Month: vasario 2009

Nežinau, kaip jūs, brangieji, bet aš džiaugiuosi pasibaigusiais rinkimais. Gal pagaliau bus įmanoma ir televizorių įsijungti. Ir galbūt pagaliau mažiau girdėsis žodis “runkeliai”. Ne, ne, kalbu ne apie ūkininkų auginamas daržoves, ne, kalbu apie pačius ūkininkus, kuriuos dabar jau drąsiai taip vadina žiniasklaida. Žinote, nesu aš kaimo gyventoja, gyvenu didmiestyje, bet vis tiek, išgirdus per žinias gyvus žmones vadinant “runkeliais”, susierzinu… Kur pagarba žmogui, apie kurią taip “zaunija” politikai ir žiniasklaida? Nejaugi žmogus net nenusipelnė, kad jį laikytų žmogumi, o ne kažkokia daržove? Jei pažiūrėsime į statistiką, pamatysime, kad beveik pusė mūsų piliečių gyvena kaime. Tai ką? Pusė Lietuvos – “runkeliai”. Šaunu! O dar politikai nori, kad į juos užsienio šalys žiūrėtų pagarbiai… Kaip gali svetimi į mus žiūrėti su pagarba, jei net patys mūsiškiai jos nejaučia? Gal, sakau, reikėtų ir politikus bei visus likusiuosius pradėti vadinti kokių nors daržovių vardais, pavyzdžiui, morkomis, kopūstais, bulvėmis… O tuomet jau ir valstybės pavadinimą beliktų pasikeisti – Daržas.

Visų linksmų žmonių džiaugsmui, Nemunaičio oreivių klubas praneša, kad rugpjūčio 13 dieną ant Nemuno kranto vyks pirmasis šaudymo iš patrankų pasaulio čempionatas. Jo organizatorius ir vyriausiasis kanonierius oreivis Gintaras Šurkus jau pasigamino dvi runkeliais šaudančias acetileno dujų patrankas. Idėja išlieti patranką G.Šurkus užsidegė prieš metus – kaimo turizmo sodyboje netoli Kauno dalyvavo oreivių šventėje, kur buvo iš patrankos šaudoma burokais. Grįžęs namo, nusprendė išlieti patranką. Patrankos brėžinius oreivis padarė pagal nuotraukas, parsivežtas iš Kaliningrado. (Praėjusią vasarą Nemunaičio oreiviai dalyvavo šio miesto jubiliejaus renginiuose ir fotografavo autentiškas istorines patrankas iš Peterburgo atplaukusio Petro I laikų burlaivio denyje.) Nurodytų matmenų vamzdis buvo išlietas pagal užsakymą, o medinį patrankos lafetą Gintaras sukalė pats. Iš pradžių planavęs šaudyti tik ypač iškilmingomis progomis (pavyzdžiui, varžybose pagerbti XIX a. į padangę oro balionu pirmą kartą pakilusius prancūzus brolius Mongolfjė ir pan.), po pirmųjų šūvių oreivis pajuto azartą – patranka šovė toliau, nei jis tikėjosi! Šiuo metu G.Šurkaus sodyboje Nemunaityje galima pamatyti jau dvi runkeliais šaudančias acetileno patrankos: “piratų” ir “rekordinę”. Pastarąją savininkas saugo čempionatui ir vadina slaptuoju ginklu – jos išsviestas burokas nesunkiai nuskrieja į kitą Nemuno pusę.

Stebėjau per Lietuvos televiziją laidą „Visuomenės interesas“. Tema: „Ar Seimo narys galės dirbti kitą darbą, užsiimti verslu? Ar tai nesukels konfliktų?“ Nors Konstitucinis Teismas išaiškinęs, kad negali, bet verslininkas Antanas Bosas, loterijos, skirtos „runkeliams“, laimėtojas, su tuo nenorėjo sutikti ir savo verslo akcijų niekam nenori perduoti, net artimiems giminaičiams. Jokiam valdytojui leisti save valdyti nenori, nepasitiki. Juolab nenori atsisakyti Seimo nario mandato. Rodė į širdį: kur mano turtai, ten ir jinai… A.Bosas priminė rinkėjų valią. Atseit už jį balsavę rinkėjai žinojo, kad jis – žymus, turtingas verslininkas, rinkėjams žadėjęs juos padaryti turtingus. Priminė ir perspėjo, kad žmogus, plikas kaip tilvikas, atėjęs į Seimą ir Vyriausybę, turtingų rinkėjų, valstybės nepadarys. Keli televizijos laidoje buvę nepažįstami bosiukai linkčiojo galvomis pritardami. Jo nuomonei prieštaravęs A.Salamakinas įsižeidė. Pasamprotaukime: ar galėjo pasitikėti ir balsuoti už per mėnesį V.Uspaskicho iš įvairių pažiūrų žmonių surinktą partiją – už „runkeliams“ pasiūlytą loteriją? Tik „runkeliai“ galėjo. Tokių „runkeliams“ pasiūlytų loterijų buvo ir anksčiau: „prie rusų buvo geriau“ loteriją siūlė A.Brazausko Vyriausybė. „Nusipelnėme gyventi geriau“, – teigė A.Paulauskas. „Tvarka bus“, – siūlė R.Paksas. „Runkeliai“ iš tų loterijų nieko nelaimėjo. Tad dabar gal ketvirtą kartą laimės? Būrė iš ramunės žiedlapių. Duok Dieve, bet nežinau… Ne Martynui, ne „runkeliui“ mėlynas dangus.

