Vladas Žulkus „Palangos priešistorė ir viduramžiai archeologo akimis“. II dalis

Gyvenvietė Birutės kalno papėdėje įsikūrė nedidelėje 20-30 m pločio terasoje tarrp kalno šlaito ir jūros paplūdimio . Gyventa buvo pietinėje ir pietvakarinėje kalno papėdės dalyje. Ši gyvenvietė buvo visai nedidelė – ji užėmė apie 3000 m2 plotą. Gyvenvietė buvo užpustyta storu smėlio sluoksniu, todėl gerai išliko. Kultūrinis klodas čia siekia 1,5 m ir yra nevienalytis, jis atrodo tarsi sluoksniuotas net iš keliolikos sliuoksniukų pyragas. Septynis sluoksniukus sudarė anglys, juoda žemė, akmenukai, puodų šukės – buvusių statinių pėdsakai, o vieną nuo kito juos atskyrė įvairaus storio smėlio tarpsluoksniukai. Gyvenvietėje buvo gyventa ilgai, ir kiekvienas atskiras sluoksniukas, dar vadinamas horizontu, slėpė vis kitokių namų liekanas ir kitokius radinius. Tie sluoksniukai buvo nuo kelių iki keliolikos centimetrų storio. Atsargiai nuėmus sluoksniuką po sluoksniuko, aprašiu radinius ir nubraižius menkus pastatų pėdsakus, šį tą sužinojome apie tai kaip gyveno čia žmonės.

Birutės kalno gyvenvietėje seniausi sluoksniai yra išlikę blogiausiai. Juos sunaikino vėlesni pastatai. Seniausias sluoksniukas, vadinamas šeštuoju apstatymo horizontu, yra datuojamas IX – X amžiais, tačiau retkarčiais randamos lengvai brūkšniuotos puodų šukės yra dar senesnės. Tai pėdsakai dar Romos laikotarpyje čia gyvenusių žmonių. Šiek tiek geriau yra pažinūs IX – X a. pastatai. Tuo metu gyvenvietėje yra stovėję apie 40 m2 dydžionamai, kurių statyboje panaudoti tašyti keturkampiai stulpai. Tuo metu Lietuvoje taip statyti dar nebuvo įprasta, nerasta tašytų stulpų pėdsakų ir velesniuose šios gyvenvietės sluoksniuose. Be pastatų liekanų seniausiame paviršiuje smėlyje buvo atidengti aštuonių duobių kontūrai. Tos duobės buvo 0,8 – 1 m skersmens, labai taisyklingos formos. Iki 1,5 m gylio duobės pjūviuose buvo pusapvaliais dugnais, kai kurios siaurėjo į viršų. Visos jos buvo rūpestingai išsemtos tikintis ką nors rasti dugne, tačiau visos pasirodė besančios tuščios. Paslaptį atskleidė jų forma pjūviuose – pasirodė, kad tai buvo pėdsakai pintinių, kurias įkasdavo žemėn. Šiose didelėse pintinėse palangiškiai prieš tūkstantį metų laikė maisto atsargas – tai lyg dabartinių bulviarūsių – “kapčių” pirmtakai. Pintinių prirekė tam, kad duobės neužslinktų smėliu. Lietuvoje toks atsargų laikymo būdas IX – X a. dar nebuvo labai paplitęs, bet kartais sutinkamas.

X amžiuje gyvenvietė buvo jau didesnė ir tankiau apstatyta . Aiškesni pėdsakai buvo tik dviejų pastatų – gyvenamo-ūkinio ir ūkinio, abu priklausė vienam kiemui. Pastatai yra buvę stulpiniai. Didysis dviejų patalpų namas yra buvęs apie 6 m ilgio. Jo plotis ne visai vienodas – čia stovėję lyg ir du galais sudurti pastatai. Vakarinė apie 3×3 m dydžio patalpa buvo gyvenama – ten atkastas didelis ovalus akmenimis klotas židinys su prieduobe. Vienos durys yra buvusios vakarinėje galinėje sienoje, kurią nuo pustomo smėlio ir vėjo atrodo saugojo iš žabų supinta sienelė. Be to, šios gyvenamos patalpos rytinėje sienoje yra buvusi anga į gretimą patalpą , kurioje židinio nebuvo. Šiaurės pusėje ties lauko durimis čia yra buvęs prieangis. Kuolavietės tos patalpos viduje rodo, kad čia būta nedidelių lengvų pertvarėlių. Ši namo dalis buvo ūkinės paskirties – gal joje laikė gyvulius. Apie namo konstrukcijas kalba stulpai ir jų išdėstymas. Namų sienas ir pertvarų vietas žymėjo stulpavietės, mažesnės kuolavietės ir tamsesni ruožai bei gausesnI. Tarpstulpiai sienose buvo užpildyti rąstais. Pėdžių stulpavietės ties pastato viduriu rodo, kad namo stogas buvo dvišlaitis. Namo viduje buvo puodų šukių, 3 peiliukų geležtės, skandinaviškas lanko strėlės antgalis, akmeninis pasvaras.

