Šiandienė Rusijos žiniasklaida ir informacinis karas
Šaltasis karas oficialioje ir bulvarinėje Rusijos žiniasklaidoje kariaujamas visu frontu, nors valdžios atstovai tai ir bando neigti. Pagrindinis priešas įvardytas jau seniai – tai JAV, o dabar imtasi „traukti į dienos šviesą“ ir visų pasaulinių nelaimių kaltininkės sąjungininkus. Kartais tai daroma tiesmukai ir be užuolankų, pavyzdžiui, svarstant Ukrainos situaciją ir prognozuojant, kada gi šalies prezidentas Viktoras Juščenka, kuris pristatomas kaip M. Saakašvilio bendras, nuves Ukrainą ne į išsvajotoją partnerystę NATO ir Europos Sąjungoje, o į pražūtį ir sumaištį. Kartais panaudojamos daug subtilesnės priemonės, tokios kaip Miuncheno susitarimo protokolų bei žvalgybinės medžiagos „išslaptinimas“ ir šios informacijos komentavimas, žongliruojant faktais ir jų interpretacijomis taip, kad nekiltų jokių abejonių dėl aiškiai nurodytų tikrųjų anuometinių draugų ir išdavikų. Vienintelė tame tekste padidintu šriftu išryškinta yra frazė, kad „šiandien JAV visomis įmanomomis priemonėmis siekia viešpatauti pasaulyje, todėl mes matome visišką 70 metų senumo įvykių pasikartojimą“ („Росийская газета“, rugsėjo 30 d.). Noriu tik pridurti, kad dienraštis „Росийская газета“ – tai oficialus Rusijos vyriausybės leidžiamas laikraštis, Lietuvoje publikuojamo leidinio „Valstybės žinios“ analogas.
Šiandienė situacija Rusijos žiniasklaidojė nėra vienalytė. Ne veltui straipsnio pradžioje paminėjau tik oficialią ir bulvarinę žiniasklaidą. Egzistuoja ir analitinė nepriklausoma spauda bei interneto svetainės, kurios nepropaguoja ir nedeklaruoja, o analizuoja, vertina ir pateikia bent dvi skirtingas nuomones. Gaila, bet vadovaujantis žiniasklaidos rinkos tyrimus atliekančių kompanijų reitingais, galima daryti išvadą, kad tokios spaudos bei televizijos laidų reitingai nėra dideli.
Kas gi skaitoma Rusijoje? Štai 2008 m. antro ketvirčio tyrime, kuriame kompanija „COMCON“ skelbia labiausiai skaitomų leidinių reitingus, sudarytus ištyrus Rusijos miestų, kuriuose gyvena daugiau kaip 100 tūkst. gyventojų, skaitytojų pasirinkimą, pirmąją vietą užima leidinys „Антенна-Телесемъ“ („TV antenos atitikmuo“), o antroje – ir Lietuvoje parduodamas savaitraštis – „Аргументы и факты“. Šį savaitraštį skaitė 14,2 procentų apklaustųjų. Populiarus ir kitas bulvarinio pobūdžio dienraštis „Комсомолъская правда“ – 9,3 % apklaustųjų. Toliau – laikraščiai ir žurnalai, skirti laisvalaikiui ir pramogoms. Tai – žurnalai moterims, sporto leidiniai, kryžiažodžiai. Dienraštis „Росийская газета“ atsiduria sąrašo gale, jį paminėjo tik 1,7 % apklaustųjų. Tokie įtakingi, analitinę medžiagą publikuojantys leidiniai, kaip „Комерсантъ“, „РБК daily“, „Експерт“ ar „Ведомости“ nepateko į penkiasdešimtuką.
Taigi plačioji auditorija renkasi pramoginio pobūdžio leidinius, kuriuose informacija pateikiama labai supaprastinta forma, dažnai skelbiant jau suformuotą nuomonę, o ne pradinę informaciją. Pastebėjau, kad lietuviškoje bulvarinėje spaudoje dominuoja antraštės, kritikuojančios ar negatyviai vertinančios valdžios institucijų bei jų atstovų darbą, o rusiškoje spaudoje tokių antraščių nedaug. Po Rusijos – Gruzijos konflikto itin padaugėjo straipsnių, išsakančių Kremliaus poziciją užsienio politikoje bei „naują“ Rusijos vietą pasaulyje, visiškai „pamirštant“ informuoti apie vidaus politiką ir šalį kamuojančias bėdas. Tokiu būdu visuomenės dėmesys nukreipiamas į tuos politinio gyvenimo aspektus, kuriuos pakeisti ar paveikti ta pati visuomenė nėra tokia pajėgi, nes tai ne savivaldos, regioninio valdymo ar kitų demokratinio valdymo priemonių panaudojimo klausimas.
Analizuojant tą pačią spaudos rinką, pasirinkus siauresnį skaitytojų segmentą, situacija bus kiek kitokia. Pagal kompanijos „Integrum“ atliktą tyrimą, įmonių vadovai, įvairių sričių profesionalai, analitikai bei ekspertai dažniausiai atsiverčia dienraščius „Комерсантъ“ , „Ведомости“, „Росийская газета“, „Независимая газета“. Šie leidiniai kiek objektyvesni, pateikia skirtingų nuomonių bei analitinių straipsnių. Kitas tyrimas parodė, kad dažniausiai cituojami leidiniai televizijos laidose – dienraščiai „Комерсантъ“ , „Известия“, „Ведомости“. Pavyzdžiui, dienraštis „Комерсантъ“, publikuodamas medžiagą apie Rusijos interesus energetikos srityje, analizuoja bei komentuoja visą spektrą temų apie Rusijos, Europos Sąjungos, Kinijos, JAV ir kitų šalių interesus. Artėjant balsavimui dėl Ignalinos atominės elektrinės uždarymo, dienraštyje pasirodė straipsnis, kuriame aptariamos elektrinės uždarymo problemos, pristatomi galimi Lietuvos sprendimai ir tokių sprendimų įtaka Rusijos energetinių išteklių rinkai.
