Ar ne per dažnai pastebime, jog žmonės, ypač esantys valdžios postuose, ima ir susierzina užkliudžius jų veikloje pasitaikančius trūkumus, neištesėtus pažadus ar nusišnekėjimus. Galbūt jie prisimena tuos „palaimingus“ laikus, kada sėdėjo valdžios krėsluose, buvo neliečiami, nekritikuojami, nes juos tvirtai saugojo ir gynė raudonas partijos nario bilietas. Suprantama, kiekvienam praryti karčią kritikos piliulę nėra malonu. Tačiau būtina, kad dažniau atsigręžtum į save, kad neprarastum savistabos ir savikontrolės. Čia reikia ypatingos kantrybės bei savitvardos.

Kantrybė – tai gebėjimas valdyti save, įstanga iškęsti nemalonumus, fizinius bei dvasinius skausmus. Į žmogų, ypač esantį valdžioje, pasižymintį didele ir patvaria kantrybe bei ištverme, mes žiūrime pagarbiai, jį vertiname, juo pasitikime. Kantrybė yra vienas vidujinių nusiteikimų, paremtas atkaklumu, užsispyrimu, sugebėjimu save valdyti. Kantrumo priešingybės – nepastovumas, nepatvara, silpnavališkumas, žodžiu, moralinis ištižimas. Ten, kur stokojama savitvardos ir kantrybės, greičiau suveši visokios blogybės: neapykanta, kerštas, abejingumas, tinginystė…

Kantrybė yra aiškiausia tvirtos valios išraiška. Patvari kantrybė visada remiasi valingumu ir atkaklumu. Silpnavaliui, neištvermingam žmogui kaip tik ir trūksta kantrybės. Toksai žmogus niekada nepasižymės darbo, kūrybos laimėjimais, nepajėgs iškovoti ko nors gero ir gražaus, nes jo valios ir kantrybės ribotumas virs rimtu kliuviniu visa tai pasiekti. Joks darbas be kantrybės ir ištvermės negali būti vaisingas. Ir ne vien darbas. Kantrybė kaip oras reikalinga visur ir visada: pokalbiuose bei ginčuose, kelionėse, ko nors laukiant, susierzinus, nesėkmės atveju, kančioje ir t.t. Taigi norint išsiugdyti patvarią kantrybę būtina sąlyga – grūdinti valią, išmokti aukotis ir aukojantis ištverti. Bet kokia kantrybė reikalauja daugiau ar mažiau dvasinių bei fizinių jėgų.

Nėra tokio žmogaus, kuris įvairių išbandymų metu lengvai išsiverstų be kantrybės. Didele kantrybe pasižymintis žmogus lengviau ištveria sunkumus, moralinius sukrėtimus negu nekantrus ir silpnavalis. Kantrus žmogus sugeba ginčuose prigesinti savo emocijas, net ir sunkiai įveikiamą darbą baigti iki galo, sugeba išlaukti ilgai laukiamo, niekada nesusvyruoja ir nesustoja pusiaukelėje, kol nepasiekia užsibrėžto tikslo. Kantrybė niekada neprasilenkia su viltimi, ji viltį pasitinka atkaklios, valingos veiklos kelyje. Ji taip pat sutramdo kūno aistras, pažadina kilnius siekius, artina prie tobulybės. Kantrybės, ištvermės ir tvirtos valios sąveika nugali ydas ir žalingus įpročius, žmogų taurina. Kuo kartesnė kantrybė, tuo saldesnė sulauktoji pergalė.

Žmonija milijardus kartų įžeidinėjo ir įžeidinėja Dievą, o Jo kantrybė vis tiek neišsenka, priešingai – trykšta gausių malonių šaltiniais. Tačiau privalome visąlaik atsiminti, kad Dievas ne tik kantrus, bet ir neužmaršus. Dieviškąją kantrybę, kokios žmogus, deja, neįstengtų turėti, galima paaiškinti tik nepaprasta meile žmonėms, visiems, be mažiausių išimčių. Dievo kantrybės ir atlaidumo galia sudaro mūsų susitaikymo su Juo esmę. Deja, ne visi stengiasi tai suprasti ir įvertinti.

