Kaip užbaigti meilės romaną?
| |

Kaip užbaigti meilės romaną?

Kai apgaudinėji tą, kurį myli, vienas geriausių dalykų, kurį tu gali padaryti – užbaigti meilės romaną. Kai nusprendi užbaigti meilės romaną, tu įsipareigoji stengtis, kad tavo santykiai su tuo, kuriam buvai neištikima, pasisektų. Tai puikus sprendimas. Dabar sunkioji dalis. Kad galėtum išsaugoti dabartinius santykius, tu turi visiems laikams užbaigti savo meilės romaną. Tai įmanoma, bet tau teks nemažai paplušėti, rašoma Ezinearticles.com. Prisipažink žmogui, kuriam buvai neištikima, kad tu turėjai meilės romaną. Kai bandai užbaigti meilės romaną, tai yra paskutinis dalykas, kurį norėtum daryti, bet tai padės tau greičiau užbaigti romaną su kitu. Kai pasakysi tam, kurį myli, kad jį apgaudinėjai, atgailauk ir maldauk atleidimo. Pasakyk jam, kad romanas baigtas ir tu padarysi viską, ko reikia, kad tik išsaugotum jūsų santykius. Pasakyk žmogui, su kuriuo turi meilės romaną, kad viskas baigta. Tai daryti antru žingsniu yra būtina tam, kad apsaugotum save. Žmogus, su kuriuo ruošiesi išsiskirti, gali būti labai įskaudintas ir pranešti tavo partneriui, kad tu jį apgaudinėjai. Yra daug lengviau, jei tu jam jau pasakei, kad turėjai romaną, nei tada, kai jis apie tai išgirsta iš ko nors kito. Pasakyk žmogui, su kuriuo buvai neištikima, kad tai, ką jūs darėte, buvo klaida. Svarbu, kad pasakytum jam, kad dabar tu stengsies padaryti viską, kad kiti tavo santykiai pasisektų, ir kad dėl to jis nebegali likti tavo gyvenimo dalimi. Visam laikui užbaik romaną, kurį turėjai.

Apie meilę
|

Apie meilę

Apie meilę kiekvienas kalba savaip. Tad nenuostabu, kad kiekvieno žmogaus, kaip ir kiekvienos poros meilės ženklai gali būti skirtingi. Tyrinėjantys šeimos santykius specialistai pataria išmokti mylimojo meilės kalbą ir tuomet nekils nesusipratimų, o artimas žmogus nesijaus nemylimas. Meilės kalbą išmokti nesunku – tereikia atidžiau stebėti jums brangų žmogų. Psichologai, konsultuojantys poras įvairiais klausimais teigia, kad kiekvienas žmogus turi savo pagrindinę meilės kalbą, kuri reiškiama fiziniu prisilietimu, dovanomis, palaikymo žodžiais įvairiose gyvenimo situacijose, teikiamomis paslaugomis ir rodomu dėmesiu. Pasirinkusiems šią meilės kalbos išraišką labai svarbūs bučiniai, apkabinimai, fizinis kontaktas. Todėl poros ir nesidrovi dažnai bučiuotis aplinkinių akivaizdoje, vaikščioti susikibę už rankučių ar apsikabinę -šiais ženklaus jie kitiems tarsi pasako apie meilę, jungiančią juodu. Šie žmonės mėgsta dovanoti ir gauti dovanas. Ir nebūtinai brangias. Juos gali nudžiuginti ir paprasti niekučiai, įvairios smulkmenėlės ar mažmožiai, paįvairinantys gyvenimą. Bet jiems šie mažmožiai byloja apie meilę, sklindančia iš dovanojančiojo. Pasirinkę juos savo meilės kalba negaili pagyrimų ir komplimentų mylimajam. Prisipažinti apie meilę ar ištarti švelnų žodį, pagirti ar padrąsinti jie gali net keliolika kartų per ieną. Iš ryto, tik atsibudę, dar kelis kartus telefonu ir vakare – juk gražus žodis gali būti puikios nuotaikos užtaisas visai dienai.

