Kiekvienas savo gyvenime esame ką nors įskaudinę. Nebūtinai sąmoningai, nebūtinai piktybiškai. Galbūt pusiau juokais mestelėjome kokią repliką ir net nenutuokėme, kad ji kito žmogaus širdyje pavirto purvo dėme. Ir galbūt niekada nesužinojome, jog tas žmogus kovojo su apsisprendimu atleisti ar ne.

Į įskaudinimus reaguojame skirtingai. Pavyzdžiui, gatvėje ar parduotuvėje kas nors burbteli nemandagią frazę mūsų atžvilgiu, – galbūt akimirksniu įširstame, užsigeisdami kuo skubiau atsakyti tuo pačiu. Tačiau, kol pareiname namo, dažnai pamirštame konfliktą, nes galvojame apie gerokai svarbesnius dalykus nei kokio prašalaičio piktas žodis. Kas kita, kai mus įskaudina artimas, mylimas, brangus žmogus, o jei kartais dar ir tyčia… Tokioje situacijoje delsimas atleisti gali tapti sudėtinga kliūtimi santykiuose ne tik su įskaudinusiu žmogumi, bet ir su visais kitais šeimos nariais, su Dievu ir pačiu savimi.

Sveiki santykiai šeimoje nėra atsitiktinumas, juos reikia ugdyti ir puoselėti. Sugebėjimas atleisti yra būtina sąlyga, be kurios neįmanomas sėkmingas šeimyninis gyvenimas. Atleidimo principo suvokimas padeda objektyviai įvertinti konfliktinę situaciją ir suteikia jėgų įveikti įskaudinimus ir nusivylimus. Atleidimas iš esmės nėra žmogiška savybė, o paties Dievo nekintančios esybės dalis. Jo santykiai su žmonija pagrįsti atleidimu, kitaip negalėtume tikėtis net menkiausios Jo malonės. Evangelijoje Jėzus, Petro paklaustas, kiek kartų reikia atleisti, kur yra riba, nurodo… ribos nebuvimą! Dievas mums kalba, kad nėra tos ribos, kurią peržengęs galėtum lengviau atsikvėpti: štai, išsėmiau atleidimo saiką, nebesu daugiau už tai atsakingas, atleisti jau nebe mano reikalas. Jėzus savo atsakymu Petrui leido suprasti, kad atleisti reikės nuolat, visą gyvenimą, kasdien. Nes ir patys kasdien norime susilaukti gailestingumo ir atleidimo. Kas būtų, jei vieną dieną Dievas pasakytų: „Aš daugiau tau niekada nebeatleisiu?“ Ar galėtumėm, išgirdę tokius žodžius, gyventi toliau? Ar tas neatleidimas nepavirstų tokia našta, kokios jau nebegalėtume pakelti? Žmogui, kuris suvokia savo kaltę, yra būtina patirti atleidimą, kad jis galėtų gyventi toliau, kadangi neatleidimas prislegia. Žinoma, yra daugybė žmonių, kurie, darydami net ir labai piktus darbus, nejaučia jokio kaltės jausmo ir poreikio, kad jiems atleistų. Tokiu atveju atleidimas tarsi tampa vienos pusės nukentėjusiojo sielos būsenos palengvinimu. Yra teisinga protarpiais savęs sąžiningai paklausti: ar tikrai įvykdau tai, apie ką išpažįstu Dievui, kalbėdamas „Tėve mūsų“? Ar tikrai atleidžiu savo kaltininkams? Jei ne, tai ar galiu tikėtis, kad mano kaltės bus atleistos?

Patys savo jėgomis dažnai nepajėgiame nuoširdžiai atleisti, tačiau Dievas yra stiprus mūsų silpnume. Šeimose viešpataujant įsiskaudinimui, širdies kietumui, vaikai nemato veiksmingos Dievo meilės, kuri stipresnė už neapykantą. Tėvai turi taip gyventi, kad nuolat liudytų savo vaikams Dievo malonės jėgą. Tėvai yra pirmieji savo vaikų mokytojai, dar prieš prasidedant verbaliniam komunikavimui; tai, ko vaikai išmoksta savo tėvų namuose, nulemia jų ateitį. Yra žinomas posakis: „Šeima, kuri kartu meldžiasi, išlieka kartu“. Jeigu Dievo garbinimas šeimoje yra nuoširdus, visus sunkumus yra lengviau nugalėti iš atleidimo perspektyvos. Kai išmokstame atleisti, galime laisvai ir paprastai bendrauti su mus įžeidusiais žmonėmis. Vaikai mokosi iš tėvų, o tėvai savo ruožtu turi ko pasimokyti iš vaikų. Atkreipkime dėmesį, kaip greitai atleidžia maži vaikai! Jie išsyk pamiršta, kas blogo jiems ką tik buvo nutikę, ir negyvena praeities nuoskaudomis.

