Kažkada labai seniai, kai dar mokiausi vidurinėje mokykloje, kaip ir daugelis paauglių, nemėgau jokių privalomai brukamų taisyklių. Etiketo taisyklės pirmiausiai asocijavosi kaip tik su tuo, vadinasi, ir jos pateko į tą „nereikalingų reikalavimų“ rinkinį, kuris ilgam buvo nukištas kažkur kuo toliau. O va psichologija – čia jau kas kita, juk tai – įdomioji ir tiek daug lemianti bendravime ir šiaip gyvenime disciplina. Ji turėtų padėti pasiekti tai, ko nori, ir, žinoma, ją išmanydamas gali greit išmokti gerai jaustis tarp žmonių…

GERIAU KAIP – PAPRASČIAU AR GUDRIAU?

Tokios ar panašios mintys nesvetimos ne tik paaugliams. Daugelį iš mūsų jos lydi ilgai. Štai ateina į seminarus pardavimų vadybininkai, jie nori išmokti bendrauti su klientais taip, kad pavyktų užmegzti gerus ryšius ir kuo daugiau bei dažniau parduoti. Ateina vadovai – jiems irgi reikia efektyvaus bendravimo įgūdžių – kad galėtų tinkamai priimti, motyvuoti, girti, kritikuoti ar atleisti savo darbuotojus. Kitiems specialistams, atvirkščiai, norisi lavinti bendravimo įgūdžius kaip tik tam, kad sudarytų gerą įspūdį savam ar potencialiam darbdaviui, ir kad tai padėtų sėkmingai kilti karjeros laiptais. Vienaip ar kitaip, paprastai dauguma kažkodėl pirmiausiai ieško kuo gudresnių bendravimo metodų ar juos aprašančių teorijų – nagi kaip čia išmokus kažką tokio, ko kiti dar nežino, taigi, būčiau gudresnis, ir tuo pasinaudočiau. O jau tai, kas „ant bangos“ – žinoti, atrodo, būtinai reikia. Koučingas, NLP ir panašūs dalykai tikrai gali suteikti daug naudos, tik … na, jei namą, kad ir labai įmantrios architektūros, pradėsime statyti neturėdami tinkamų pamatų, nebus labai paprasta, o gali ir iš viso „nepasistatyti“. „Pamatais“ čia pavadinau tiesiog etiketo žinojimą ir jo laikymąsi. Elementariom taisyklėm paremti bendravimo įgūdžiai, tapę automatizmu, jau patys savaime gali padaryti tiesiog stebuklus. Net jei pernelyg ir nesigilini į jų prasmę.

Įsivaizduokite, pietaujate darbovietės valgykloje, žmonių daug, ir prie jūsų stalo prisėda besišypsantis nepažįstamas vyrukas. Jis nieko nesako, klesteli priešais, ir pilna burna kemša tai, ką atsinešė. Kramto nesusičiaupdamas ir čepsėdamas, o kai imasi deserto, pradeda jus kalbinti. Nors šypsosi, žiūri tiesiai ir atvirai, o kalba, lyg tyčia, tai, kas jums įdomu, net sako komplimentus ar teiraujasi vardo, vargu, ar iškart taip jau ims ir užsitarnaus visą 100% jūsų simpatijų… Kodėl? Na, labai paprasta – juk tikėjotės ko kita. Pasisveikinimas, „ar galėčiau prie jūsų prisėsti?“ ir, žinoma, tylus kramtymas – bent jau pirmai pradžiai būtų buvę kaip tik tai, ko reikia.

PAPROČIAI IR TRADICIJOS

Pavyzdys, žinoma, labai jau tiesmukas. Bet kaip dažnai kaip tik taip ir nutinka! Nemandagus (ne pagal įprastas etiketo taisykles) elgesys – kas tai – kvailas įprotis, kurį galima pakeisti? Jei taip, reikia bent jau žinoti ką į ką keisti. O jeigu keisti atrodo beprasmiška, galima pasigilinti ir į rekomenduojamų, tam tikrai kultūrai įprastų elgesio normų reikšmę. Tradicijos, papročiai ir etiketo reikalavimai – visa tai labai greta vienas kito esantys dalykai. Todėl skirtinguose kraštuose ar socialiniuose sluoksniuose galioja ir nevienodos elgesio normos. Tai tarsi kalba, kuria kalba bendruomenė – jos viduje kaip tik dėl to visi vieni kitus gerai supranta. O jei pasielgsi kitaip, nesvarbu, ar esi svetimšalis, ar tiesiog, tarkim, neišauklėtas, o gal atsiskyrėlis vietinis, gali likti nesuprastas arba, prastesniu atveju – suprastas blogai.

