Vladas Žulkus „Palangos priešistorė ir viduramžiai archeologo akimis“. II dalis

Birutės kalną tyrinėti paskatino legendos jau nuo XVI amžiaus persipynusios su istorikų aprašymais, kurie visi kaip vienas tvirtina ant Birutės kalno buvus garsią pagoniškąją šventyklą. Kita vertus, atrodė, kad Birutės, o ne Naglio kalnas ir yra buvęs tas 1425 m. paminėtas piliai statyti tinkantis kalnelis. Birutės kalnas, kaip didžiausia Palangos apylinkių kopa, yra pažymėtas visuose stambesniuose žemėlapiuose jau nuo XVII amžiaus. Legendose ir pasakojimuose Birutės kalnas yra laikomas supiltu. Dažniausiai tas kalno supylimas yra siejamas su Birutės kapu. S. Daukantas taip rašė: “ regis jog ansai yra paskutinis kapas, kurį žemaičiai ilgai turėjo pilti, jog lig šiai dienai patarlė tebėr klausančiam, kur eisi, atsakyti: “į Birutę kūlių krauti”. Kai kada teigiama, tuo tikėjo ir vietos gyvenvojai, kad kunigaikštienė Birutė yra palaidota , kaip tik ten, kur stovi koplyčia. Beje, dar kitas Birutės kalnelis yra žinomas netoli Kretingalės. Birutės kalno geologiniai sluoksniai iki šiol dar netyrinėti, tačiau natūrali kalno kilmė abejonių nekelia.

Birutės kalnas – reliktinė kopa, dfabar stūkso apie 150 m nuo jūros kranto. Iš šiaurės ir pietų prie kalno šliejasi žemesnių kopų gūbriai, nemažos kopos yra supustytos ir rytinėje kalno pašlaitėje. Apie 40×20 m dydžio kalno aikštelė yra ištęsta šiaurės – pietų kryptimi. Šiaurinė jos dalis yra žemesnė, o kyšulys į šiaurės vakarus, kur sdabar yra laiptai, buvo suformuotas dirbtinai. Birutės kalno aikštelė per pastarąjį šimtmetį yra gerokai pasikeitusi. Dar 1878 m. žiūrint į kalną iš rytų pusės aiškiai išsiskyrė pietiniame gale buvusi nedidelė aikštelė, apjuosta pylimais. Šiaurinėje pusėje buvo nedidelė terasa, užsibaigianti kalno šlaitu. Vėliau, matyti norint labiau iškelti koplytėlę, pylimai buvo nukasti ir suformuotas aikštelės tęsinys šiauriniame krašte. Dar kartą kalno aikštelė buvo pakeista jau sovietmečiu – dar kartą išlyginta aikštelė, išmūrytos akmeninės atraminės sienutės, kitose vietose išvesti takai ir padaryti laiptai. Archeologų akimis žiūrint, kalno aikštelė yra nuniokota. Kasinėjimų metu, be to, nustatyta, jog dar senovėje yra nuslinkęs pietvakarinis kalno kraštas.

Kasinėjimų metu Birutės kalne buvo ištirta didesnė dalis senosios aikštelės su pylimais pietiniame kalno krašte. Pasirodė, jog senovėje pylimai yra buvę aukštesni kaip XIX amžiuje, o aikštelė žemesnė. Ją užpustė smėlis ir užpylė žmonės nukasinėdami pylimus. Aikštelės sluoksniai dėl to išliko nepaliesti, tačiau kol ko nesuardė žmonės, sunaikino laikas – seniausią kalno praeitį liudija vos keli radiniai iš perpustytų sluoksnių. Čia buvo rasta peilio geležtė ir kelios puodų šukės – iš jų galima nustatyti, jog pirmi žmonės Birutės kalne yra buvę įsitaisę jau pirmojo tūkstantmečio po Kr. pirmoje pusėje. Jau minėta, kad Romos laikotarpio gyvenvietė yra buvusi Palangos pietinėje dalyje, o kapai prie Roužės upelio. Birutės kalne tie žmonės buvo, matyti, pasistatę pilį ar įsirengę kokius tai įtvirtinimus, kur galėjo slėptis ir gintis. Šiek tiek aiškesnis buvo X – XIII a. kultūrinis sluoksnis, kurio lopinėlius pavyko surasti 0,3 – 2,4 m gylyje. Ištyrus šį seniausią vos pastebimą paviršių, kuris buvo berte nubertas nedideliais akmenukais ir labai smulkiomis puodų šukelėmis, buvo nustatytas apytikris to meto aikštelės dydis ir pylimų pavidalas. Tuo metu vakarų – rytų kryptimi ištęstą ovalią 16 m pločio ir daugiau kaip 17 m ilgio aikštelę juosė 1,5 – 2 m aukščio ir apie 6 m pločio apačioje smėlio pylimas. Rytiniame krašte pylimas buvo dvigubai platesnis ir siekė apie 3 m aukštį. Vakarinėje, jūros pusėje, pylimo pėdsakų nerasta. Viršutiniai pylimo sluoksniai buvo suardyti ir lieka neaišku, ar čia būta kokių nors įtvirtinimų. Labai menkos pastatų žymės buvo ir aikštelėje: šiaurinio pylimo vidiniame šlaite rasta keletas apie 10 cm skersmens kuolaviečių ir daugiau nei įprasta akmenukų. Tos liekanos buvo datuotos negausiais radiniais – rasta X-XIII a. keramika, akmeninių verpstelių nuolaužos, pentino fragmentas, rantytas ritinio pavidalo mėlyno stiklo karoliukas. Ką žmonės veikė tuo metu Birutės kalne? Visų pirma, kalno aikštelės pylimai leisdavo jiems apsiginti nuo priešo. Keista tik, kad smėlio pylimuose nebuvo ryškesnių įtvirtinimų pėdsakų, kitas Lietuvos pilis tuo metu saugodavo ne tik pylimai, bet ir tvirtos gynybinės sienos. Jei laikas ir priešiški ateiviai būtų jas sunaikinę, aikštelėje visvien turėjo likti tų gynybinių sienų pėdsakai. Galima prielaida, jog tuo metu Birutės kalnas buvo reikalingas ne tiek nuo priešo atsiginti, kiek kitam tikslui – X – XIII a. , kaip ir vėliau, čia yra buvusi pagoniškoji alkvietė. Ne be reikalo pylimai nutrūko vakaruose, toje pusėje, kur galėjai matyti jūron besileidžiančią saulę.