Per 3 m į šiaurę nuo šio namo buvo atkasti pėdsakai dar vieno nedidelio stulpinio netaisyklingos formos 2,5 x 2,3 m dydžio pastatėlio. Gali būti, kad jo sienos buvusios išpintos žabais. Durų anga buvo šiauriniame šone. Šis namelis buvo aiškiai negyvenamas – kokia stoginė ar daržinėlė. Ten nebuvo ir gyvenamiesiems namas būdingų radinių.

Ant pylimo X a. jau stovėjo gynybinės sienos su bokštais. Gana platus apačioje, bet vos apie 1,5 m aukščio pylimas supo gyvenvietę puslankiu . Siena bent vietomis yra buvusi dviguba apie 2 m pločio su gyvenamomis patalpomis ir židiniais. Buvo ištirti vieno apie 3×2,7 m dydžio gynybinio bokšto pėdsakai . Bokštas turėjo nedidelių akmenukų grindinį, jo viduje buvo įrengtas akmenimis apdėtas židinys. Kuolavietės rastos palei sienas yra turbūt likusios nuo karčių, kurios prilaikė bokšte gynybinės paskirties perdangą. Gynybinė siena su visais bokštais sudegė. Tuo pat metu, matyti, degė ir gyvenvietės pastatai.

Neilgai trukus namai vėl buvo atstatyti , atstatė greičiausiai ir įtvirtinimus, tik jų liekanų žemė neišsaugojo. Pastatai buvo kitokie. Atkastuose plotuose iš šio laikotarpio išliko keleto namų pėdsakai, tačiau geriau išlikęs buvo tik vienas. Tiems laikams tai buvo tikras rūmas – jo dydis apie 7,5×7 m, ilgesnis jis buvo vakarų-rytų kryptimi. Šiaurės vakarų kampe ties durimis buvo prieangis, o viduje buvo pastatyta gana nemaža priemenė. Kitų pertvarų žymių patalpoje nerasta. Namo asla buvusi iš molio, sumaišyto su smėliu. Apie 1,i m nuo rytinės sienos, ties patalpos viduriu stovėjo ovalo formos krosnis su plūkto molio kupolu. Nuėmus šios krosnies gerai išlikusį padą, buvo rasta laužavietė.su puodų šukėmis, gintaro gabaliukais, apdegusiais kauliukais, peilio geležte, sulaužyta sege. Panašios ritualinės laužavietės buvo rastos ir po kitų krosnių padais. Šis namas statytas kitaip nei ankstesni. Sienų karkasą sudarė labai negiliai ir gana retai įkasti žemėn stulpai ir rąstai tarp jų. Apatiniai rąstai gulėjo negiliame griovelyje ant nedidelių akmenukų klojinio. Neaukštos sienos yra buvusios apdrėbtos moliu. Stogas buvęs dvišlaitis , jį prilaikė ir šoniniai stulpai ir viduriniai, buvę netoli židinio. Virš namo grindų sluoksnio gulėjo perdegusio molio luistai su lentų ar tašų atspaudais – buvusio stogo liekanos. Stogas buvęs iš išilgai skeltų rąstų ir tašų ir apiplūktas moliu. Šio namo plote surinkta daug puodų šukių ,iš kurių atstatyti net keli indai, verpstelių, peiliukų geležčių, geležinių kniedžių. Priemenėje yra stovėjusios vertikaliosios audimo staklės – jų vietoje liko net 12 molinių pasvarų. Namas, kaip ir aplink stovėję pastatai sudegė X a. antroje pusėje.

Po gaisro statė vėl. Iš šio laikotarpio, kuris datuojamas XI a. pirma puse, geriau išliko tik vieno namo pėdsakai. Šis buvo 6,5×4 m dydžio, pastatytas durimis į vakarus. Namo dėmė buvo gana ryški, nes jis turėjęs rentines sienas. Per 1,2 m nuo rytinės sienos buvo rastas įdomios konstrukcijos židinys – 92×73 cm dydžio stačiakampio formos perdegusio molio plokštė. