Ar iš tikrųjų naujieji nacionalinio saugumo reikalavimai yra nesuderinami su žodžio laisve? Spaudos ir žodžio laisvė neretai yra suvaržoma valstybėse, kuriose vyksta karo veiksmai ar karo grėsmę patiriančiose valstybėse. Dėl šios priežasties po rugsėjo11-osios „al-Qaedos“ teroristinių išpuolių, po kurių Vakarų pasaulis suintensyvino karą sus terorizmu, buvo pradėtas kvestionuoti žiniasklaidos vaidmuo „laisvosiose“ visuomenėse. Kai kurių Vakarų valstybių vyriausybės, suvaržydamos žiniasklaidos veikimo laisvę ir viešo kalbėjimo galimybes, nuo kritikos bando prisidengti nacionalinio saugumo argumentu. Kai kuriais atvejais žiniasklaida nesutikdavo paklusti bandymams riboti žodžio laisvę (puikus pavyzdys galėtų būti tai, kad laikraščiai įvairiose pasaulio šalyse visgi išspausdino musulmonus papiktinusias pranašo Mahometo karikatūras), kai kuriais atvejais ji nusilenkdavo šiems suvaržymams (štai kai kurie iš karikatūras išspausdinusių laikraščių vėliau atsiprašė už savo veiksmus). Vykstant tokiems reiškiniams, tuo pat metu žiniasklaidos priemonės sugebėjo ir toliau normaliai tęsti savo darbą – pavyzdžiui, jos atskleidė kankinimų Guantánamo ir Abu Ghraibo kalėjimuose atvejus. Tad kas gi iš tikrųjų atsitiko žodžio laisvei, vykstant karui su terorizmu?

Pajuntame nuovargį ir norime priešintis, o tiesą sakant, – įsiuntame, kai, apėmus nuovargiui, priešintis nebelieka jėgų. Valdžia sugebėjo pasalūniškai įsibrauti į mūsų gynybos pozicijas ir net naudotis mūsų energija. Be jokios priežasties pajuntame silpnumą, ir jį, beje, tik atsitiktinai staiga suvokiame. Tada ima aiškėti, jog iš seno puoselėta tironų svajonė jau pildosi – pasiduodame be jokio juntamo pasipriešinimo, lyg sava valia. Tačiau kas gi mus apsėdo, kad šitaip nusiritom? Norėdamas šį prarandamos prasmės reiškinį padaryti aiškesnį, kadaise jam nusakyti sukūriau terminą „sensure“. Šiandien pagrindinis beprasmybės skleidimo įrankis yra televizija. Pirmiausia dėl jos žiūrovų gausos, taip pat ir dėl jos peršamo elgesio politikos, ekonomikos ir laisvalaikio srityse modelio. Televizija įtraukia daugybę žiūrovų, kadangi nekelia jiems jokių reikalavimų, išskyrus vieną – atsisėdus priešais televizorių žiūrėti ir klausyti. Dar niekad žmonijos istorijoje nebuvo taip lengvai prieinamo ir tokio paprasto vartoti informacijos ir kultūros šaltinio. Šis lengvumas yra pabrėžtinas, mat jis atsirado kaip prieštara paprastam etikos dėsniui, kad be pastangų ko nors pasiekti neįmanoma. Nuo šiol žinios, pramogos ar dokumentiniai filmai televizijos žiūrovui yra prieinami be jokio vargo ir bet kada. Tereikia būti pasyviam ir sugerti regimus vaizdus.

Prieš daugiau nei dvidešimt metų man nusišypsojo laimė padirbėti Lietuvos televizijoje, Literatūros ir meno redakcijoje. Sąjūdis dar nebuvo prasidėjęs, o šioje itin svarbioje įstaigoje viešpatavo gelžbetoninis Jonas Januitis, vėliau – nusikaltėlis Juozas Kuolelis. Nors ir kokie abu buvo komunistiniai švonderiai, cenzūra nebuvo totalinė. Galima būtų sakyti, jos beveik ir nebuvo, nes čia dirbo žmonės, puikiai susigaudantys, ką galima šnekėti, o apie ką geriau patylėti. Kitaip nei spaudoje, kur prasprūsdavo tekstų, parašytų Ezopo kalba, čia šia kalbėsena neleido kalbėti kiekvieno vidinis cenzorius. Įsidarbindamas į šią įstaigą turėjau užpildyti ilgiausią anketą, kurioje buvo daugybė bjaurių klausimų, pvz.: „Ar giminėje nebuvo tremtų?“, „Ar turite giminių užsienyje?“ ir kt., į kuriuos atsakydamas turėjau meluoti, nes tėvo šeima buvo išvežta per pirmąjį prieškario trėmimą, o mano dvynė sesuo buvo pabėgusi į Vakarus. LRT cerberiai neiškart susigaudė, bet po gero pusmečio išsikviečia mane į kadrų skyrių ir klausia: kodėl primelavai anketoje? Sakau, – jei būčiau parašęs teisybę, jokiu būdu nebūtumėt manęs priėmę į darbą. Kadrų skyriaus moteriškė man duoda švarų blanką ir sako: „Užpildyk iš naujo.“ Užpildau, rašydamas į visas grafas teisybę. Tada ir prasidėjo labai įdomūs, beje ir malonūs darbo nuotykiai. Kas savaitę pirmadieniais vykdavo redakcijos susirinkimai. Reikėdavo pateikti kokį nors laidos projektą, ir aš sukausi kaip įmanydamas, nes nujaučiau, kad kybau ant plauko.

