Pavydas – varomoji ar griaunamoji jėga

Mitų, patarlių ir anekdotų apie lietuvių pavydumą – galybė. Jei mūsų Marijos žemėje šventuolių tėra vienetai, tai pavyduolių – apstu. Tarsi pavydas būtų mūsų nacionalinė vertybė, leidžianti piktintis gyvenimo neteisybe ir guostis nenusisekusia dalia.

Pavyduoliai – toli gražu ne išrinktieji. Pasak psichologės psichoterapeutės Indrės Treigienės, kaip ir visi kiti jausmai, pavydas yra absoliučiai universalus jausmas, būdingas kiekvienam iš mūsų. Skiriasi tik pavydo dozė ir jo išraiškos formos. 

Tokia jau mūsų žmogiškoji prigimtis, kad vienus mylime mažiau, kitus daugiau, vieniems daugiau pavydime, kitiems mažiau. Ir nieko čia nepadarysi. Vieniems neišvengiamai pavydime jaunystės, grožio, gero humoro jausmo, garbės ar didelio namo, kitiems – partnerio, jų tarpusavio santykių. Pavydime net ir tiek pat uždirbantiems savo kolegoms – kad juos labiau myli, bendradarbiai dažniau užkalbina, pakviečia išgerti kavos, pagiria šukuoseną ar rašo daugiau elektroninių laiškų. Ir net patys nepajuntame, kaip smarkiai savigrauža apkartina mūsų profesinius kontaktus. Matome kolegą tik kaip tam tikrų savybių, kurių patys neturime, savininką.

Pavydime kitokiam, ir nebūtinai geresniam. Šnairuojame į kaimyną net ir tuomet, kai jis nusiperka panašios vertės kaip mūsų automobilį. Neseniai didžiavomės turintys didelį namą, o štai jis, niekšas, pasistatė dar erdvesnį!

„Kas gi nepavydi turinčiajam daugiau valdžios, pinigų, žavesio ar talentų? To, ko šiuo metu neturime ar niekad negalėsime turėti. Pavydas žlugdo ir kai pavydime mes, ir kai pavydi mums. Juk pavydėti negražu – tai buvo kalama mums nuo pat vaikystės”, – sako psichologė. Kad neatsidurtume tokioje nemalonioje situacijoje, stengiamės niekur neišsišokti, prislopinti save. Arba atvirkščiai, netgi specialiai bandome sukelti pavydo sceną – tegul visas pasaulis mums pavydi! Sukeldami pavydą kitiems patys išgyvename laimės ir pasitenkinimo jausmą.

Kas galėtų paneigti, kad visi galime būti laimingi? Na, gal kiti ne, bet mes tai jau tikrai! Kas gi mokydamasis mokykloje netikėjo, kad užaugęs padarys stulbinančią karjerą, važinės prabangiu automobiliu, sukurs laimingą šeimą, visi žavėsis juo?

Tačiau metams bėgant fantazijos išsisklaido. Susiduriame su savo pačių ribomis: juk gimėme tam tikroje šalyje, šeimoje, socialinėje klasėje, tokios lyties, su tokiu fiziniu kūnu. Kiekvienas gavome skirtingą išsilavinimą, nevienodas galimybes ir gebėjimus. Ir tapo aišku, kad netapsime laimingi eidami tuo pačiu keliu, kokiu nuėjo kiti.

Ar turime iš ko rinktis? Galime mažiau pavydėdami ieškoti savo kelio, kad ir ne tokio dvasingo ir turtingo, arba ir toliau blaškytis, plėšytis, keikti pasaulį ir vaidinti auką.

Kartkartėm laidome nepiktus, neva nekaltus juokelius ar dievagojamės, kad niekada niekam nieko nepavydime. Iš tiesų, anot Treigienės, pavydime visi, tik skirtingai. Blogiausia, ką galime padaryti – slėpti, kurstyti, kaupti ir taip tik dar labiau demonizuoti pavydo jausmą.