Ar meilė svarbesnė už išskaičiavimus?

Ar meilė svarbesnė už išskaičiavimus?

Daugelis romantiškų istorijų, kurias mums siūlo literatūra ir TV, kalba apie jausmų pergalę prieš merkantilinius išskaičiavimus. Istorijų siužetas vis toks pats: mergina verčiama rinktis bjauraus būdo, turtingą senį, o svajoja apie gražų, drąsų ir kilnų vaikiną. Galiausiai įsimylėjusieji įveikia niekšingas intrigas, laimingi žvelgia vienas kitam į akis ir kaip papildomą prizą gauna… pinigų (paaiškėja, kad vargšas muzikantas yra vienturtis milijonieriaus sūnus arba netikėtai, bet tikrai pačiu laiku, radęs lobį ar aukso gyslą). Tokių istorijų autoriai kartais jas baigia tvirtindami, jog „su mylimuoju ir lūšnelėje rojus”. Tačiau šio rojaus niekada nebando aprašyti. Pastarąjį siužetą ypač mėgsta ne pačių turtingiausių šalių (Meksikos, Rusijos, Brazilijos ir pan.) menininkai. Turtingesniuose kraštuose (Vokietijoje ar Anglijoje) blaškomasi tarp tyrų jausmų ir noro išsaugoti seną šeimos dvarą ar brangaus tėvelio palikimą – banką, žirgyną, vynuogyną. Jausmai nugali, bet ir verslas suklesti. Romantiškos istorijos tuo ir patrauklios, kad pasakoja apie išskirtinius jausmus. Realybėje pasirinkimo kriterijai daug praktiškesni. Miuncheno pažinčių agentūra „Pretty Women” siūlė savo klientėms atitinkančių jų pageidavimus vyrų aprašus. Taigi kiekviena gaudavo sąrašą vyriškių, kurie įsitekdavo į jos pageidavimų rėmus. Galimo pretendento į draugus amžius, ūgis, išsilavinimas, interesai atitiko norus. Kaip pasirinkti iš gausybės tarsi vienodų vyriškių aprašų?

Meilė
|

Meilė

Meilė – jausmas, apie kurį kalbėta jau tūkstančius kartų. Ją patirti trokšta visi, nes tai mūsų gyvenimo variklis, nuspalvinantis kasdienybę ir suteikiantis jai prasmę. Ir žodžių jai apsakyti niekada negana, nes mūsų kalba nėra pakankamai turininga atskleisti visą jos esmę. Rašytojai ir filosofai jau nuo senų senovės bando paaiškinti, ką reiškia mylėti ir ką patiria meilės apsvaigintas žmogus. Taigi leiskimės į literatūrinę kelionę per prieš tūkstantmečius gyvenusių išminčių ir paskutinio šimtmečio rašytojų mintis apie šį nuostabų jausmą. VI a. pr. Kr. gyvenęs kinų filosofas Lao Dzė apie meilę rašė: „Kas kovoja dėl meilės, nugali.“ Tais neramiais laikais, kai fizinė stiprybė buvo ypač svarbi, meilę jis suvokė kaip kažką labai reikšmingo, kas motyvuoja ir padeda žmonėms siekti pergalių. Vėliau šį jausmą savaip mėgino aiškinti ir kitos dar prieš Kristaus gimimą gyvenusios iškilios asmenybės. Graikų tragikas Sofoklis apie meilę kalbėjo per skausmo temą: „Vienas žodis atsveria gyvenimą ir kančias jame. Tas žodis- meilė.“ Aristoteliui „meilė susideda iš vienos sielos dviejuose kūnuose“ – jausmas apjungia žmones. O garsusis Seneka nurodė, kaip pasiekti gyvenimo pilnatvės: „Jei nori būti mylimas – mylėk.“ Prabėgus šimtams metų, XVI-XVII a., kūręs Šekspyras sugebėjo taip jausmingai išaukštinti meilę kaip niekas iki tol ir dar šiandien tebėra vienas labiausiai skaitomų rašytojų pasaulyje.

Kas yra meilė?
|

Kas yra meilė?

Meilė. Ją suprasti žmonija bando jau šimtmečius. Kas tai yra? Kaip atsiranda? Ką reiškia? Poetai ir dailininkai, filosofai ir dvasininkai, pastaruoju metu net biologai ir chemikai vis dar negali pateikti vieno tikslaus apibrėžimo. Ir niekas negali pasakyti, ar kada nors tai pavyks. Meilei skiriami skambiausi žodžiai ir kilniausios mintys. Skirtingose kultūrose šiek tiek kitokie. Vakarų žodžio meistrai teigia, kad meilė kantri ir maloninga. Meilė nepažįsta pavydo, nesididžiuoja ir savęs neaukština. Ji mus saugo, gina ir padeda įžvelgti šviesiąją būties pusę. Meilė pamaitina išalkusią sielą. Ji išmoko mus linkėti geriausio kitam. Meilė nesisavina, bet išlaisvina. Dauguma filosofų teigia, kad gyvenimo tikslas yra jaustis laimingiems. O tai suvokiama kaip ėjimas vieninteliu keliu: mylėti ir būti mylimam. Vis tik jausmą lengviau patirti nei apibūdinti… Šis ypatingas ryšys, meilė, gimsta tarp dviejų ar daugiau žmonių: poros ar didelės šeimos. Sujungia juos pasitikėjimo ir intymumo saitais. Meilę reikia ne tik pajausti, bet ir patirti visa esybe. Jos gylio ar pločio neįmanoma išmatuoti kaip neįmanoma įvertinti besąlygiškos motinos meilės savo kūdikiui. Mokslo žmonės, analizuojantys meilę, skirsto ją į įvairias rūšis: romantiška, platoniška, šeimyniška, religinė. Stipriausiai ir intensyviausiai iš jų paprastai išgyvename būtent jausmą priešingos lyties asmeniui, kai mus užvaldo gili, intensyvi ir, atrodo, begalinė meilė.

Įsimylėti = Savintis..?
|

Įsimylėti = Savintis..?

Netikėtai prisiminiau vyrą parduotuvėje. Tiesa, nieko ypatingo, tačiau šiuo momentu būtent jį prisimenu: stovėjau eilėje prie kasos, krepšiuose pūpsojo galybė prekių, už nugaros šnopavo daugybė žmonių, o eilė slinko vėžlio žingsniu. Ir čia suveikė Merfio dėsnis – suskambo telefonas. Kažkur giliai po paketų, ausų krapštukų, dešros ir nupiginto sūrio ledkalniu. Telefonas netilo, o aš, degdama raudoniu, kuičiausi po krepšelį. Kaip ir reikėjo tikėtis – viskas pabiro ant žemės. Nepasitenkinimo šurmulys už nugaros stiprėjo – stabdau eilę. Konvejerį link sočios vakarienės po sunkios dienos. Karštligiškai bandžiau surinkti išbyrėjusią smulkmę, viltingai žvelgdama į netoliese stovėjusį neprastą apsauginį – nejau jo vyriška prigimtis neatsilieps mano akių kontaktui. Deja. Šiuo momentu mano kerai negaliojo. Ir tada pasilenkė jis. Nepažįstamas vyras, ėjęs pro šalį. Šypsodamasis surinko mano prekes, palaikė krepšelį ir net padėjo sudėlioti į maišus. Sumokėjau už viską (kalbėdama telefonu) ir net neatsigręždama nuėjau durų link. O jis sekė iš paskos. Nešdamas mano krepšius. Taip keistai priėjom iki autobuso stotelės, ir mano pokalbis baigėsi. Mūsų kelionė taip pat. Jis perleido mano nešulį, ir aš saugiai susirangiau ant autobuso sėdynės. Neatsimenu, ar tada padėkojau, – taip buvau nustebusi. Nemačiau jo daugiau niekada. Gal todėl, kad ilgą laiką vengiau eiti į tą parduotuvę. Ar lengva pasakyti žmogui viso gero? Kai nori, jog būtų ir liktų per amžius.