Nedaug vėlesni radiniai Birutės kalno vakariniame pakraštyje liudija, kad palangiškiams yra tekę ruoštis atremti grėsmingą priešą. Vakarinis aikštelės kraštas smarkiai nuniokotas, dalis jo nuslinko, tačiau archeologams kartais sekasi. Pietvakarinio kalno šlaito nuošliaužoje buvo atkasti vakarinio aikštelės šlaito įtvirtinimai. Jie rasti nedideliame plotelyje, tačiau buvo gana gerai išlikę ir dar daug priminė apie įtvirtinimų pavidalą. Kadaise čia stovėjusią gynybinę sieną sudarė dvi eilės 18 – 32 cm skersmens stulpų, sukastų 1,3 – 1,8 m tarpais. Tarp stulpų eilių buvo nuo 1 iki 1,7 m atstumas. Tarpstulpiuose išilgai, skersai ir įstrižai sienos buvo sukrauti horizontalūs rąstai sudarydami stiprų rentinų. Tas rentinys, arba, kaip archeologai sako “dėžė”, buvo pripildytas smėlio. Išorinės eilės stulpai sudarė aštriakuolių gynybinę tvorą. Vakarinis kalno šlaitas ir taip yra gana status, o sienos statytojai šlaitą dar palygino ir iškirto jame augusius medžius. Prie pat sienos, jos išorėje, buvo suplūktas nedidelis, bet status molio pylimėlis . Tam kad jis laikytusi ant stačio smėlingo šlaito, prieš plūkiant molį išilgai sienos buvo sukalti kuolai tarp kurių suversti medžių stuobriai. ir šakos – perdegusiame molyje išliko braukos, o kai kur ir statytojų pirštų atspaudai. Pylimėlio molis buvo nuglaistytas rankomis ir jam pašlapus arba tyčia apliejus vandeniu prieiti prie gynybinės sienos būdavo labai sunku. Nežiūrint to, šie Birutės kalno įtvirtinimai buvo sudeginti. Kada tai atsitiko, galime spėti tik apytiksliai, nes kasinėjant buvo rastos vos kelios puodšukės, kurias galime datuoti XIII ar XIV a. Įtvirtinimus statyti kalne palangiškiams, matyti, prireikė atsikėlus į Lietuvos pajūrį vokiečių ordinui,- tai kryžiuočiai sudegino Birutės kalno gynybines sienas ir privertė vietinius kuršius palikti papėdės gyvenvietę.

SANTRUPOS
ATL – Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje.
CVKIA – TSRS Centrinis valstybinis karinis istorinis archyvas
LEK – Liv-, Est-und Kurländisches Urkundenbuch
MRGD archyvas – Mokslinių restauracinių gamybinių dirbtuvių archyvas
MADA – Mokslų akademijos darbai
PRPI – Paminklų restauravimo-projektavimo institutas
PSRL – Polnoje sobranije russkich letopisej

Parengta pagal knygą „Palangos istorija“ (sudarytojas Vladas Žulkus).
Klaipėda: Libra Memelensis, 1999

Views All Time
Views All Time
3293
Views Today
Views Today
1
0 0