Prieš trejus metus Gintaras Beresnevičius rašė, kad ties žmonėmis, mąstančiais, ką jie gali pakeisti šiandieninėje Lietuvoje, yra pakibusi maždaug tokia mintis: „Rėkti – tai tylėti, o tylėti – tai išduoti“, kad jei šūkausi apie nūdienos Lietuvos ydas prie kavos su bendradarbiais, piktinsiesi internete, tai ar tai ką nors pakeis, o jei nesipiktinsi – išduosi bent jau demokratijos siekius. Tik kaip gi su ta demokratija ir jos siekiais Lietuvoje? Pastaruoju metu vėl pamėgtas toks demokratinis ritualas – parašų rinkimo vajus, ypač ieškant priešų ar norint nubausti kitaip galvojančius. Atrodo, kad ir rūstybės banga, šiomis dienomis pasiekusi Darių Kuolį, turi ir savo šaknis, ir savo sąrašus bei parašus. Jei skaitytojai pamena, LTV laidoje „Sankirtos“ laidos vedėjas D.Kuolys, klausdamas socialliberalą A.Valionį, ar tarp norinčiųjų tirti kitaip dėl „Leo LT“ balsuojančius parlamentarus sąraše yra ir jo parašas, šis primygtinai neigė tai, kas buvo akivaizdu. Na, pasirašė žmogus, kad Lietuvai būtų geriau, kad tarp parlamentarų kokių Rusijos šnipų neprivistų, tai ko čia gintis. Bet pyktis dėl viešai patį eksministrą sugėdinusio vedėjo, dar ir kokias nors pažiūras turinčio, tegul gal ir neobjektyvaus, vis tiek pasiliko. Tad šiandien bent jau įsižeidusieji galėtų džiaugtis, kad „teisingumas“ įvykdytas: Kuolys „prisidirbo“, „Sankirtoms“ ir sezonas, ir eteris, ir sutartis baigėsi, o radijo laidoje „Tarp Rytų ir Vakarų“ nebus jokių improvizacijų, jokio savo lizdo.

Gyvename nuostabiu laiku. Istorijos vadovėliuose aprašoma praeitis – dažnai akmenuotas, spygliuotas, kruvinas, kartais tragiškas kelias – tolsta. Regis, saldus gyvenimas jau ranka pasiekiamas, o grubi ginklo jėga užleidžia vietą švelnia laikomai minties galiai. Soft power prieš hard power. Pamirškime laikus, kai reikėjo būti apsiginklavusiam iki dantų! Šiandien besišypsančioje pasaulinėje arenoje svarbiau ne nugalėti, o įtikinti – galia grįstus santykius keičia įtikinėjimo menas. Ne be interneto pagalbos vienu kaimu tapęs pasaulis nuo kovų perėjo prie diskusijų. Tai panašu į mitą. Akivaizdu, kad mūsų žemė jau nėra padalyta į du blokus. Akivaizdu, kad sienos kiūra. Kinijos turistai plūsta į Paryžių ir Romą, naujieji Putino Rusios princai okupuoja Žydrąjį krantą ir Ispanijos rivjerą. Ar žmonija perlipo kultūrų ir režimų skirtumus, kad pasiektų aukščiausią išsivystymo laipsnį, kai kiekvienas žemės gyventojas turi vienodas galimybes gauti informaciją ir turėti, reikšti nuomonę? Ar kompiuteriais, palydovinėmis antenomis ir plokščiaekraniais televizoriais užtikrinama laisva naujienų ir idėjų sklaida? Ši dieviška hipotezė apgaulinga. Google staiga, triukšmingai ir su nuostoliais pasitraukus iš žemyninės Kinijos dalies, viskas grįžo į senas vėžes: kibernetinė cenzūra žengia į priekį, tinklaraštininkai neapsaugoti nei nuo e. pašto stebėjimo, nei nuo politiškai kryptingo persekiojimo (pasiteiraukite 08 chartiją pasirašiusių pekiniečių arba „žaliųjų“ teheraniečių).