Muša iš meilės..?
|

Muša iš meilės..?

Kiek laiko jau kalbama, kad vyras, pakeliantis ranką prieš žmoną, yra niekšas ir iškrypėlis, o problema vis dar aktuali įvairaus turtinio sluoksnio ir socialinės padėties šeimose. Ne visada moteris gali tuoj pat išsiskirti su žiauriu vyru, todėl kai kurios iš mūsų dėl įvairių priežasčių kenčiame tokį gyvenimą. O kitos… imasi iniciatyvos ir išmoksta savigynos būdų, pavyzdžiui, besti alkūne po šonkauliais, lyg fechtuotoja žaibiškai pulti su kočėlu rankoje ar lengvai pliaukštelėti keptuve užpuolikui per pakaušį. Smalsu, kokią žmonų savivalę kenčia vyrai išsivysčiusiose šalyse, kur pagal ekonomines ir politines jėgas moterys uždirba tiek pat ar net daugiau nei vyrai. Galima įtarti, kad kai kurios šio straipsnio skaitytojos jau turi patirties naudodamos rankas prieš vyrą ar draugą, o kai kurioms dar tik niežti rankas pliaukštelėti “geradariui”. Bet kokiu atveju, jeigu jau problema egzistuoja, senų savigynos būdų metodinės rekomendacijos, kaip kovoti su vyru, niekam nepamaišys. Laikantis jų bus mažiau traumų, kova bus efektyvesnė. Ispanijoje pirmajame kvartale 2005m. į teisėsaugos organus kreipėsi 2480 vyrų su skundais, kad juos nuolat fiziškai kankina jų žmonos ir sugyventinės. Taisyklingai apkulti vyrą – rimtas reikalas, reikalaujantis patikrintų veiksmų. Spręskite pati. Pirma, vidutinis vyras yra stipresnis už vidutinę moterį. Jeigu jis jums atsakys tuo pačiu, mažai nepasirodys.

Kas yra meilė? Kokia ji turėtų būti?
|

Kas yra meilė? Kokia ji turėtų būti?

Nuo pat gimimo žmogui bandoma aiškinti, ką jis privalo daryti. Todėl suaugęs jis remiasi logiškais, nuosekliais sprendimais. Bet ar žmogus apsisprendžia tarsi kompiuteris? O jei palygintume jį su gyvūnu, kurį galima prijaukinti bei išmokyti triukų, t. y. užprogramuoti tam tikrai elgsenai. Suprantama, jie vadovaujasi ne sąmoningais protavimais, o atlygio už triuką vaizdiniu. Žmogus yra prijaukintas nuo pat gimimo ir nuo pat gimimo mokosi triukų, už kuriuos jį paglosto, pagiria, pamaitina. Todėl užaugę mes žinome, kuo užpildyti savo laiką, kiek jo skirti darbui ir meilei, žinome, kaip meilė turi atrodyti. O jei šis vaizdinys neatitinka realybės, kartais pasijuntame tarsi vaikas, negavęs saldainio. Kurti būsimos meilės istorijos vaizdinius nėra blogai. Bėda ta, kad daugeliui tenka vadovautis neaiškiais, o kartais ir klaidingais vaizdiniais. Visuomenė bando paaiškinti, kokia turėtų būti tikroji meilė. Apie ją kuriama poezija, dainuojama, jai skiriami kino filmai, apie ją vienas po kito, serijiniu būdu, rašomi meilės romanai. Tačiau populiariausių meilės apibūdinimų ne taip ir daug. Pasakose kalbama apie gražuoles, pažadintas princo bučinių. Sių dienų žurnaluose nuolat užtiksime tekstų, kuriuose rašoma: „pabudinti jausmus”, „jis pažadino ją naujam gyvenimui” ir pan. Mitai, dainos, pasakojimai itin dažnai bando įteigti su realybe akivaizdžiai prasilenkiančią mintį, kad meilė yra ne jausmas, ne vidinis išgyvenimas, o kažkas išoriška, netikėtai užvaldančio žmogų.

