Šiandien – tema ne apie nūdienos keiksmažodį iš „k“ raidės. Tema skirta labiau padiskutuoti apie mus: geresnius, labiau patyrusius, profesionalius ir įdomius vieni kitiems. Nors jau retai, šiandien dar tenka sutikti tokių žmonių, kuriems etiketas vis dar asocijuojasi su baltomis pirštinėmis, smokingu ar reveransu. XXI amžiuje panašios nuostatos jau senai turėtų būti išmestos į šiukšlių dėžę, tik, deja, jos dar nėra. Be abejo, etiketas, iš kurios pusės į jį bepažvelgtume, reiškia tam tikras griežtas taisykles, kurių privalu laikytis, o tai atlieka labiausiai daugeliui ne prie širdies funkciją – riboja elgesio laisvę. Taigi…

Kasdien bendrauju su įvairiausio plauko žmonėmis, pradedant darbininkais, įsibėgėjant specialistais, užtrunkant su profesionalais ir baigiant vadovais. Kiekvienas į pokalbį atsineša savo spalvą, nuotaiką, tempą ir kokybę. Ir šiuo atveju aš turiu galvoje ne vien tik tiesioginį bendravimą su asmeniu, akis į akį. Imkime domėn bendravimą visokeriopą – žodžiu, raštu, rankom, elektronine erdve, popieriaus lapu ir visais kitais įmanomais komunikavimo būdais.

Turiu pripažinti, kad su nuostaba skaitau gaunamus elektroninius laiškus, kuriuose net nenurodyta tema, arba teksto lauke nerandu nieko: nei „laba diena“, nei „viso gero“, nei vardo ar pavardės, apart prisegto dokumento, kuriame, reikia suprasti, ir yra visa siuntėjo norėta perduoti žinia. Tarp draugų toks bendravimas priimtinas, ir ne etiketo taisyklių kūrėjams į tai kištis, tačiau kandidatai į laisvą darbo vietą įmonėje arba, dar baisiau, padavimų vadybininkai, bandantys nevykusiai parduoti savo paslaugas, atsiprašau, jei perlenksiu, bet rodo mažų mažiausiai nepagarbą elektroninio laiško gavėjui.

Dar vienas įdomus momentas, kada dalykinio susitikimo metu, tarkime, kokio nors produkto ar paslaugos siūlytojas / pardavėjas, pats savavališkai įvertinęs, kad su pašnekovu yra panašaus amžiaus, pradeda jį ar ją „tujinti“. Niekada negali žinoti, kiek stiprus yra pašnekovo ego ir kaip jis reaguos pavadintas vardu be jo leidimo. Garbės ir orumo įžeidimas – bene baisiausia, kaip gali neleistiną „tujinimą“ interpretuoti pašnekovas, o tai dalykinio susitikimo metu naudos, švelniai tariant, neatneš. Kad ir kaip formaliai ir šaltai beskambėtų, kol negauname pašnekovo leidimo kreiptis į jį vardu, privalu bendrauti tik vartojant kreipinius pone arba panele. Tuo atveju, jeigu liežuvis neapsiverčia su ponais bendrauti, galima mandagiai atsiklausti, ar pašnekovas būtų nieko prieš, jei kreiptumėtės į jį vardu.

Tai tik mažytė dalis to, ką reikia žinoti, norint būti dalykišku ir patraukliu kitiems. Galima būtų vardinti aibę pavyzdžių, ko nevalia daryti dalykinio bendravimo metu, rasti kuriozinių / komedinių istorijų, kur priveda elementarių etiketo taisyklių ignoravimas, bet žinutė, kuria noriu pasidalinti, yra ši: subtilus dalykiškumas yra kaip niekad nemirštanti, elegantiška ir visada žavinga klasika. Ji neatstumia, neįžeidžia ir neerzina. Lygiai taip pat yra su saikingu dalykiškumu: gražu akiai ir malonu ausiai.

Beje, dažnai girdžiu sakant, kad visokių yra, visokių ir reikia. Gal ir tinka tam tikrais atvejais, bet ar tikrai mes galime ir norime sau leisti būti bet kokiais?

Views All Time
Views All Time
2012
Views Today
Views Today
1
0 0