Praėjo lygiai 60 metų, kai George’as Orwellas parašė „1984-uosius“. Jauniausioji karta niekada nepatikės, kokioje šalyje mes gyvenome. Totalitarizmo sąlygomis cenzūra buvo vertikali – ką ir kaip daryti, buvo sprendžiama ir nurodoma iš viršaus. Dabar ji kur kas gudresnė, išsiskėtusi horizontaliai ir dažniausia priklauso nuo finansų ir informacijos sklaidos. Sovietinė praeitis, rodos, vis dar čia pat – šeimų istorijose, tragedijose ir legendose, niekada neįvyksiančioje liustracijoje, bet kartu ji grimzta užmarštin, nes prabėgo beveik 20 metų, kai atkurta Lietuvos Nepriklausomybė. Požiūriai į dabarties meną vis dar labiau susiję su emocijomis, liudijimais, eseistinėmis apybraižomis nei su plačiu kultūrinio lauko kontekstu. Lietuvos Sovietų Socialistinės Respublikos cenzūros drakonas turėjo daug galvų: Meno reikalų tarybą, Kultūros ir švietimo komitetą, Kinematografijos komitetą ir Glavlitą (paklususį CK) – šį ilgą koridorių perėjęs meno kūrinys galėjo būti pamatytas ir išgirstas. Oficialiai jokios cenzūros nebuvo, Glavlitas buvo vadinamas ne cenzūros, o kontrolės įrankiu. Vienas buvęs cenzorius pasakoja: „Iš viso mūsų buvo gal 25 cenzoriai, kurių 19 sėdėjo sostinėje. […] Gal kam atrodys keista, bet koks trečdalis buvo ne kompartijos nariai. […] Vos tik koks baleto šokėjas ar menininkas negrįždavo iš gastrolių Vakaruose, iškart įsakas nebeminėti išdaviko pavardės, nebepublikuoti jo portretų. […] Visgi Lietuvos cenzoriai turi kuo didžiuotis.

Senais laikais bendruomenės, tautos, valstybės gyvenimą reguliavo paprotinė teisė. Pagal moralę ar, kitaip tariant, papročius, nes šis žodis ir reiškia tai, tekėjo bendruomenės gyvenimas. Rašytiniai Lietuvos statutai, kuriais didžiuojamės kaip ankstyvaisiais pažangiausiais Europos teisynais, pasirodė XVI amžiuje senąja slavų kalba, nes, išsiplėtus valstybei, įsiliejus kitakalbių kitų kultūrų žmonėms su kitokiais papročiais, paprotinė teisė nebeveikė, todėl teko raštu suprantamai surašyti įstatymus, vienodus visiems didžiosios valstybės gyventojams. Kam bendruomenei reikalingi įstatymai? Ar ne bendruomenės silpnesniesiems saugoti? Stiprieji ir be įstatymų savo teises sugebėtų apginti. Galima sakyti, kad įstatymai reguliuoja santykius tarp žmonių, skiria, kas yra bloga ir kas gera, reikalauja, kad su visais būtų elgiamasi vienodai teisingai ir saugo žmones nuo blogio, kurį vienas kitam tie gali padaryti. Praėjusią savaitę net 87 Seimo narių balsais, atmetus Prezidento veto, priimtas Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas tebekelia daugybę aistrų. Kai kurios spalvingos ir triukšmingos organizacijos protestuoja dėl neva diskriminacinių nuostatų, yra nuogąstaujančių, kad šis įstatymas gali tapti apynasriu laisvajai žiniasklaidai ir cenzūros pradžia, nes kai kurios miglotos ir abstrakčios įstatymo sąvokos gali būti traktuojamos labai jau plačiai.

Ko gero, atidesnis skaitytojas pastebėjo, kad portale „Lrytas.lt” pasirodė mano straipsnis „Adventas – vilties laikas”. Noriu užbėgti už akių galimoms interpretacijoms ir kai ką paaiškinti. Prieš savaitę į mane kreipėsi „Lrytas.lt” vyr. redaktorius Rimvydas Valatka. Jis maloniai pakvietė mane karts nuo karto parašyti straipsnių portalui. Tuo pačiu jis užtikrino mane, kad mano rašiniams nebus taikoma jokia cenzūra. Prisipažinsiu, kad tiek pasiūlymas, tiek pats neformalus p. Valatkos laiško tonas nustebino. Juk ne sykį esu kritikavęs „Lietuvos ryto” grupę, ir patį Rimvydą Valatką. Kaip supratote, Valatkos siūlymą priėmiau. Manau, kad bus mano skaitytojų, kurie nusivils tokiu sprendimu, tačiau noriu pareikšti, kad jį priėmiau atsakingai ir viską apsvarstęs. Tad savo straipsnių skaitytojams noriu paaiškinti šio pasirinkimo motyvus. Visų pirma turiu priminti, kad nesu NĖ VIENOS redakcijos darbuotojas. Vienus leidinius su kuriais bendradarbiauju vertinu labiau, kitus mažiau. Rašydamas straipsnius visuomet vadovaujuos savo sąžine. Galiu drąsiai save vadinti nepriklausomu žiniasklaidininku, kuris vadovaujasi tik įsitikinimais, o ne grupiniais interesais. Neslepiu, kad šie įsitikinimai yra krikščioniški, politinės pažiūros – konservatyvios, o kultūrinės vertybės – liberalios. Todėl noriu nuraminti visus: mano kritiškas požiūris į „Lietuvos ryto” grupę nuo bendradarbiavimo su „Lrytu.lt” nekis, nebent pačioje grupėje įvyktų fundamentalūs pokyčiai.