Automatizmu virstantis etiketo taisyklių vartojimas kasdieniniame gyvenime, kaip ir papročiai yra perduodamas iš kartos į kartą, ir ne tik tėvų, bet ir apskritai visos aplinkos. Tai trunka dešimtmečiais. Mandagumo ir „gero tono“ supratimas, žinoma, kinta, bet ne taip greitai. O prieš keletą dešimtmečių mes juk išties į daug ką žiūrėjome kitaip, nes tiesiog kitaip gyvenome. Dabar jau visi su šypsena prisimena tuos metus, kai rimti verslo ir valstybės vyrai žygiuodavo į priėmimus pasipuošę kostiumais ir baltomis puskojinėmis… Tarkim, tai – iš nežinojimo, kas ir kaip yra dėvima vakariečių (europiečių). Panašiai gali nutikti ir su kitais dalykais – rankos padavimu sveikinantis, pristatymu supažindinant nepažįstamus žmones ir t.t.. Tuomet – kaip ir su tom baltom kojinės – tiems, kas žino, yra juokinga, kai kam gal net kyla noras piktintis, o tiems, kas nežino, pasidaro nejauku, nes jie pajunta kitų reakciją arba pastebi, kad kiti daro (atrodo) kitaip.

Papročių – juk tai nėra įstatymai – neprivalu laikytis, bet juos žinoti yra labai pravartu. Bent jau tam, kad gerai jaustumeisi kiekvienoje situacijoje. Kartais, galbūt, specialiai norisi išsiskirti ar pasielgti įžūliai, bet jei tai nutinka netyčia – tiesiog sulaukiame ne tos reakcijos, kurios tikėjomės ar norėjome. Vertinant kitų poelgius tai praverčia taip pat.

APIE KĄ KALBA ETIKETO TAISYKLĖS

Etiketo taisyklės reglamentuoja elgesį, t.y. jos nusako, kaip turėtume pasisveikinti, supažindinti ir susipažinti, priimti svečius, organizuoti dalykinį susitikimą, teikti dovanas ir t.t.. Taip pat jos aprašo ir tai, kaip mums dera atrodyti pvz., darbe ar dalykinio susitikimo metu. Tačiau jei tas taisykles tik skaitysime paraidžiui, visai natūralu, kad, nesuprasdami jų reikšmės ir nematydami jokios prasmės, galime imti jausti pasipriešinimą „visokiems nepagrįstiems ir niekam nereikalingiems reikalavimams“.

Taigi, apie ką iš tiesų kalba etiketo taisyklės? Pažiūrėkime, kam ir dėl ko visa tai buvo sugalvota. Juk per ilgą laiką susiklostę tradiciniai papročiai kažką reiškia.

KAS UŽIMA KOKĮ „RANGĄ“

Nuo senų senovės bendruomenėmis gyvenantys žmonės įprato savo gentainiams tarsi užkabinti tam tikras etiketes, žyminčias rangą. Dažnai tos etiketės būdavo net ir labai materialios – nevienodo dydžio ar spalvos plunksnų papuošalai, karūna, vėriniai, piešiniai ant odos, drabužiai ir pan.. Visa tai aiškiai parodydavo – mes esame ne vienodi, o skirtingi bendruomenės nariai, turintys skirtingą galią ir įtaką, taigi, nevienodo „rango“. Panašus „rangavimo“ principas galioja ir šiuolaikinėse mums įprastose etiketo taisyklėse. Svarbiausia, jis sako, kad bet kokioj bendravimo situacijoj ne visi yra vienodi, o vieni bus „rangu“ aukščiau, kiti – žemiau. Ir kad kaip tik toks „hierarchijos“ buvimas padeda išvengti painiavos. Svarbiausia – kad visi vienodai suprastų to „rangavimo“ principus. Kokie gi jie yra? (Nepamirškime, kad kalbame apie taip vadinamą vakarietišką kultūrą) Taigi:

1. Vyresnis žmogus yra „rangu“ aukščiau už jaunesnį.

2. Moteris yra „rangu“ aukščiau už vyrą.

3. Užimantis aukštesnes pareigas (socialinę padėtį) asmuo yra „rangu“ aukščiau už užimantį žemesnes pareigas.

Kaip matome, gali būti tokių situacijų, kai nebegalėsime nustatyti, koks gi rangas – aukštesnis ar žemesnis – tam asmeniui priskirtinas. Tarkim, jei esate vyras, ir bendraujate su pavaldine moterimi, tai tada kaip – ji bus „rangu“ žemiau ar aukščiau? Tokiu atveju reikia žiūrėti, kokia situacija (vieta, laikas). Jei esate darbe ar dalykiniame renginyje – minėtoji moteris bus „rangu“ žemiau, nes tuo metu bus svarbiausia, kad ji yra jūsų pavaldinė. Jei esate privačioje aplinkoje, mieste, ne darbo metu, pramoginiame renginyje – moteris bus „rangu“ aukščiau. Tas pats ir su amžiaus kriterijumi.

Ir – kas iš to?

Prisiminkime, sakėme, kad etiketas nusako elgesio taisykles. Taigi, būtent šis „rangavimo“ principas ir padeda suprasti, kas ką ir kodėl turi pirmas pasveikinti, pristatyti, praleisti ir t.t.. Arba, jei dar tiksliau suformuluosime – kas pirmasis turi būti pasveikintas, kam pirmajam reikia pristatyti nepažįstamąjį ir t.t.. Akivaizdu, jei jau remiamės taip vadinamais rangais –asmuo, esantis „rangu’ aukščiau, ir bus tas pirmasis.

Šis principas taikomas beveik visose situacijose ir srityse, kurias reglamentuoja etiketas. Su nedidelėm išimtim. Pvz., jei žmogus įeina į patalpą, kurioje jau kas nors yra, jis sveikinasi pirmas, nepaisydamas jokių rangų, ir jis gali elgtis kitaip – įeiti ir laukti, kol bus pasveikintas – nebent tuo atveju, jei yra, tarkim, karalius ar prezidentas.

PAGARBA

Ne be reikalo pirmiausiai pradėjome nuo pasisveikinimo – nuo jo bendravimas juk ir prasideda. Pažiūrėkime, o ką gi juo išreiškiame? Džiaugsmą, kad susitikome? Savo šios dienos gerą (blogą) nuotaiką? Mokėjimą elegantiškai kilstelėti skrybėlę ar pamoti ranka? O gal norą atkreipti dėmesį į naują savo apdarą ar draugę (draugą)? Visa tai, žinoma, galima pasakyti taip pat, bet svarbiausia pasisveikinimo reikšmė – pagarbos parodymas. Kai tai įvertini ir dar prisimeni jau minėtąjį „rangavimo“ principą, tampa aiškios visos tos painios rekomendacijos, nurodančios, kas ką kokiu atveju ir kokiu būdu pirma turi pasveikinti. Nes pagarba pirmiausiai turi būti parodyta tam asmeniui, kuris toje situacijoje yra labiau gerbtinas (yra „rangu“ aukščiau) – štai todėl pirmas pasveikinamas vyresnis, moteris arba einantis aukštesnes pareigas. Jei veiksmas vyksta, tarkim, vakare , neformalioje aplinkoje – kas yra labiau gerbtinas (rangu aukščiau) nulems amžius arba priklausymas moterų „kastai“ (tenepyksta feministiškai nusiteikusios moterys, bet taip jau yra susiklostę tradicijos), jei sveikinamės darbe – pagal situaciją labiau gerbtinas bus tas, kuris toje situacijoje yra rangu aukščiau, t.y. paprasčiausiai užimantis aukštesnes pareigas. O pasisveikinimo būdas, tinkamas pirmam, pradedančiam pasisveikinimo ceremoniją – visada „nuotolinis“, t.y. žodinis (pvz., „Laba diena“). Tarsi potekstė – juk neturime teisės liesti „rangu“ aukščiau esančio asmens jo neatsiklausę! Tai, ar paduoti ranką, ar tik linktelėti galva – jo valia nuspręsti. Ir turime gerbti šią jo valią.