Skaitydama rusišką knygą apie rinkimų technologijas aptikau mintį, kurią dabar cituoju savo pažįstamiems politikams ir ne politikams. Autorius rinkimų sąraše esančius kandidatus suskirstė į tris kategorijas: 1. Stambūs žaidėjai 2. Mulkiai (“lochai”) 3. Infiltruoti asmenys (“podstavnyje lica”). Labai laukiu, kada Lietuvos partijos paskelbs savo rinkimų sąrašus. Kai žiūrėsiu į kalbančius dėdes ir tetas per televizijos rinkimų laidas, klausysiu, kaip pamaldžiai jų taukuotomis lūpomis tariamos frazės “programinės nuostatos”, “Lietuvos žmonės”, “partijos pozicija” – mintimis mėtysiu juos po tas kategorijas. Pirmos – stambių žaidėjų – kategorijos asmenų tikrai bus mažiausiai. Galėsiu smagiai mėginti atskirti antrus nuo trečių. Antri – pasimetę naujokai. Treti – buvę kolūkių pirmininkai ir gamyklų direktoriai, kuriuos po visas Lietuvos partijas skirsto tvirta LKP ranka. Minėtoji klasifikacija veda mane toliau – prie kitos minties. Lietuvos visuomenė skirstoma į elitą ir runkelius. Kalbama apie elito atotrūkį nuo runkelių, socialinę prarają, kurią reikia mažinti, ir kt., ir t.t. Tačiau imkim ir pažiūrėkim atmerktom akim bei paklauskim savęs: kur yra runkeliai, o kur elitas? Elitas – politikoje, runkeliai – visur kitur? Ne, mielieji. Viskas yra būtent priešingai. Runkeliai telkiasi Lietuvos politikos viršūnėse, o elitas – visur kitur. Elitas emigracijoje. Elitas versle. Taip, praraja tarp elito ir runkelių didžiulė. Ne socialinė, o kitokia – IQ.

Apie vadinamąjį „sovietinį mentalitetą“ Lietuvoje kalbama jau labai seniai – nuo pat nepriklausomybės atkūrimo 1990 metų kovo 11-ąją. Pirmaisiais nepriklausomybės metais ši sąvoka būdavo naudojama apibūdinant tuos, kurie drįsdavo suabejoti tuometinės valdžios sprendimais ar jos vykdomomis reformomis. Vėliau sovietinio mentaliteto etiketė būdavo kabinama tiems, kurie pabandydavo pasisakyti prieš kairiųjų ir dešiniųjų vyriausybių vykdomą „laukinio kapitalizmo“ politiką ar agituoti už didesnį valstybės vaidmenį užtikrinant socialinį teisingumą. Galiausiai atstovaujančiais „sovietinį mentalitetą“ Lietuvoje tapo visi, turintys kitokią, nei dauguma vadinamojo politinio elito, nuomonę. Tai buvo ypač akivaizdu per 2002 ir 2004 metų prezidento ir 2004 metų Seimo rinkimus, kuriuose „sovietinio mentaliteto“ korta buvo ypač aktyviai naudojama, o rinkėjai, balsuojantys ne „už tą“ kandidatą ar ne „už tą“ tapo „runkeliais“. Šią savaitę paskelbto tyrimo duomenimis, tų „runkelių“ Lietuvoje yra labai daug. Turiu galvoje, tuos, kurie per 2005 metų rudenį atliktą tyrimą teigė, jog iki 1990 metų veikusi sovietinė sistema buvo gera arba bent jau pakenčiama. Taip galvojančių, minėtos apklausos duomenimis, Lietuvoje yra daugiau nei pusė – 54 procentai. Tuo tarpu vertinančių sovietinę sistemą blogai ir labai blogai – 31 procentas. Rezultatai nėra labai džiuginantys. Ypač turint galvoje, jog gerai ir labai gerai vertinančių sovietinę sistemą šiandien Lietuvoje yra net daugiau nei jų buvo 1990 metais.

