Vakarykštis Liberalų sąjūdžio atstovų kreipimasis į valstybės saugumą dėl kai kurių internetinių tinklapių veiklos sukėlė įvairių reakcijų. Dalis liberalias vertybes puoselėjančių žmonių Liberalų sąjūdžio elgesį vadino neliberaliu. Portalui Civis.lt pavyko susisiekti su kelių tinklapių savininkais. Keista, bet jų tokie valdžios veiksmai nei kiek nenustebino. Pasak internetinių puslapių autorių – tai ne pirmoji tokia akcija prieš kitokią žiniasklaidą. Vieno tinklapio (lithuania.left.ru) savininkas teigė, kad panašių išpuolių buvo ne vienas. Tačiau dar niekuomet prieš jo kuriamą svetainę nebuvo imtasi taip gerai koordinuotų veiksmų. Jis sakė, kad akivaizdu, jog ši kompanija prieš tokio tipo puslapius yra iš anksto paruošta. Pasak pašnekovo, tokie valdžios ir kai kurių žiniasklaidos priemonių veiksmai rodo potiloginę baimę. Jis teigė, kad ankščiau, kuomet žiniasklaida buvo vien dešinieji, o kairieji projektai taip sparčiai neaugo ir jų taip nedaugėjo, jie niekam nekėlė problemų. Išaugus tokių projektų kiekiui ir populiarumui, jie elementariai ėmė kažkam trukdyti. Pasak lithuania.left.lt atstovo, veiksmus prieš “kitokią” žiniasklaidą sukelia baimė dėl savo, kaip vienintelio tiesos skleidėjo, statuso. Civis.lt kalbinti pašnekovai vieningai teigė nematantys savo veikloje jokių neigiamų ar kenkiančių tendencijų. Pasak jų, tai, ką jie kuria, yra alternatyva ir kitokios pusės parodymas.

Šiandien Seime esanti Liberalų frakcija išplatino pranešimą, kuriame sakoma, jog Liberalų frakcija kreipėsi į VSD vadovą su prašymu išnagrinėti kelių internetinių tinklalapių veiklos teisėtumą ir nustatyti juos kuriančius asmenis. Pranešime teigiama, kad tokį sprendimą Liberalų frakcijos nariai D. Kuodytė ir V. Grubliauskas priėmė po to, kai gavo nusiskundimų iš gyventojų dėl šių tinklalapių veiklos ir to, kad VSD nereaguoja į prašymus tirti šių tinklalapių veiklą. Įdomu yra tai, kad visi tinklalapiai, dėl kurių liberalų frakcija kreipėsi į VSD, yra skleidžiantys kairiąsias pažiūras. Parlamentarai, kreipdamiesi į VSD, siekia nustatyti asmenų, kuriančių šiuos tinklalapius tapatybes ir portalų administratorius, dar nežinodami ar šie savo veikla pažeidžia Lietuvos Respublikos įstatymus. „Pastaruoju metu vis dažniau pastebima gana pavojinga tendencija ir fiksuojami atvejai, kada interneto erdvėje atsiranda portalų, kuriuose skleidžiamas šmeižtas, neapykanta, sąmoningai klastojama Lietuvos istorija, juose niekinama Lietuvos valstybė. Apie tai liudija ir vis dažnėjantys į mus besikreipiančių Lietuvos piliečių skundai”, – pranešime cituojama D. Kuodytė. Civis.lt susisiekė su vieno iš tinklapių kūrėju Dariumi. Jis tokius liberalų sąjūdžio atstovų veiksmus pavadino atvira provokacija, o savo kuriamą tinklapį įvardijo kaip alternatyvią žiniasklaidos priemonę.

Internetiniai komentatoriai yra pagarsėję aštriu žodžiu, kartais, reikia pripažinti, peržengiančiu padorumo ir konstitucijos nubrėžtas ribas. Su piktavališkais komentarais įvairios interneto svetainės tvarkosi skirtingai. ITŽINIOS.LT klausia trijų interneto tinklapių atstovų nuomonės apie komentarus, jų taikomą politiką ir kodėl būtent tokią pasirinko. Pirmoji svetainė – gerai žinomas ir populiarus verslo naujienų portalas „Verslo žinios“ (vz.lt) – kalbinome jo redaktorių Liną Kmieliauską. Antroji svetainė – specializuotas krepšinio portalas www.krepsinis.net – bendravome su vyr. redaktoriumi Romanu Buršteinu. Ir trečioji svetainė atstovauja tinklaraščių kategorijai – Manto Malčiaus blog‘as (mantas.malcius.lt). Kaip vertinate internetinių komentarų kultūrą Lietuvoje? Romanas Buršteinas (krepsinis.net): – Kultūra nėra labai aukšto lygio: tai išryškėja lyginant su kitų šalių interneto svetainių lankytojų komentarais. Jei kitur ne itin kultūringus komentarus rašyti sau leidžia tik paaugliai, tai Lietuvoje neretai tą daro suaugusieji, taip rodydami „puikų“ pavyzdį jaunimui. Mantas Malčius (mantas.malcius.lt): – Būčiau linkęs skirti internetinių portalų ir tinklaraščių bei forumų komentatorius. Visur susirenka skirtingi žmonės su skirtinga kultūra. Pats labai retai žiūriu į portalų (delfi, lrytas ir pan.) komentarus, nes kultūros ten mažoka. O dėl normalios, argumentuotos nuomonės, kurią išsako gal koks vienas žmogus iš šimto, nesinori gaišti laiką ir skaityti visus komentarus.