Atsakydami į pasveikinimą, jei esame toje situacijoje „rangu“ aukščiau, mes, savo ruožtu, parodome pagarbą tam, kurį sveikiname (neatsakyti į pasveikinimą, beje, etiketas neleidžia) , o atsakymo būdą pasirenkame patys – galime atsakyti žodžiu ir ištiesti ranką, galime atsakyti žodžiu ir linktelėti galva arba atsakyti žodžiu ir draugiškai nusišypsoti. Bet kokiu atveju tai bus žodis plius veiksmas.

Kaip tuomet su rankos padavimu? Juk tai – toks įprastas sveikinimosi judesys, ypatingai versle, dalykiniame bendravime. Tiesti ranką pirmam ar ne? O jei neištiesiu, tai supras kaip – kaip pagarbą ar kaip nepagarbą? Viskas tampa paprasta, kai susidėliojame, „kas kokio rango“, ir paliekame teisę ištiesti ranką (arba ne) tam, kuris pagal situaciją yra „rangu aukščiau“.

SAUGUMAS IR DRAUGIŠKUMAS

Antras dalykas, kurį etiketas reikalauja parodyti – tai draugiška nuostata į kitą asmenį. (Juk jei nesame ko atžvilgiu draugiški, tai su tais kariaujame, o ne bendraujame, ir dar laikydamiesi visokių taisyklių…) Draugiška nuostata reiškia ir tai, kad su mumis tam kitam asmeniui yra saugu, ir mes norime tai išreikšti. Sakoma, kad kaip tik dėl to ir atsiradęs paprotys sveikinantis bei susipažįstant paduoti ranką – t.y., parodyti, kad ji tuščia ir nelaiko jokio ginklo.

Taigi, saugumo ir draugiškumo parodymas itin svarbus tampa tuomet, kai pirmąkart susitinkame su nepažįstamais ir susipažįstame, būname supažindinti arba patys supažindiname kitus, tarpusavyje nepažįstamus žmones. Vėlgi remkimės „rangais“. Tik dabar jau paklauskime ne kas turįs būti pirmas pagerbtas, o kam pirmiau (svarbiau) yra užgarantuoti, kad jis yra saugus. Susipažįstant moteriai ir vyrui, moters (ji čia „rangu“ aukščiau) saugumu reikia pasirūpinti pirmiausia. Juk – tikriausiai sutiksite – kai nepažįsti aplinkos, nesvarbu, ar tai būtų vietovė, ar žmonės, jautiesi kiek nesaugiai. Vadinasi, moteriai pirmajai turi būti paaiškinta, kas ir kaip – t.y., jai pirmajai turi būti pristatomas vyriškis, arba, jei jie susipažįsta be tarpininko, vyras pirmasis jai turi prisistatyti pasakydamas, kas esąs. Tas pats galioja ir vyresnio amžiumi žmogaus atžvilgiu, o dalykinėse situacijose – užimančio aukštesnes pareigas.

Jei du žmonės susipažįsta patys, prisistačius pirmajam, antrasis būtinai turi taip pat prisistatyti. Kodėl? Todėl, kad etiketas reikalauja parodyti „tau su manim saugu“, o kai tu žinai, kas aš esu, o aš apie tave – nieko, man tikrai bus nesaugu, ir net dar nesaugiau nei prieš man prisistatant.

Jei du nepažįstamuosius supažindina kas trečias, o tai saugumo požiūriu visada bus „labiau protokoliška“ (na, bent jau jaukiau), pirmiausiai informacija suteikiama bus tam, kas yra „rangu“ aukščiau.