Ar visada pavyduoliai yra smerktini, o pavydas – baisus priešas? „Kartais pavydas gali būti nepaprastai geras ambicijos palydovas. Juk skatinami ambicijų žengiame į priekį, pasiekiame tai, kam be šio jausmo niekad nebūtume ryžęsi”, -įsitikinusi pašnekovė. Pamatę, ko pasiekė mūsų kolega, draugas ar priešas, pagalvojame: o kodėl gi aš to negaliu? „Baltas” pavydas – didelis energijos užtaisas, tik reikia mokėti save kontroliuoti ir valdyti šią energiją.

Varžydamiesi žmonės tobulėja, kūrybiškai auga, o nekonkuruodami – aptingsta ir kerpėja. Be to, beprotiškai norėdami pranokti esantįjį šalia ar televizoriaus ekrane ir vieną dieną tai pasiekę suvokiame, kad mums to visai nereikia. Unikalūs mes ne todėl, kad esame geresni už ką nors, o todėl, kad esame tokie.

Varomoji jėga
Egidijus Sipavičius, dainininkas

Jei žmogus ša ko, kad visiškai nepavydi, tikrai meluoja. O pavydo nėra ko gėdytis – juk tai puiki varomoji jėga. Pavydėdamas kitam jo laimėjimų pats pasitempi, tik reikia mokėti i šį jausmą valdyti. Svarbu, kad pavydas neužvaldytų žmogaus, neskatintų neapykantos. Pavyduliavimas priklauso ne nuo lyties, o nuo charakterio. Tik moterys, ko gero, kerštingesnės.

Įprasta manyti, kad lietuviai – pavyduolių tauta. Mano tėvas bandė kartą danams papasakoti anekdotą, neva valio, kad dega kaimyno tvartas. Danas sako: „Ką tu čia apie mus, danus, pasakoji?” Skirtumas tik tas, kad vakariečiai labiau išauklėti ir būti mandagiems jiems įprasta. Sako, džiugu, drauguži, kad nusipirkai naują mersedesą! Pasako maloniai, šypsodamiesi, o viduje pavydas kunkuliuoja. Didžioji lietuvių inteligentijos dalis dingusi Sibire arba išeivijoje, tad niekas mūsų tokių manierų taip ir neišmokė. Daug kas priklauso nuo žmogaus auklėjimo, išsilavinimo, vidinės kultūros. Tikiu, kad ir mes išmoksime elgtis kitaip.

Paties susikurtas kalėjimas
Ugnė BARAUSKAITĖ, rašytoja

Kai žmonių santykiai netvirti, neaiški to žmogaus vieta tavo gyvenime ir atvirkščiai, pavydas būna labai didelis. Iš to išaugama, kai pradedi manyti, kad kiekvienas žmogus yra laisvas būti savimi, ir visiškai nesvarbu, ką jis daro – juk kiek jis norės būti su tavimi, tiek ir bus. Pavydumas priklauso nuo dvasinio lygmens. Jei galvojame apie dvasinius ryšius tarp žmonių, ne vien fizinius, pavydas menkėja. Pavydžiausi yra norintieji savo žmogų laikyti daiktu: „Kur tu eini, juk pasakiau, kad būtum namie…” Kuo dvasingesnis esi, tuo mažiau sudaiktini žmogų, tuo mažiau pavydo scenų.

Pavydas turi būti išgyvenamas viduje, neperžengti vidinių ribų. Dažnai girdžiu žodžius „aš tau pavydžiu”. Taip sako mano draugai, ir jie tai daro taikiai. Tai lygu „džiaugiuosi, kad tau sekasi”. Žmonės visad kam nors kažko pavydi. Ypač kalbant apie žymius žmones. Jei žmogus gražus, vis viena ieškos, kad gal jo plaukas ne taip guli, ar dantis kreivas, ar nosis iš kitos pusės ne taip atrodo. Pažiūrėkite, kas dedasi užsienyje – ten nuolat sudaromi sąrašai tų, kas blogiausiai rengiasi ir t. t.