Rusijos – Gruzijos konflikto metu ir po jo pats aršiausias informacinis karas vyko ir dabar tebevyksta televizijos eteryje. Televizija – daug prieinamesnė visuomenės informavimo priemonė, ypač Rusijoje, kur ji pagal populiarumą gerokai lenkia spaudą ar internetą. Tokios situacijos priežastys paprastos:
1) tikrai ne kiekviena šeima turi galimybę kasdien pirkti spaudą,
2) beveik kiekviename namų ūkyje galima rasti televizorių,
3) pats populiariausias rusų laisvalaikio praleidimo būdas – televizijos laidų žiūrėjimas.
Televizija – labiausiai kontroliuojama visuomenės informavimo priemonė Rusijoje. Programos „Время“ ir „Вести“ – tai pagrindinis Kremliaus ruporas. Jos yra ir labiausiai žiūrimos žinių laidos, pagal TNS Gallup Media atliktą tyrimą, turinčios atitinkamai 23% ir 19% auditorijos. „Комерсантъ“ priede „Властъ“ 24 valstybinių institucijų vadovai, politikai bei ekspertai atsakė į klausimą: „Kas yra jūsų informacijos šaltinis ?“ Atsakymai pasiskirstė taip: 11 iš 24 apklaustųjų paminėjo „Время“ ir „Вести“, 7 – kanalo „НТВ“ žinias, 4 – „РЕН ТВ“ . Tarp kitų paminėtų informacijos šaltinių buvo CNN, BBC, Euronews, radijo kanalas „Эхо Москвы“, internetiniai žinių portalai Interfax.ru, rian.ru, polit.ru.
Tame pačiame žurnale „Властъ“ buvo publikuotas straipsnis „Žinių karas“, analizuojantis televizijos siužetų, transliuotų 5 dienų karo metu bei iš karto po jo per Rusijos ir Gruzijos televizijas. Per Rusijos televizijos kanalus transliuotuose siužetuose buvo galima įžvelgti bendrą visiems reportažams liniją. Kaip rašo straipsnio autoriai Georgijus Dvali ir Nikolajus Gulko, visų pasakojimų pagrindinis herojus M. Saakašvilis pristatomas kaip lupti negavęs paauglys, N. Sarkozy vaizduojamas kaip nerimstantis oficiantas, kuris niekaip negali teisingai užsirašyti užsakymo, tarptautinių organizacijų atstovai – kaip pabirusios iš traukinio senutės, vangiai įkalbinėjančios įtūžusį karalių liautis: „Nebemušk jo, jam jau užtenka!“ Deklaruojama pozicija, kad ne Rusija ir Gruzija, patiriančios pasaulinės bendruomenės spaudimą, prisiima tam tikrų įsipareigojimų, bet Gruzija ir likęs pasaulis rašo santykių sureguliavimo planą diktuojant Rusijai. Gruzinų naujienos pasakoja apie įvykius konflikto zonoje, o rusiški kanalai – apie įvykius Kremliaus ir Vyriausybės rūmų kabinetuose. Gruziniškų reportažų herojais tampa daugiausia „paprasti“ žmonės, o rusiškuose kanaluose dominuoja viršininkija. Kitas reikalas, kad ta viršininkija kartais keikiasi taip, kaip liaudžiai to daryti jau nereikia.
Taigi ginklai informaciniame kare jau ne tik žvanga, bet ir visu pajėgumu paleisti į darbą. Kaip rašo dienraštis „Независимая газета“, Kremlius po Rusijos – Gruzijos konflikto turėjo pripažinti, kad kol kas šiame kare laimi ne Rusija, todėl šalies įvaizdžiui kurti bei palankiai nuomonei formuoti bus metamos visos pajėgos. Prioritetinių priemonių paketui suformuoti buvo sukurta neformali grupė, kurios lyderiu tapo Prezidento administracijos vadovo pavaduotojas Aleksejus Gromovas. Šis valdininkas buvo idėjos sukurti televizijos kanalą „Russia Today“ autorius. Tai oficiozinis televizijos kanalas, transliuojamas anglų kalba ir matomas visoje Rusijoje. Kita Aleksejaus Gromovo idėja – tai žymusis „Valdajaus“ klubas bei jo organizuojami tarptautinių politologų susitikimai. Neoficialiuose pokalbiuose vis dažniau pasigirsta nuomonė, kad po paskutinių Rusijos užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo pasisakymų ir jo aštrios konfrontacijos su Vakarais gali įvykti kai kurių pasikeitimų. S. Lavrovas yra labai palankiai vertinamas tiek V. Putino tiek ir D. Medvedevo, todėl jis gali būti paaukštintas į vicepremjero pareigas, o užsienio reikalų ministro kėdė atitektų Aleksejui Gromovui. Ateitis parodys, ar tokios prognozės išsipildys, ar ateis laikas, kai diplomatijos kalba taps veiksmingesne priemone už informacinius karus bei tiesmukus šalių skirstymus į draugus ir priešus, pirmiesiems rodant ne visada nuoširdų prielankumą, o antrųjų net nesistengiant išklausyti.