Ar garsieji mokslininkai būtų pajėgę pasiekti tokių stulbinančių, mūsų gyvenimą lengvinančių išradimų be didžiulės kantrybės ir atkaklaus triūso? Ar galėtume gėrėtis nuostabiais dailės, muzikos, literatūros ir kitų menų šedevrais, jei jų kūrėjams būtų pristigę kantrybės kūrybos procese? Visa, kuo mes šiandien naudojamės, kuo lengviname ir gražiname savo buitį bei turtiname sielą, sukurta didelės kantrybės, ištvermės, atkaklaus darbo dėka. Kodėl kalėjimų ir konclagerių kaliniai atlaikė baisius išbandymus, kodėl nepalūžo jų moralė, atvirkščiai, – ji netgi pakilo į dvasines aukštumas? Tik nepaprastas kantrumas ir tvirta valia, lydima vilčių sulaukti šviesesnės ateities, juos užgrūdindavo, įkvėpdavo jėgų kabintis į gyvenimą, užuot puolus į moralinę degradaciją ar netgi į savižudybę.

Kiek daug kantrybės ir ištvermės turėjo parodyti Lietuvos partizanai, kuriuos dienomis ir naktimis persekiojo mirties pavojai, lydėjo alkis, šaltis, drėgnų slėptuvių niūruma… Motinoms, auginančioms ir auklėjančioms savo vaikus, irgi lemta turėti daug kantrybės. Sakoma, jog motinos meilė kaskart vis nauja. O jos kantrybė turi būti vis ta pati – ilgalaikė, ištverminga, neretai ir skausminga. Beribę motinos kantrybę puikiai iliustruoja šv.Augustino motinos pavyzdys. Matydama, kaip sūnus, sekdamas savo bedieviu tėvu, krinta į nusikaltimų klampynę, kaip joje murdosi nieko nepaisydamas, ji labai ilgai ir kantriai meldė Dievą suteikti sūnui išminties ir dvasinių jėgų iš tos pražūtingos antimoralios klampynės išsikapstyti. Net ir tada, kai jau atrodė, jog motinos pastangos eina veltui, ji tik dar labiau sutelkė savyje kantrybę. Po daugelio karštų maldų ir ištvermingo laukimo metų pagaliau buvo pasiekta pergalė: sūnus vis dėlto suprato savo jaunystės klaidas, palaido gyvenimo beprasmybę, grįžo prie Dievo ir, kad ir kaip atrodytų keista ir neįtikėtina, po mirties buvo paskelbtas šventuoju. Kas galėtų užginčyti, jog ne motinos kantrybė, didžiulė ištvermė, nepaprastas maldingumas ir aukojimasis išgelbėjo sūnų ir net padėjo apsigaubti šventumo aureole.

Man teigiamą įspūdį daro prof. V.Landsbergio kantrumas ir santūrumas polemikose su oponentais. Jis niekada nesikarščiuoja, kalbėdamas nekelia tono, o ramiai ir argumentuotai dėsto savo nuomonę, taip priversdamas oponentus susimąstyti. Santūrumu ir kantrybe pasižymi Seimo nariai Andrius Kubilius, Rasa Juknevičienė, kiti švarios ir atviros sielos politikai. Jų santūri laikysena, argumentais paremti teiginiai labiau imponuoja nei rėksnių intrigantų Juliaus Veselkos, Vytauto Šustausko, Viktoro Uspaskich ir kitų tulžingų politikų riksmų pliūpsniai. Stengdamiesi įrodyti savo tiesą (o dažniausiai – melą) bei samprotavimus, jie prasilenkia su etikos reikalavimais. Pernelyg garsūs šūkavimai, stengiantis įpiršti savo nuomonę, tokių oponentų tikrai nepuošia. Žiūrovai dažnai pasigenda santūrumo ir kompromisų televizijos laidose, ypač jose vykusiuose ikirinkiminiuose debatuose… M.Tveno mintis: „Šūkavimas nieko neįrodo; višta, padėjusi kiaušinį, dažnai taip garsiai kudakuoja, tarsi būtų padėjusi nedidelę planetą“ galėtų būti etalonas politiniams rėksniams, kurie disputuose praranda santūrumą ir saiką, savitvardą ir kantrumą. Rami kalbos intonacija su švelnaus humoro intarpais, pagarba oponentams, sugebėjimas išklausyti jų nuomonę – tai dvasinės puošmenos, daug paveikesnės už piktus šūkaliojimus.

Tad būkime ištvermingi savo dvasia, kantrūs ir pakantūs, kad ir kokie sunkūs išbandymai mus prislėgtų. Mokėkime vertinti žmogiškąjį kantrumą, nes jis yra patikimiausia užkarda dažnai besiveržiančiam blogiui sulaikyti ir atviras kelias gerumui skleisti. Kančia ir kantrybė yra tie pamatai, ant kurių laikosi asmens didingumas. Viešpatie, neleisk mums prarasti kantrybės ten, kur ji labiausiai reikalinga.

Views All Time
Views All Time
1940
Views Today
Views Today
1
0 0