Month: lapkričio 2005

Vienareikšmio atsakymo į klausimą, iš kur kilo Palangos vardas, nėra. Galime pateikti tik keletą Palangos vardo kilmės versijų. XIX a. istorko Teodoro Narbuto nuomone, vardas Palanga reiškia “prie uosto”. M. Balinskis priėjo išvados, jog šis vietovardis kilęs nuo žodžio “langas” . Artimi pastarajam yra populiarūs Palangos vardų aiškinimai tariant, kad čia “kadaise bangos skalavusios namų palanges” ir panašūs. Kalbininkai yra linkę sieti Palangos vardą su upėvardžiais. Vietovardis Palanga yra žinomas Latvijoje ties upeliu Vanga netoli Ožputės. Upeliai Palanga ir Palangalis teka Endrijavo apylinkėse. Su Palangos vardu gali būti siejami ir upėvardžiai Alanga ir Langa. Upelis Alanga yra Jūros dešinysisi intakas, ten yra buvęs ir to paties vardo kaimas. Upėvardžių su šaknimi lang yra nemažai Lietuvoje ir daug Latvijoje – Langa, Langabalis, Langaraistis, Langaspurvs ir kiti. Jau minėto upelio Palanga vardas baltų kalbose yra siejamas su pala, palas (pelkės, tyrumai, žemumos, balos) ir laikomas labai archaišku. Pripažįstama, jog vandenvardžiai su šaknimi lang yra kuršiškos kilmės.

Daugiau kaip dešimtmetį trukę Palangos archeologiniai tyrinėjimai, įvairūs inžineriniai kasiniai, geologiniai gręžiniai padėjo atkurti senosios Palangos vietovaizdį viduramžiais. Palanga prieš tūkstantį metų atrodė visai kitaip. Dabartinės Palangos smėlio lygumos su nedideliais kopų gūbriukais yra apgaulingos. Paviršiniuose žemės sluoksniuose visoje Palangoje yra randami, palyginti, neseni, tik XVII – XX a. žmonių gyvenimo pėdsakai. Ilgą laiką senoji Palanga, archeologo akimis žiūrint, atrodė kaip vandenin prapuolusi. Vėliau pamatėme, jog ji išties yra nuskendusi, tik ne vandenyje, o smėlyje. Senieji žemės paviršiai su žmonių gyvenimo pėdsakais Palangoje buvo rasti po smėlio klodais, kurių storis siekia nuo 0,5 iki 2,5 metro. Ten kur anksčiau buvo žemumos ir pelkės šiandien yra lygios vietos. Šalia S. Daukanto gatvės XVI – XVII a. pradžios kultūriniai sluoksniai buvo daugiau kaip 2 m gylyje, Birutės kalno gyvenvietėje supustyto smėlio klodas siekė net 2,5 metro. Net per 1 km nuo jūros, terasoje į rytus nuo senojo hipodromo, yra suneštas iki 1,5 m storio smėlio sluoksnis. Šiaurinėje Palangos dalyje, kasinėjant Naglio kalno ir į rytus nuo jo buvusio ežerėlio aplinką, smėlis rastas supustytas virš XV – XVI a. paviršių. Buvusioje paežerės lygumoje, apie 1 km nuo jūros kranto, šiandien stūkso net keletos metrų aukščio smėlio kopos.

Gyvenvietės pietinėje miesto dalyje, kur žmonės apsigyveno dar romėniškajame periode, nebuvo apleistos ir vėliau. Gyvenvietės plotas ankstyvaisiais viduramžiais gerokai išsiplėtė. Kasinėjant buvo nustatyta jog ši gyvenvietė neplačiame senovinės jūros kranto pylime, užėmė apie 7 hektarų plotą. Vakarų – rytų kryptimi ji buvo apie 400 metrų pločio ir užėmė visą senojo kranto pylimąnuo Vytauto gatvės iki apvažiuojamojo kelio žemumų ir pelkių. Iš šiaurės į pietus ji buvo išsidriekusi 250-400 m ruože. Šiuo metu senosios gyvenvietės plote auga gražus miškas, dalį jos užima vandenvietė, hipodromas ir šokių aikštelė. Smėliu užpustytas kultūrinis sluoksnis čia glūdi 0,5 1 m gylyje. Dar prie pusę amžiaus čia yra stovėję pastati – jų dėmės matosi iš oro. Gyvenvietėje dar mažai kasinėta, todėl neaišku, ar ji yra buvusi įtvirtinta, kaip keitėsi jos dydis laikui bėgant. Tyrinėtuose šurfuose ir perkasose gyvenvietės pakraščiuose sutvirtinimų žymių nebuvo rasta. Dabartinių kasinėjimų duomenimis gyvenvietė nebuvo vienodai tankiai apastatyta – mat patirta, kad net iki 1 m storio to paties laikotarpio kultūrinis sluoksnis su pastatų liekanomis yra vakariniame ir rytiniame krašte, o gyvenvietės viduryje aptikti tik labai ploni paviršiniai sluoksneliai ir nebuvo jokių statinių pėdsakų.