Nei mes, nei mūsų tėvai nėra tobuli. Kai užaugame, suvokiame savo tėvų padarytas klaidas, kurios neigiamai veikė mūsų asmenybę ar pasaulėžiūrą. Tačiau neturime kaltinti tėvų dėl savo asmeninių problemų, o ypač, jei suvokiame, kad tėvų ketinimai dažniausiai buvo geri. Savo tėvams turime atleisti visų pirma dėl to, kad mums Viešpats atleidžia. Kaip ir prašome kasdienėj maldoj: „Ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“. Neatleidimas žlugdo mūsų sugebėjimą juos gerbti, o atleidimas padeda mums išvengti tų pačių, tėvų darytų, klaidų. Vienas keisčiausių paveldėjimo reiškinių yra tas, jog labiausiai nemėgstamos tėvų savybės yra perimamos. Jeigu piktinsimės tėvų klaidomis, būsime pasmerkti jas kartoti. Bet koks neatleidimas skatina sielos sumaištį, ir, tiesiogiai veikdamas mūsų elgesį, sukelia grandininę reakciją. Jeigu neigiamai koncentruojamės ties kieno nors problema, formuojame būtent tokius savo gyvenimo kontūrus. Atleidimas padeda matyti savo tėvus objektyviau ir padaro mus prieinamesnius Dievo malonei.

Atleisti savo tėvams turime ir dėl to, kad mūsų vaikai galėtų saugiai ir sveikai bendrauti su seneliais. Juk seneliams reikia vaikaičių juoko ir žaidimų, o mažiesiems svarbu suvokti senatvės išmintį ir vertę. Tarp senelių ir vaikaičių užsimezga ypatingi ryšiai tik tuomet, jeigu tėvai teisingai įvertina savo praeitį ir nesivadovauja įsižeidimu ir kartėliu.

Tačiau vien žinoti priežastis, dėl ko turėtume atleisti, nepakanka, kad pajėgtume atleisti. Įsiskaudinimas gali prasiskerbti labai giliai. Tad svarbu suvokti, jog atleidimas yra apsisprendimas, ir nėra būtina jausti norą atleisti. Pasitaiko, kad, kai atleidimas labiausiai reikalingas, tą padaryti būna emociškai sunku. Mintyse galime būti įsitikinę, kad atleidome, bet širdis, jeigu joje neįvyko tikrasis atleidimas, po kurio laiko pratrūks ir primins kitam jo padarytą neteisybę. Todėl geriau pripažinti, kad širdis vis dar užnuodyta apmaudu ir nuoskaudomis. Savęs neapgaudinėjimas yra pirmasis žingsnis į apvalymą. O kaip patikrinti, ar iš tikrųjų atleidome? Galbūt širdyje išgyvename ramybę ir palengvėjimą, bet mums vis dar nesinori būti to žmogaus draugijoje? Tuomet reikėtų nenurimti, kol visi šeimos nariai nebus mums brangesni už viską pasaulyje. Jeigu vadovaujamės atsargumu ir esame linkę kai ką verčiau nutylėti, kad vėl kas mūsų neįskaudintų, tai liudija, kad bijome atvirų santykių ir stinga pasitikėjimo. Kai iš tiesų atleidžiame, atsargumas ir baimė nebepajėgia atsilaikyti prieš meilės jėgą ir išmintį, padedančią negundyti savo artimo ten, kur jis yra silpnas. Apsisprendimas atleisti atneša atlygį – emocinį palengvėjimą ir ramybę, pašalina įtampą. Tai reiškia, kad kiti jau nebeprivalo mums atsiskaitinėti ar aiškintis dėl to, ką padarė.

Be abejo, atleidimas kainuoja. Jėzaus kryžius yra pats ryškiausias atleidimo kainos pavyzdys istorijoje…

Views All Time
Views All Time
3455
Views Today
Views Today
1
0 0