Diskusijos šiandien sukasi apie du esminius klausimus – kas sukėlė pasaulio ekonomikos ir finansų krizę ir kokios priemonės gali padėti iš jos išbristi. Dominuojantis atsakymas – krizę sukėlė žmonių godumas, ypač bankininkų, o išbristi iš krizės gali padėti valdžia, skatindama ekonomiką monetarinėmis arba fiskalinėmis priemonėmis. JAV svarstomas ekonomikos gaivinimo planas, pagal kurį planuojama iš valdžios biudžetų išleisti 787 milijardus JAV dolerių įvairiausioms investicijų programoms. Lietuvoje kalbama apie 4 milijardus litų verslo skatinimui. Kitaip tariant, šalin godųjį kapitalizmą, tegyvuoja dosnusis socializmas.

Ir vis tik, ar jums neatrodo keista, kad godumas, žmogaus savybė, kuri buvo, yra ir bus būdinga kai kuriems žmonėms, įgavo tokią galią, kad griauna ištisas pasaulio ekonomikas? Stulbina paviršutiniškas krizės priežasčių aiškinimas, masiškai sklindantis net iš profesionalų analitikų, ekonomikos guru, bankininkų lūpų – net ir jiems godumas tapo galingiausiu ekonomikos veiksniu. Dažnai skambanti frazė „spartus vartojimo prekių ir būsto paklausos augimas“, kuria grindžiamas vartojimo ir skolinimo bumas, nei kiek nepaaiškina, kaip toji milžiniška paklausa iš niekur nieko galėjo susiformuoti. Ir net jei tam tikru metu padidėja paklausa būstui ar automobiliui, tai esant fiksuotam išteklių kiekiui, paklausa kitoms reikmėms turėjo kristi. Turėjo mažėti kitur panaudojami ištekliai, visų pirma – finansiniai. Nes laisvoje ekonomikoje galioja „išteklių tvermės dėsnis“ – jei panaudoji vienur, tai nepanaudoji kitur, nes ištekliai yra riboti. Išteklių ribotumas tarsi vidinis reguliatorius apriboja godumą – galimybėmis, o vartojimą – santaupomis. Aiškinimas apie godumą arba pakilusią paklausą vartojimui ar būstui nepaaiškina, kodėl kilo masinė, visuotinė krizė, kodėl nesuveikė rinkos savireguliacijos mechanizmas ir kodėl visas darnus rinkos veikimas tapo išderintas godumo ir išaugusios paklausos.

Matyt tiesa yra labai nemaloni sėdintiems už valstybių vairo ir už valstybinių pinigų vairo. Būtent valstybių vykdomos monopolinės pinigų politikos klaidos iš pamatų sugriovė rinkos išteklių tvermės dėsnį. Išteklius – pinigai – turėjęs būti ribotas, kaip ir bet kuris kitas ekonominis išteklius, tapo toks gausus, kad kone neribotas. Pasidomėkite, už kokias palūkanas centriniai bankai skolina pinigus komerciniams bankams – vos už ketvirtį procento JAV dolerius ir už du – Eurus. Štai jums ir terpė godumui – kai pinigais lyja, netikėtai ir be ribų gali jaustis turtuolis, gali skolinti ir skolintis netaupydamas, gali rėškučiomis semti pinigus centriniame banke ir tiesiog juos leisti. Už tų popierinių pinigų nėra nieko, net konkurencijos, tik monopolinė teisė juos leisti, tik kelių žmonių riboto suvokimo galia, kiek pinigų turi būti rinkoje, tik politikų noras būti dosniais ir dalinti maną iš dangaus. Pasaulio valiutos, turinčios būti stabilumo inkaru, turinčios būti ribotu ir geidžiamu ištekliu, dėl ydingos pinigų politikos nebeatlieka šios funkcijos. Krizės priežastis yra ne žmogaus godume, o tame, kad žmonija prarado savo atradimą – pinigus. Tiksliau, valdžia pasisavino pinigus iš rinkos ir padarė juos neribotus. Žmonės nebežino, kuo taupyti – eurais, doleriais, Šveicarijos frankais, o gal netaupyti, nes nebėra kuo?

Valdžių kuriami stimulų planai remiasi tuo, kad kai neišlaidaus godieji žmogeliukai, investicijų ir išlaidavimo imsis pati valdžia. Ir ji nebus godi – ji bus tiesiog dosni. Privatų godumą pakeis valdiškas dosnumas – ir išgysime nuo krizės. Tokią keinsistinę krizės įveikimo modifikaciją šiandien mums siūlo pasaulio valdžios ir valdžiukės. Eilinį kartą nutylima, kieno sąskaita dosni ketina būti valdžia? Vėl ir vėl neatveriama tiesa, kad godumas ir dosnumas, esant neribotiems pinigams, tėra to paties medžio tik forma besiskiriantys vaisiai. Valdžia niekuomet nesiūlo tik vieno – savo gaminamų pinigų stabilumo, o juk būtent tai valdžia privalėtų užtikrinti. Pasaulinių pinigų valdžios. Šioje vietoje grįžtu į Lietuvą ir tik pasidžiaugiu, kad Valiutų valdyba jei ne pasaulinei, tai bent Lietuvos pinigų valdžiai yra uždėjusi apynasrį. Be jo Lietuvoje būtų ne finansų krizė, o katastrofa.

Views All Time
Views All Time
1224
Views Today
Views Today
1
0 0