

Senovės Japonijoje, kaip ir Kinijoje, pirmieji sodai buvo šalia šventyklų esančios šventos giraitės. Seniausiuose Japonijos soduose (III – V a.) svarbiais akcentais buvo natūralios ir dirbtinės uolos, akmenys, upeliukai, kriokliai. Vėliau Japonijos dekoratyvinės sodininkystės meną daugiau ar mažiau įtakojo VI a. įsigalėjęs budizmas. Jo įtakoje Japonijoje atsirado taip vadinami sausieji sodai, kuriuose vyravo tam tikra tvarka išdėlioti akmenys ir smėlis. XVI a. Japonijos soduose dominavo natūralios ir dirbtinės uolos, akmenys, natūralių formų vandens telkiniai, kalnų upeliai, nedideli kriokliukai, akmenų ir smėlio fragmentai, akmeniniai tilteliai…

Čia buvo mėgstami paparčiai, samanos, rododendrai, įvairūs žemaūgiai medžiai ir krūmai. Charakteringa japoniškų sodų ypatybė – natūralus peizažas su simbolikos elementais: akmenys simbolizuoja kalnus, smėlis – vandenį ir t. t.

Paprastai japonų sodai būdavo trijų tipų: 1) plokšti (lygūs) sodai; 2) lygūs sodai su vandens telkiniais ir salelėmis; 3) sodai su kalvelėmis ir vandeniu. Jau XII a. Japonijoje pasirodė rašytiniai darbai apie japoniškų kūrimo meną. Juose buvo rekomenduojamos sekančios sodų proporcijos: pastatai – 40 % bendro ploto, laisvos erdvės – 30 %, augalai – 30 %. Šio laikotarpio soduose beveik visai nebuvo gėlių. Iš sumedėjusių augalų čia buvo auginamos pušys, kukmedžiai, kadagiai, kriptomerijos, kadagiai, puskiparisiai, vyšnios, slyvos, abrikosai, magnolijos, rododendrai, forzitijos, veigėlos, ginkmedžiai. Prūduose buvo mėgstami lotosai. Krūmai japoniškuose soduose neretai buvo karpomi, suteikiant jiems taisyklingą rutulišką ar kubo formą. Veją čia daug kur pakeičia samanos ir smėlis. Japoniškiems sodams nebūdingas spalvingumas. Iš gėlių čia auginami bijūnai, vilkdalgiai, chrizantemos. Didelę reikšmę čia turi dideli ir maži akmenys. Jie išdėstomi pavieniui ir grupėmis ir neretai turi filosofinę prasmę. Akmenimis gali būti akcentuojamos ir atskiros japoninių sodų vietos – salelės, takelių posūkiai, kalvelės…

Dauguma sodų būdavo nedideli ir idealiai priderinti prie gyvenamo namo ir jo aplinkos. Vienas iš pagrindinių japoniškų sodų principų – sodas turi patraukliai atrodyti tiek esant jo viduje, tiek stebint jį iš gyvenamo namo, nepriklausomai nuo metų ir paros laiko. Pagrindinis japoniškų sodų tikslas – sukurti šeimininkams ir lankytojams vienokią ar kitokią nuotaiką. XIII – XIV a. Japonijoje buvo labai populiarūs taip vadinami “samanų sodai”. Samanos šiuose soduose dominuoja visur – dengia žemę, akmenis,kelmus, medžių kamienus…

Tokio sodo centre paprastai įrengiamas tvenkinys su nedidelėmis salelėmis. Soduose buvo mėgstamos įvairios skulptūros, keramikinės formos, kurių kiekviena turėjo savo filosofinę prasmę ir paaiškinimą. Japoniškų sodų kūrimo menas ypač suklestėjo XVII a. Japonijoje iki šių dienų populiarus miniatiūrinių sodų kūrimas, panaudojant tam specialias keramikines vazas ir nykštukinius augalus (bonsus). Šis specifinis menas Japonijoje žinomas jau 700 metų.

TRUMPA PARKŲ KŪRIMO MENO VYSTYMOSI ISTORIJA
Laimutis Januškevičius

Views All Time
Views All Time
6469
Views Today
Views Today
1
0 0