Visuomenėje priimta smerkti ir vainoti skeptikus, abejojančius ar net drįstančius nesutikti su minios priimtu požiūriu į vieną ar kitą reiškinį. Tokie nenaudėliai kaip mat apkaltinami cinizmu, išpuikimu ar dar baisesnėmis nuodėmėmis. Tačiau ne jie tikrieji visuomenės priešai: daug pavojingesni aplinkiniams (o ir patiems sau) yra paprastieji vulgarieji fanatikai – žmonės, savo egzistenciją tapatinantys su įsitvirtinusiomis dogmomis ir šventai įsitikinę, jog jų gyvenimo būdas bei suvokimas yra vieninteliai teisingi. Tokių daugybė – pradedant nuo talibų fundamentalistų ir baigiant paprastuoju lietuviškuoju neišmanėliu. Visus juos sieja bendras bruožas – nepagydoma visažinystė. Į bet kokį klausimą jie turi iš anksto paruoštą atsakymą: talibai jums atsakys citata iš Korano, radikalūs kairieji remsis Marksu ar Trockiu, anarchistai mojuos Chomskiu ar Kropotkinu, neonaciai cituos jų mylimą Adolfėlį arba mintinai padeklamuos Davido Lane’o „14 žodžių”. Su bet kurios rūšies fanatikais susikalbėti neįmanoma – jie aklinai užsidarę hermetiškoje savo „idealų” dėžutėje, ir bet koks dialogas akimirksniu virsta dviem monologais. Jei ne muštynėmis. Fanatikai tiki, jog jie vieninteliai išmano tikrąją realybę, ir visą savo pasaulėžiūrėlės sistemėlę formuoja teigimo – neigimo principu. Visa, kas tinka jų sistemai – pripažįstama; kas netinka (ir verčia suabejoti savosios sistemos tobulumu) – automatiškai atmetama. Jų realybė itin paprasta: čia viskas arba balta, arba juoda, be niuansų ir atspalvių.