Šaltasis karas oficialioje ir bulvarinėje Rusijos žiniasklaidoje kariaujamas visu frontu, nors valdžios atstovai tai ir bando neigti. Pagrindinis priešas įvardytas jau seniai – tai JAV, o dabar imtasi „traukti į dienos šviesą“ ir visų pasaulinių nelaimių kaltininkės sąjungininkus. Kartais tai daroma tiesmukai ir be užuolankų, pavyzdžiui, svarstant Ukrainos situaciją ir prognozuojant, kada gi šalies prezidentas Viktoras Juščenka, kuris pristatomas kaip M. Saakašvilio bendras, nuves Ukrainą ne į išsvajotoją partnerystę NATO ir Europos Sąjungoje, o į pražūtį ir sumaištį. Kartais panaudojamos daug subtilesnės priemonės, tokios kaip Miuncheno susitarimo protokolų bei žvalgybinės medžiagos „išslaptinimas“ ir šios informacijos komentavimas, žongliruojant faktais ir jų interpretacijomis taip, kad nekiltų jokių abejonių dėl aiškiai nurodytų tikrųjų anuometinių draugų ir išdavikų. Vienintelė tame tekste padidintu šriftu išryškinta yra frazė, kad „šiandien JAV visomis įmanomomis priemonėmis siekia viešpatauti pasaulyje, todėl mes matome visišką 70 metų senumo įvykių pasikartojimą“ („Росийская газета“, rugsėjo 30 d.). Noriu tik pridurti, kad dienraštis „Росийская газета“ – tai oficialus Rusijos vyriausybės leidžiamas laikraštis, Lietuvoje publikuojamo leidinio „Valstybės žinios“ analogas. Šiandienė situacija Rusijos žiniasklaidojė nėra vienalytė. Ne veltui straipsnio pradžioje paminėjau tik oficialią ir bulvarinę žiniasklaidą.

Rusijos požiūryje į informacinį karą bei informacinės erdvės saugumą įsišakniję Sovietų Sąjungos naudotos propagandos ir kontrpropagandos metodai. Per Šaltąjį karą Sovietų Sąjungoje buvo sukurtas plataus masto propagandos mechanizmas, kurį naudojant pasaulyje buvo skleidžiama komunistinė ideologija. Šią veiklą vykdė daug civilių ir karinių specialistų. Civilinėje srityje įsitvirtino „juodos“, „pilkos“ ir „baltos“ propagandinės veiklos metodai. Buvo sukurtas didžiulis valstybinis aparatas bei naudojamos milžiniškos lėšos (per metus nuo 3 iki 4 milijardų USD). Sovietų Sąjungos vadovybės išlaidų niekas nekontroliavo: nei į valdžią išrinkti vadinamieji „liaudies atstovai“, nei pati liaudis. Sovietų Sąjungos informacinės politikos metodus geriausiai apibūdina „aktyviųjų priemonių“ fenomenas. „Aktyviųjų priemonių“ esmė – klaidinimas bei apgaulė, ir jos dažniausiai, bet nebūtinai, buvo naudojamos slaptai. Už tai buvo atsakingas KGB padalinys – Tarnyba A, o jas remdavo ir vykdydavo visos sovietų agentūros ir atstovybės užsienyje. Tokia politika atitinka M. Kunczik pateiktą „juodos“ propagandos apibrėžimą: „informacijos skleidėjas yra nežinomas, o pati informacija yra klaidinga“. Karinėje srityje buvo diegiama maskuotės samprata.

Šioje laidoje Ričardas Čekutis ir Audrys Antanaitis su VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytoju Nerijumi Maliukevičiumi kalbasi apie antilietuviškos propagandos veiksmingumą bei informacinių karų technologijas. Ričardas Čekutis. Pastaruoju metu kažkodėl suaktyvėjo viešosios informacijos srautai, iškreipiančiai pateikiantys Lietuvos pokario laisvės kovas. Pirmiausia, atsirado nemažai naujų interneto tinklalapių, kuriuos vienija vienas svarbiausias dalykas – visuose juose pokario Lietuvos partizanai vienareikšmiškai kaltinami žudę nekaltus civilius gyventojus. Prieš šią laidą specialiai pasitikslinau LGGRT centro Specialiųjų tyrimų skyriuje, kiek pokario metais Lietuvoje žuvo asmenų, kuriuos vienaip ar kitaip būtų galima priskirti civilių kategorijai. Paaiškėjo, kad dabar sąrašuose yra apie 30 tūkstančių tokių pozicijų. Tai gana didelis skaičius. Minėtas skyrius jau antrus metus vykdo tyrimus dėl kiekvieno tokio žmonių žuvimo, tačiau faktas, kad kol kas jokie apibendrinantys rezultatai dar niekur nėra skelbti, todėl nežinia, iš kokių šaltinių tie minėtų tinklalapių kūrėjai semiasi informacijos. Tačiau kreipkimės į mūsų svečią: Nerijau, kodėl šiais laikais atsiranda tokie tinklalapiai, ir kam reikia skleisti akivaizdžiai melagingą informaciją? Nerijus Maliukevičius. Yra ir objektyvių priežasčių. Pirmiausia, internetas tampa populiaria žiniasklaidos priemone, kuri yra naudojama vis dažniau ir kurios kaštai vis mažesni.

Informacinis karas – paplitęs, netgi madingas žodžių derinys. Apie šio karo grėsmę pastaruoju metu nuolatos kalbama. Tačiau retai užsimenama, kas tiksliai tai yra ir kuo iš tiesų gresia informacinio karo veiksmai valstybei, politikams ir net paprastiems žmonėms. Dėl informacinio karo apibrėžimo nesutaria net šį reiškinį nagrinėjantys mokslininkai. Kai kurie iš jų yra linkę kalbėti apie informacinį karą kaip realių karinių veiksmų dalį, tik vykstantį virtualioje erdvėje ar tiesiog siekiantį paveikti informacines kitos konflikto pusės galimybes. Tai gali būti ir virusų ataka prieš priešo karinius kompiuterių tinklus ar net siekis sunaikinti komunikacinę priešininko infrastruktūrą (kitaip sakant, apsunkinti informacijos perdavimo galimybes, sukelti informacinį sąmyšį). Apie tai rašo Martinas Libickis monografijoje „Kas yra informacinis karas?“. Tačiau kur kas dažniau yra kalbama apie kitokio pobūdžio informacinius karus, kuriuos sąlygiškai būtų galima vadinti informaciniais karais taikos metu. Šiuo atveju viena šalis siekia padaryti poveikį kitai šaliai – jos vykdomai politikai, svarbių sprendimų priėmimui, visuomenės nuotaikoms ir t. t., panaudodama įvairius informacijos perdavimo kanalus (spaudą, televiziją, internetą). Informacinio karo taikos metu samprata yra glaudžiai susijusi su propaganda. Faktiškai tai yra kova dėl „žmonių protų“.

Atsižvelgdama į šiuolaikines tendencijas, Lietuvos kariuomenė bene pirmoji pasaulyje sukūrė atskirą kariuomenės rūšį – specialiųjų operacijų pajėgas. Vertėtų žengti dar vieną žingsnį modernios kariuomenės link ir sukurti „informacinio karo“ struktūrą. „Informaciniai karai“ seniai virto kasdienybe, jų apraiškų galima įžvelgti, pavyzdžiui, jau Kryžiaus karų prieš Lietuvą istorijoje. Kryžiuočiai nemažai dėmesio skyrė lietuvių juodininmui, Lietuvos diplomatinių iniciatyvų žlugdymui bei savo veiksmų pateisinimui. Kaip ryškų „informacinio karo“ epizodą galima vertinti ir „lietuvių ir daugelio rusų karaliaus“ Gedimino laiškus Vakarų miestams. Šiuolaikiniame pasaulyje „informaciniai karai“ ypač išplito sovietams kuriant pasaulinę komunistinę valstybę (būtent toks tikslas užfiksuotas 1922 m. SSRS steigimo sutartyje ir niekada nebuvo atšauktas). Leninas atkreipė dėmesį į svarbiausią priemonę propagandai – kiną, Stalinas su kitais įkūrė melagingą propagandinį laikraštį „piariniu“ pavadinimu „Pravda“ („Tiesa“). Sovietai, o dabar ir Rusija investuoja nemažas pinigų sumas savo „tiesoms“ propaguoti. Labai rimtai į šį reikalą žiūri Vladimiras Putinas. Pavyzdžiui, laikraščio „Novaja gazeta“ duomenimis, 2002 m. Rusija kosmoso programoms išleido 9,7 mlrd. rublių, karinei reformai 16,5 mlrd., o valstybiniams radijo ir televizijos kanalams – 9,5 mlrd.