Menas būti kartu (II dalis)

Menas būti kartu (II dalis)

Būti kartu su kitu žmogumi ne taip ir lengva. Šį tą jau pasiaiškinome pirmoje straipsnio dalyje, na o dabar tęsiame sąmprotavimus apie tai, kad leidžia santykius padaryti sėkmingus. Gana daug apie meilę ir tarpusavio santykius knygoje „Menas mylėti” rašo psichologas Erichas Frommas. Jis išskiria simbiozinę ir brandžią meilę. Pirmosios atveju žmogus yra prisirišęs, priklausomas. Tokie partneriai nėra laisvos, brandžios asmenybės. Iširus tokiems santykiams, dažnai sakoma: „ji sugadino man gyvenimą” „aš taip stengiausi jam įtikti, o jam tai nieko nereiškė, jis nemoka mylėti”. Brandžioje meilėje išsaugomas žmogaus individualumas, orumas; žmogus vienu metu yra ir laisvas, ir pririštas. Tai paradoksas, kuomet „du tampa vienu, ir tuo pat metu išlieka dviem“. Brandūs partneriai atsakomybę už nesėkmes dalinasi pusiau, nesuverčia jos vienas kitam. Jei į jausmus neatsakoma tuo pačiu, brandžiai mylintis žmogus neabejotinai liūdi ir kenčia, tačiau sugeba leisti kitam eiti savo keliu, rinktis tai, kas jam atrodo geriausia. E. Frommas apžvelgia, kaip keičiasi meilės formos augant. Ankstyvoje vaikystėje vaikas mylimas vien už tai, kad jis yra. Tėvai juo tiesiog džiaugiasi, jiems smagu matyti vykstančius pasikeitimus. Augdamas vaikas suvokia, kad jis savo paties veiksmais kuria meilę. Pajunta, kad kai kurie jo veiksmai, pavyzdžiui, meilumas, paslaugumas džiugina tėvus, o kiti, tokie kaip melavimas ar atsikalbinėjimas – liūdina.

Menas būti kartu (I dalis)

Menas būti kartu (I dalis)

„Man sunku sutarti su vyru, dažnai pykstamės” „sūnus tiesiog nesuvaldomas, visai manęs neklauso”, „tarp draugų jaučiuosi labai prastai, nemoku bendrauti”… Daugelis problemų, dėl kurių žmonės kreipiasi į psichologą, yra susijusios su santykiais. Kaip surasti bendrą kalbą, susikalbėti, būti kartu? Ką tai reiškia – mylėti kitą žmogų? Klausimai, į kuriuos atsakymų kiekvienas iš mūsų ieškome skirtingais būdais. Tačiau ieškome to paties, tad galime tikėtis, kad egzistuoja ir universalios tiesos bei šiame kelyje padedantys orientyrai. Pamėginkime pažvelgti, kas apie tai rašoma filosofinėje, psichologinėje literatūroje. Galbūt tai padės geriau suvokti kai kuriuos dalykus, arba iškels naujų klausimų, paskatins kitaip pasižiūrėti į tai, kas vyksta. Jokiu būdu nepretenduoju pateikti išsamią mokslinę analizę. Ne, aš noriu aptarti tas mintis, kurios man atrodo vertingos, skatinančios pamatyti ir suprasti daugiau, giliau, ir neabejotinai yra svarbios man pačiai, susijusios su tuo, kas artima širdžiai – egzistencine, humanistine psichologija. Kodėl žmonės bendrauja? Ko jie iš tiesų nori vienas iš kito? Kartais savo poreikius išsakome tiesiogiai („gal gali paduoti druskos”, „man reikia tavo pagalbos”), o kartais mūsų norai lieka paslėpti po sakomais žodžiais. Taip žodžiai: „neturiu laiko”, „turiu labai daug darbo, esu užsiėmusi” neretai slepia nenorą daryti tai, kas siūloma, atsisakymą bendrauti, dalintis laiku ir artuma.