Vertinant iš demokratijos pozicijų reikėtų pripažinti, kad iš principo bloga tendencija yra valdžios mėginimai pasiekti, kad istorijos mokslas turėtų atitikti ir vykdyti oficialią valstybės politiką. Tai būdinga diktatūriniams režimams: Prūsijos karalystei, Rusijos imperijai, be abejo, Trečiajam Reichui, Sovietų Sąjungai bei jos palydovėms, nors ir demokratinėse šalyse, tokiose kaip Jungtinės Amerikos Valstijos, Prancūzija, tokia praktika irgi pastebima. Manau, retas nesutiktų su teiginiu, kad valstybė iš esmės neturėtų oficialiai reglamentuoti, ką turėtų rašyti, o ko nerašyti mokslininkai ir publicistai, nes tokie mėginimai gali nesunkiai lemti cenzūros įvedimą ir demokratijos bankrotą. Dar sudėtingiau būtų stengtis uždrausti tam tikrus nevienareikšmius praeities procesus vertinti skirtingai. Neseniai pateiktas Seimui svarstyti įstatymo projektas dėl nacizmo ir komunizmo nusikaltimų neigimo, kurio autorius Paulius Saudargas, nuskambėjo kaip rimtas perspėjimo signalas Lietuvos intelektualiajai bendruomenei. Ypač dėmesio vertas punktas dėl partizanų šmeižimo. Jis sukėlė klausimą, ką turės daryti istorikas, atradęs faktus apie pokario partizanų kovų metu įvykdytus nusikaltimus civiliams gyventojams? Ar tokio fakto paskelbimas nebus laikomas nusikaltimu, o asmuo įkalinamas iki trejų metų? Lietuvos partizanų kovos po Antrojo pasaulinio karo – reikšmingas mūsų šalies istorijos puslapis; ši tema, jos percepcija aktuali ir svarbi ir šiandienos Lietuvos visuomenei.

Lietuvoje vėl atsirado cenzūra. Šešioliktaisiais nepriklausomybės metais cenzoriaus funkcijų ėmėsi Suomijos kompanija „Rautakirja“, kurios valdomos bendrovės Lietuvoje tapo spaudos leidinių platinimo monopolininkais. Verslas pagimdė cenzūrą – visuomeniniai, analitiniai ar kultūros leidiniai prilyginti bulvarinei spaudai, kryžiažodžių ar erotiniams žurnalams. Vadinasi, monopolininkai spaudos platinimui taiko vienintelį verslo principą: jeigu kurio nors leidinio nuperkama per mažai, jis daugiau niekada nebepateks nei į spaudos kioskus, nei į degalines, nei į prekybos centrus. Jų nebebus niekur. Cenzūros schema paprasta: leidinys pateikiamas tik į pačius didžiausius prekybos centrus, kuriuose dažniausiai lankosi didmenininkai ar šiaip pigesnių prekių besidairantys pirkėjai. Jie niekada čia neieško kultūrinių ar analitinių leidinių – daržovių bazė nėra ta vieta, kur perkama rimtoji spauda. O kai ši verslo kartelė neįveikiama, uždaromas bet koks kelias į kitas platinimo vietas. Suomijos bendrovė „Rautakirja“ Lietuvoje valdo spaudos leidinių platinimo įmonę „Impress Teva“, žurnalais bei laikraščiais aprūpinančią didžiuosius prekybos centrus, degalines – vietas, kur yra didžiausias pirkėjų srautas. Suomiai taip pat valdo „Lietuvos spaudos“ bei „Kauno spaudos“ kioskus. Išvada: spaudos platinimas pateko į monopolininkų rankas. Kuo tai gresia – jau patyrė analitiniai savaitraščiai, kai kurie mėnesiniai žurnalai.