Įprasta, kad vienais žavimasi, o kitus norisi su purvais maišyti. Kuo daugiau žmogus turi interesų, labiau rūpinasi ne savo šeimos, vyro ar vaikų, o asmeniniais reikalais, pomėgiais, tuo lengviau gyventi. Kai tavo galva užimta ne vien tuo, kur nuėjo tavo žmogus, tai ir pavyduliauti nėra laiko. Pavydas rodo priklausomybę kitam žmogui, o tai jau – kalėjimas.

Esame geraširdžiai kaimiečiai
Marijonas MIKUTAVIČIUS, TV laidos vedėjas

Nežinau, kas yra pavydas, nes niekad niekam nesu pavydėjęs. O kad vieni yra žiauriai pavydūs, o kiti visiškai ne, tai yra gamtos išdaigos: kaip vieniems duota labai daug gerumo, o kitiems – daug pykčio, kaip vieniems lemta mylėti, o kitiems – nekęsti, taip vieniems duota labai didelė pavydo dozė, o kitiems jo neteko. Galbūt ir yra žmonių, kurie man pavydi, bet į tai nesigilinu. Juk į akis man jie to nesako. Kvaršinti sau galvą, kas ką apie mane galvoja, būtų pernelyg didelė prabanga.

Pavydas yra tam tikras žmonių nesusikalbėjimas. Jeigu moteris mato pasaulį visai kitaip negu vyras ne tik dėl to, kad ji yra kitos lyties, tai dar paaštrina situaciją. Man, niekad nepavydėjusiam žmogui, suvokti, kas yra pavydas, gana sudėtinga. Tas pats kaip niekad nemylėjusiam žmogui bandyti aiškinti, ką reiškia mylėti. Pavyduliavimas tikrai nepriklauso nuo lyties. Šiaip priimta manyti, kad moterys yra pavydesnės.

Mano nuostabai yra gana daug idiotų vyrų, kurie kelia pavydo scenas. Jos labai juokingos. Kai kas nors iš aplinkinių papasakoja tokių istorijų, tik gardžiai pasijuokiame. Jie kvailiai. Net nekalbu apie atvejus, aprašomus spaudoje, kai kažkoks idiotas grasina nužudyti savo draugę, nes ši ruošiasi jį palikti. Visiška nesąmonė. Akivaizdu, kad pavydas yra tiesiog elementaraus neapsiskaitymo rezultatas, elementarios gyvenimo filosofijos neturėjimas.

Nemanau, kad pavydas užkoduotas lietuvių mentalitete. Saviplaka mums būdinga, kaip ir visoms mažoms tautoms. Turime amžiną kompleksą, kad mūsų spuogas pats didžiausias. Amerikiečiai tikrai yra pavydesni materialinei gerovei, jie kur kas labiau nei lietuviai linkę į „pižonišką” pavydą. Gal mes kartais būname kandūs ir stačiokiški, bet iš esmės esame geraširdžiai kaimiečiai.

Iš pavydo išaugama
Vaiva ERINGYTĖ, gydytoja ginekologė

Tikrojo juodojo pavydo, trukdančio gyventi, nesu pajutusi. Tačiau esu susidūrusi – kai gražių planų, o kažkas pavydėdamas pastoja kelią, sutrukdo. Man artimesnis vadinamasis baltasis pavydas, kai pasižiūrėjęs į daug pasiekusįjį pamanai: ką gi galiu padaryti, kad ir man taip sektųsi. Reikia pačiam stiebtis ir kitą pranokti, o ne jį nužeminti. Dažnai tai priklauso nuo auklėjimo, tėvų perduotų šeimos vertybių.

Tikiu, kad pavyduliaujame tik iki tam tikro amžiaus, vėliau iš to išaugama. O gal tik išmokstame tai užmaskuoti? Spaudoje mirgantys kraupūs faktai, ką žmonės padaro veikiami pavydo, siekdami keršto, rodo, kad tai jau nebe pavydas, o psichikos liga.