Nustačius kaip galėjo atrodyti Palangos kraštovaizdis prieš tūkstatį metų, pradėta įtarti, jog žmonės senovėje galėjo gyventi ir kitų reliktinių kopų viršūnėse. Tiesa, senovinių gyvenviečių pėdsakų nebuvo rasta kalnelyje senojo parko pradžioje. Šis kalnelis yra neseniai supustyta kopa. Neaptikta kultūrinių sluoksnių ir “Mažojoje Birutėlėje” – kopų gūbriuose į šiaurę nuo Birutės kalno. Bandant surasti senųjų gyvenviečių pėdsakus, 1990 m. vasarą buvo patikrintas nedidelis kalnelis parke, per 90 m į rytus nuo Birutės kalno. Jis yra už 100 m į pietus nuo Gintaro muziejaus, gerai matosi nuo rūmų terasos todėl grafas Tiškevičius ten kažkada buvo pasistatęs pavėsinę, o kalnelio rytiniame šlaite buvo įrengtas rūsys. Virš žemės paviršiaus kalnelis yra pakilęs tik apie 4,5 m, jo aikštelė nedidelė – apie 35×25 m. Kalne auga didelės pušys, o pakraščiuose yra tankus krūmynas. Ne taip seniai kalnelį pamėgo senosios pagonybės gerbėjai, daugiausiai Žemaičių draugijos nariai, ten pasistatę aukurą. Matyti dėl to šiam bevardžiam kalneliui prigijo “Žemaičių kalnelio” vardas. Apie archeologinius radinius iš šio kalnelio niekas nebuvo girdėjęs, todėl ten rasti senovinės gyvenvietės sluoksniai ir senųjų palangiškių kapai buvo malonus netikėtumas archeologams.

1994 m.vasarą buvo prižiūrimi žemės kasimo darbai Žemaičių gatvėje. Statybiniame kasinyje pastebėjus iki 40 cm storio kultūrinio sluoksnio pėdsakus, nedideliame plotelyje buvo atlikti žvalgomieji kasinėjimai. Tokiu būdu atrasta dar viena, jau ketvirtoji senovinė gyvenvietė Palangoje. Gyvenvietės chronologiją nusako negausūs radiniai. Senesnių gyventojų būstų pėdsakai buvo menki – tik stulpavietė užpildyta akmenimis.Tokios pat stulpavietės buvo rastos Palangos pietinėje dalyje ir datuotos I tūkst. po Kr. pradžia – viduriu. Kadangi Baltijos aikštė yra tik per 60 m nuo tyrinėtos vietos, šis statinys gali turėti ryšį su čia ištirtais III a. po Kr. kapais. Viršutinis kultūrinis sluoksnis su stulpavietėmis ir ryškesniais vieno pastato pėdsakais skirtinas vikingų laikams. Būdingi radiniai – keramika ir molinių štampu dekoruotų vertikaliųjų audimo staklių pasvarai šią gyvenvietę datuoja X-XI amžiumi ir sieja su ankstyvųjų viduramžių prekybinėmis gyvenvietėmis prie Birutės kalno ir Žemaičių kalnelyje.

