Netenku kantrybės… Tokį nusiskundimą teko vakar išgirsti. Tai buvo lyg  pasiguodimas, lyg ir prašymas patarti. Nelabai sumojau, ką tuo metu atsakyti. Galėjau trafaretinėm frazėm “guosti”, kad reikia ugdyti savo  charakterio savybes, kad reikia susiimti, nugalėti, nekreipti dėmesio.  Bet… Žinau, kad toks tuščias patarimas nieko nereikštų. Pati nemėgstu nei dirbtinų šypsenų, nei dirbtinų patarimų, todėl ir kitam nenoriu tokių dalinti. Tačiau susimąsčiau: išties, kas ta kantrybė?

Atmeskim, kad kantrybės praradimas – ligos pasireiškimas. Ligos turi pavadinimus ir jas gydo daktarai. Kasdienybėje, mano manymu, mes paprasčiausiai pavargstame gyventi.  Mus pagauna rutina ir įsuka į savo ratą, iš kurio ištrūkti oi, kaip nelengva. Juk turime ir pareigos jausmą, kuris neleidžia elgtis lengvabūdiškai. Tikriausiai, tai dar labiau mus prispaudžia. Tad, ką daryti?

Kažkada aš taip pat buvau pavargusi nuo gyvenimo. Net atrodė, kad paleidus lėkštę į sieną, palengvėtų. Aišku, susiimdavau, nes savęs ir lėkštės pagailėdavau… Bet čia sakau juokais. Dabar jau žinau, kad ir kaip nuvalkiotai skambėtų, – reikia išmokti atsisukti į save. Tol, kol lauksime iš aplinkos dėmesio ir pagalbos, o patys nieko nedarysime, tol mus vargins nerimas, kantrybės praradimas, įvairios baimės, depresinės nuotaikos ir kitos nemalonios emocijos. Gal būt, gebėjimas susiimti ir save pamilti ateina su metais, kai pajuntame, jog laikas eina, kad niekas kitas už mus gyvenimo nenugyvens, o privalome pasiimti tai, kas mums skirta. Reikia išmokti įsiklausyti į save. Juk kai esame alkani – einame pietauti, kai norime miego – miegame. Siela taip pat pavargsta, kaip ir kūnas. Tai kodėl negalime pailsėti, pamąstyti, paklausyti muzikos? Jau girdžiu, kai jūs sakote: “ Iš kur rasti laiko? ” Suprantu, laiko visada trūksta. Tad ir pradėkime nuo mokymosi rasti laiko sau. Gal būt liks nevalytos dulkės, gal būt šiandien nenueisite pas draugę, gal būt… Suprantu, kad kartais esam priklausomi nuo įvairių aplinkybių – tada žmonės ypač greitai praranda kantrybę, nes yra priklausomi. Ir vėl patarimas tas pats – raskim laiko sau, paprašykim artimųjų žmonių, kad pagelbėtų. Pabėkim nuo kasdienybės nors valandai, kitai.

Nieko nesugebėjau ypatingo patarti. Galiu tik pasakyti, kad kantrybę prisijaukinti įmanoma. Tada ji nebekenks. Bet tam reikia paprasčiausiai… turėti kantrybės.

Views All Time
Views All Time
1095
Views Today
Views Today
1
0 0