Pasigilinę į lietuvių genealogiją pamatytume, kad geriausieji mūsų tautiečiai kažkada buvo išžudyti arba pabėgo iš šalies – dalis gerųjų genetinių savybių prapuolė. Dabar vėl esame raidos stadijoje. Manyčiau, kad turėtume tiesiog pozityviau mąstyti.

Nevisavertiškumo kompleksas
Nijolė OŽELYTĖ, aktorė

Pavydą kelia nepasitikėjimas savimi. Jei žmogus jaučia savo vertę, jam net nekils mintis, kad jį, tokį nuostabų, gali kas nors palikti ar iškeisti į kitą. O jei taip nutiks, jis tik pagailės partnerio. Pavydas – tai baisios dvasinės kančios, net fiziškai skauda. Sužinojusi, kad mano žmogus turi kitą moterį, pasiūliau gyventi trise. Na, ne viename bute, bet palikti situaciją tokią, kokia yra. Tai prieštaravo visiems mano įsitikinimams, nes visad maniau, jei vyras susirastų kitą, iš karto išsiskirčiau.

Esant realiai situacijai, pavydas verčia griebtis kvailiausių, stebinančių sprendimų. Vienintelis būdas ištrūkti iš pavydo – lyginti save su šalia esančiais žmonėmis. Kai labai nuoširdžiai tai darai, kiti visad pralošia. Ne todėl, kad kitos moterys yra prastesnės, tiesiog save geriau pažįsti, gali geriau suvokti savo jausmus, visada atrodai vertingesnis už kitus.

Pavydesni yra tie, kurie turi daugiau kompleksų, tad aišku, kad vyrai. Jie priversti vaidinti bejausmius, nes kai vyras jausmingas, jis atrodo kaip veršis. Vyrai tarytum ne žmonės: jausmai, kalbėjimas apie juos – jiems svetima, visus savo kompleksus, abejones dėl savęs jie linkę slėpti. Mūsų, moterų, žurnalai stori, mokome viena kitą, kaip patikti vyrams, kaip pasididinti krūtis. O juk ir vyrai turi daugybę kompleksų, ir jie turi trumpų ir ilgų dalykų, savimeilės ir panašių problemų, bet tai slepia, labiau nepasitiki savimi, tad yra ir pavydesni. Pavydas – ne jausmas, o nevisavertiškumo kompleksas. Reikia parodyti jam špygą, jis supyks ir dings.

Pragaištingas liūnas
Ramūnas RUDOKAS, aktorius

Buvau labai pavydus žmogus, bet suvokiau, kad tai griaunamoji, pragaištinga galia, kuri mano gyvenime neturi užimti jokios vietos. Viena, kai pavydi mylimo žmogaus, esi apimtas savininkiškumo jausmo. Kitas dalykas – pavydėti veiklos, laimėjimų, gyvenimo. Ne paslaptis, kad nemažai žmonių, ypač mūsų Lietuvėlėje, pavydi vienas kitam labai daug ko. Paskaitykite komentarus internete. Nepažįstu ten rašančiųjų, bet akivaizdu, kad kitus jie niekina pavydėdami. Esu tikras, kad nė su vienu nesu bendravęs. Kai esi gana žinomas, matomi tavo darbai, kai kam tai jau savaime kelia pavydą ir nepasitenkinimą. Būčiau kvailys, jei kreipčiau dėmesį į kiekvieną man skirtą komentarą ar pavydo protrūkį.

O pavydime visi, juk esame iš to paties molio. Lietuviai yra labai pavydi tauta. Ko gero, ne veltui turiu labai nedaug draugų. Tikri draugai yra tie, kurie su tavimi džiaugiasi ne tada, kai tau blogai, o kai išties gera. Kai ateina tavęs paguosti, susimąstyk, ar jie piktdžiugiškai nesidžiaugia, kad gali tave užjausti. Nematau prasmės pavydėti mylimam žmogui, draugams. Reikia džiaugtis tuo, ką turime, o ne pavydėti; reikia mylėti, o ne pavydėti iš meilės; reikia džiaugtis gyvenimu, o ne pavydėti tiems, kurie moka gyvenimu džiaugtis.