Rieda, ritasi per Lietuvą rinkimų propagandos ir agitacijos mašina. Kandidatai į Seimą ieško aikščių, salių, net vyksta į kaimus, užeina į trobas, vežasi artistus, muziką, dovanas, kad tik galėtų susitikti su žmonėmis, pamaloninti juos pažadais, pakviesti: ateikite ir balsuokite, neapvilsime, o jei kas ir nuvylė, tai ne mes, nes mes geresni, protingesni, sąžiningesni… Gyvename nuo skandalo iki skandalo. Kaip tarybiniais laikais – nuo vieno partijos suvažiavimo iki kito. Jau net nesistebime – juokiamės, piktinamės, spėliojame, kas dar atsitiks. Pasitikėjimas Seimu ir partijomis Lietuvoje visada buvo nedidelis. Kaip ir Prezidentūra po to skandalo. Ar padidės tas pasitikėjimas po Seimo rinkimų – neaišku, nes žmonės nežino, kuo dar pasitikėti, už ką balsuoti. Apklausų rezultatai rodo du labai aiškius žmonių nenorus. Vienas nenoras – balsuoti už partijų sąrašus, antras nenoras – matyti Seime vis tuos pačius renkamuosius, dažniausiai patenkančius į jį būtent per partijų sąrašus. Rinkimuose dalyvauja penkiolikos partijų ir koalicijų atstovai. Pusė partijų tikrai nieko nelaimės, nes yra negausios, prastai organizuotos, neturinčios ką pasiūlyti, tarnaujančios tik karjeros siekiantiems savo vadams. Kelios partijos per kiekvienus rinkimus šį tą laimi, bet vis garsiau girdimos žmonių šnekos: šalin partijų sąrašus, užteks daug metų tiems patiems veidams rodytis Seime, nes jie – jau atitrūkę nuo gyvenimo, tik savimi besirūpinantys, išsisėmę, pavargę, nusibodę veikėjai.

Pasak M. Katkaus, vadinamųjų runkelių Lietuvoje ne tiek daug, kaip manyta. Tyrimo autoriai šiai kategorijai priskyrė 15 proc. lietuvių. Paprastai jie gyvena mažame miestelyje ar kaime, jų pajamos vienam šeimos nariui neviršija 1000 Lt. Jie remia Paksą, balsuoja už partiją Tvarka ir teisingumas. Jie mano, kad Paksas buvo sąmokslo auka. Tarp „runkelių“ daugiausia vyresnio amžiaus, tik vidurinį išsilavinimą turintys žmonės. Jie niekada nežaidžia kompiuterinių žaidimų, nesportuoja, nenaršo internete, niekuomet nesilanko populiariosios muzikos koncertuose, sporto varžybose, kavinėse. Tačiau būtinai kelis kartus per mėnesį eina į pirtį. Per TV „runkeliai“ mėgsta žiūrėti koncertus, gyvenimo būdo, kriminalines laidas. Jie niekada nebendrauja su bendramoksliais, su draugais bendrauja retai, o su kaimynais – kasdien. Drabužius, avalynę ir maistą jie perka turguje, kartą per savaitę nemažai išgeria. Jiems labiausiai patinka R. Paksas, V. Blinkevičiūtė, V.Uspaskichas, D. Grybauskaitė, V. Putinas, D. Medvedevas, Radži. Santaupas jie laiko namuose ir terminuotuose indėliuose. „Runkeliai“ mano, kad naujasis Seimas pirmiausia turėtų atšaukti alaus reklamos draudimą per varžybas. Jie nemano, kad Rusija kelia grėsmę Lietuvai. Nesutinka su teiginiais, kad V. Landsbergiu galima pasitikėti ir kad partizanai išgelbėjo Lietuvą.

Šiaip ar taip, sprendimą nulėmė ne įmonės darbininkų, o valdininkų interesai. Įmonės darbininkai buvo palaikyti nieko nereiškiančiais “runkeliais”. Tolesni įvykiai parodė, kad jie jau nenorėjo tokiais būti, o netolima ateitis parodys, kas yra tikrieji “runkeliai”: žmonės, norintys sąžiningu darbu užsidirbti pragyvenimui, ar tie, kurių vienintelis noras yra nauda – žinoma, ne kitiems, o sau. Šia proga reikėtų mesti akmenėlį ir į LŽ daržą. Jie taip pat žinojo apie B.Lubio siūlymą, bet vietoje rimtos analizės tik pakarpė ausimis. Štai kino teatras “Lietuva”, kurį Vilniaus savivaldybės ponai pardavė verslininkams (ir ne už ačiū), kad vilniečiai vietoje kino seansų matytų kylančius gyvenamųjų namų dangoraižius. Pasipiktinę vilniečiai surinko per 8 tūkst. parašų ir juos įteikė mūsų brangiai Vyriausybei. Jokios reakcijos, nes esame tik “runkeliai”. Nenorėdami jais būti visuomenininkų atstovai dalyvavo visuose savivaldybės rengtuose posėdžiuose, kuriuose buvo svarstomas “Lietuvos” klausimas, ir reiškė savo nuomonę bei teikė siūlymus naujiesiems savininkams. Šie, užuot siūlymus rimtai apsvarstę, tenkinosi atsirašinėjimu. Tada visuomenininkai kreipėsi į Vilniaus apskrities administraciją. Iš jos atėjo maždaug tokio turinio atsakymas: ne jūsų kiaulės, ne jūsų ir pupos. Kitaip sakant, visuomenės intereso jūs ginti negalite, nes esate “runkeliai”. Bet ką daryti visuomenei, jei jos intereso negina prokuratūra, pagal įstatymą privalanti tai daryti, bet nedaranti?