Probėgom peržvelgę visų keturių senovinių gyvenviečių pastatus ir radinius, dabar bandykime nustatyti, kuom jos panašios ir kuom skirtingos. Jau buvo rašyta, jog visose žmonės gyveno vienu metu, tiesa, gal nevienodai tankiai. Vėl kyla klausimas – kam palangiškiams X – XIV a. prireikė keletos gyvenviečių, išsidėsčiusių apie 1,5 km2 plote? Kas jose gyveno? Jei tai būta skirtingų žmonių, kaip jie sugyveno tarpusavyje? Keleta skirtumų tarp pietiniame Palangos gale buvusios didžiosios gyvenvietės ir kitų trijų žymiai mažesnių pastebime nesunkiai. Visų pirma skyrėsi patys pastatai. Birutės kalno, Žemaičių kalnelio ir Roužės gyvenvietėse rentiniai namai buvo pradėti statyti kiek anksčiau kaip pietinėje gyvenvietėje. Svarbus skirtumas yra tame, kad pastarojoje gyvenvietėje nebuvo aptikta kupolinių molio krosnių liekanų, o tik įvairūs atviri židiniai – su priedobėmis, apdėti akmenimis, apteptomis moliu sienutėmis ir panašiai. Kitose gyvenvietėse tokių židinių nebebuvo jau nuo X amžiaus. Vienintelė iki šiol žinoma išimtis – kuršiškas židinys su prieduobe vėlyviausiame XIII a. sluoksnyje Žemaičių kalnelyje.

Prieš svarstant, kas į Palangą atvedė žmones net iš vakarinės Baltijos jūros pakrantės, reikėtų šiek tiek žinoti, kas darėsi Baltijos jūroje VIII – XII amžiais. Jau buvo kalbėta apie skandinavų – vakarų baltų ryšius I-ojo tūkstantmečio pirmoje pusėje. Šie kontaktai išliko ir vėliau, tik pasikeitė jų pobūdis. Skandinavų interesai rytinėje Baltijoje nuo VII – VIII a. įgyja ne tik ekonominio, bet ir politinio pobūdžio . VIII a. pabaigoje skandinavų kraštuose susiformavo galingas ir gausus karinės diduomenės sluoksnis. Lėšų, kurias teikė nedideli dirbamosios žemės plotai nepakako, todėl pradėta ieškoti turtų užgrobiant juos kaimynuose. Šie gerai ginkluoti ir narsūs skandinavų jūreiviai buvo pradėti vadinti vikingais, normanais arba variagais. Vikingų smūgius netrukus patyrė visi Baltijos ir Šiaurės jūrų pakrančių gyventojai. Vikingai ne tik žudė, plėšė ir grobė vergus. Jie priversdavo mokėti duoklę gentis ir valstybes, steigė pakrantėse savo prekybines emporijas, kolonijas, prekiavo su vietiniais gyventojais, tarpininkavo tolimojoje prekyboje. Ne išimtis buvo ir rytinės Baltijos pakrantės.

Palangos kapinyne rasti daiktai parodo, kaip aprengti IX – XIII amžiais buvo laidojami palangiškiai. Reikia manyti, kad panašiai, tik ne taip puošniai, buvo rengiamasi ir kasdien. Per kelis šimtmečius papuošalai gerokai pasikeitė, tačiau rūbai matyti, ilgai išliko tokie pat arba labai panašūs. Palangiškių, kaip ir kitų kuršių, moterys ir netekėjusios merginos rengėsi skirtingai. Kapuose pajūryje nedaug teišlieka rūbų likučių, tačiau iš to, kas iškasta sprendžiama, kad moterys vikingų laikais, kaip ir kitur, nevaikščiodavo vienplaukėsarba paleistais plaukais. Jos galvas apsirišdavo nuometais, kuriuos susegdavo trikampiais smeigtukais papuoštais sidabro plokštele arba rečiau lankinėmis segėmis. Kai kada nuometų apačią palangiškės puošdavo stiklo karoliukais. Mergaitės nuometo nenešiojo,- jų plaukus prilaikydavo apgalviai iš žalvario plokštelių ir įvijėlių, gal ir odinio dirželio, puošto sidabru dengtais žalvariniais kūgeliais, pavidalo. Palangiškės mergaitės nemėgo kaip kitos kuršės ant galvos nešioti žalvariu išdabintas kepuraites. Moterys nešiojo lininius marškinius ilgomis rankovėmis su nedideliu kaklo iškirpimu. Nėra žinoma kokie buvę moterų sijonai – dalis vilnonio raštuoto audinio kapuose gali būti arba sijonų, arba ilgų skepetų liekanos.