Senokai matėme sociologinę apklausą, kokiomis valstybės institucijomis labiausiai pasitiki mūsų piliečiai. Kiek pamenu iš ankstesnių laikų, lentelių lyderiais būdavo žiniasklaida, Bažnyčia, kartais ir Prezidentūra. Žmonių kalba šnekant tai reiškė, kad visuomenė pasitiki žiniomis, kurias gauna iš mūsų spaudos, televizijos ir radijo, dvasiniu ugdymu, kuriuo rūpinasi bažnyčia, na ir aukščiausia valstybės valdžia. Idiliškas buvo vaizdelis, tarytum įžengęs į mūsų realybę iš utopinių Tomazo Kampanelos ar Tomo Moro saulės miestų – „ viskas yra gerai – demokratija klesti”. Bet ar tas „gerai” nebuvo tik graži laikina iliuzija ir miražas? Jau „Perestrojkos” laikais žmonės, dirbantys žiniasklaidoje, ėmė maištauti prieš žodžio laisvės suvaržymus, kovoti už piliečių neatimamą teisę žinoti tiesą. Laimingo atsitiktinumo dėka sistema griuvo, ir mes, parašinėjantys į spaudą, vienu balsu džiaugėmės: „Geriausias dalykas, kurį atnešę Nepriklausomybė, yra cenzūros panaikinimas”. Tačiau ar iš tikro taip? Sovietiniais laikais cenzūra mūsų visuomenėje gyvavo kaip dvigalvis slibinas. Viena jo galva buvo valdiška, kuri diktavo, ką ir kaip reikia ir galima rašyti, antroji svarstė, kiek galiu parašyti, kad pirmoji manęs nesurytų. Kitaip tariant, tą melavimo ar pusiau tiesos skleidimo sistemą laikė du Atlantai – du cenzoriai – išorinis ir vidinis. Tiesa, cenzūra nebuvo totali, ją buvo įmanoma apeiti.

Lietuvoje cenzūrą daugelis sieja su valdžios struktūrų taikomais apribojimais. Toks požiūris suprantamas – jo šaknys mūsų istorijoje, Rusijos caro okupacijos laikų 40 metų vykdyto spaudos draudimo laikotarpiu. Didžioji dauguma Lietuvos gyventojų prisimena penkis sovietinės okupacijos dešimtmečius, kai oficialiai veikė tik komunistinė spauda ir ta pati buvo represinių valdžios struktūrų griežtai kontroliuojama. Prisimintina ir prieškario Lietuva – beveik per visą nepriklausomybės laikotarpį veikė karinė cenzūra. Taigi, moderni Lietuva kitokios cenzūros, išskyrus valdžios taikomus apribojimus, nebuvo patyrusi. Gal ir todėl daugeliui mūsų žmonių, įskaitant žurnalistus, atrodo, jog, nuėmus valdišką leteną nuo žiniasklaidos, dingsta ir cenzūra, spauda tampa laisva. Deja, tikrovė yra kita. Valdžios apribojimai yra tik viena cenzūros forma. Ir nors šiandien yra teoretikų, kurie cenzūrą tebetapatina su valdžios veiksmais, didelė dalis šios srities žinovų pastebi, jog cenzūra gali užsiiminėti ir kiti veikėjai – verslas, reklamos užsakytojai, žiniasklaidos savininkai bei leidėjai, redaktoriai, netgi patys žurnalistai. Pastarasis reiškinys – pavadintas savicenzūra – laikomas itin bjauria cenzūros forma, nes deformuoja pirmąją, labiausiai pažeidžiamą, informacijos ruošimo grandį. Taip pat suvokiama, jog cenzūra nereiškia tik informacijos draudimo: tai nėra tik iškirptos vietos laikraštyje, filmo juostoje, permontuotos vaizdo arba garso juostos, retušuotos nuotraukos.