KITOS „TEIGIAMOS NUOSTATOS“

Be „aš tave gerbiu“, „esu draugiškas tavo atžvilgiu“ ir „su manim tau yra saugu“, yra dar ir daugiau teigiamų nuostatų, kurias etiketo taisyklės nusako, kaip reikia išreikšti. Tai – „noriu su tavim bendrauti“, „esi laukiamas svečias“, „ką turiu, tuo dalinuosi“ ir t.t.. Įgyvendindami jas jei dar vadovausitės ir „rangų“ principu, beveik visada lengvai galėsite nuspręsti, kaip tinkamai pasielgti – kad ir kiti, ir pats gerai jaustumėtės.

VIENA EILINĖ „NEEILINĖ“ SITUACIJA

Nedidelės klinikos, kur dirba tik du gydytojai, priimamasis. Laukiamajame stovi du nedidukai (skirti sėdėti dviems) minkštasuoliai, ant kurių kiekvieno patogiai sėdėdami lūkuriuoja po du žmones – ant vieno jaunas vyriškis ir jo besilaukianti žmona, ant kito – irgi tokia pati pora. Įeina moteris, tarkim, 40-50 metų, pasikalba su registratore, ši paprašo jos luktelėti 10 minučių, ir kažkur išeina. Moteris lūkuriuoja stoviniuodama. Toliau:

a) abi poros sėdi, moteris stoviniuoja;

b) vienos iš porų vyriškis atsistoja ir pasiūlo atėjusiai moteriai atsisėsti; ši padėkoja ir atsisėda;

c) vienos iš porų vyriškis atsistoja ir pasiūlo atėjusiai moteriai atsisėsti; ši padėkoja, bet stovi toliau, sakydama, jog nėra pavargusi, ir taip trumpai luktelėti jai yra nesunku; vyriškis grįžta atgal ir vėl atsisėda.

Kaip manote, kuris iš šių trijų scenarijų etiketo požiūriu atrodo „teisingiausiai“? Kodėl?

Atsakymas:

„Švariausias“ ir „protokoliškiausias“ būtų variantas b.

Kodėl? Atėjusios moters rangas šioje situacijoje yra aukštesnis, be to, ji atėjo viena, taigi, vyriškis, mąstydamas „pagal etiketą“, nusprendė ja pasirūpinti pakviesdamas atsisėsti į savo vietą. Moteris priėmė siūlomą žaidimą „būkime mandagūs“. Rezultatas – visi, kas žaidžia pagal tas pačias taisykles, gerai jaučiasi. Jei taip yra, aplinkoje netvyro jokia emocinė įtampa, gali net užsimegzti jaukus pokalbis apie šį bei tą.

Variantas a gali priversti nesmagiai jaustis tuos situacijos dalyvius, kurie vertina etiketo reikalavimus. Tarkim, atėjusiai moteriai gali būti nesaugu stoviniuoti vienai patalpos centre, ir ji gali (jai atrodys – visai pagrįstai – imti piktintis, kad … vyrai netikę, patalpa per maža, klientais nesirūpinama ir pan.). Būdama mandagi, žinoma, nutylės. Bet apie kitus situacijos dalyvius susidarys atitinkamą nuomonę. Abiejų vyriškių žmonos gali imti nesmagiai jaustis dėl to, kad jos tikisi (norėtų), jog kažkuris iš vyrų pasirodytų esąs džentelmenas, ir taip situacija pasidarytų tokia, kokia reikia – graži. Imti „pasakinėti“ ar kumštelti alkūne į pašonę – irgi ne pats geriausias variantas.

Variantas c – čia jau nesmagiai pasijusti gali vietą norėjęs užleisti vyriškis. Moteris juk nepriėmė jo siūlomų žaidimo taisyklių! Žinoma, svarbu dar ir kaip tai buvo pasakyta. „O, jūs labai malonus, tik aš kaip tik pamaniau, kad per tas 10 minučių dar spėsiu sutvarkyti vieną kitą reikalą“, – toks atsakymas tikriausiai nepaverstų situacijos nesmagia.

Views All Time
Views All Time
2575
Views Today
Views Today
1
0 0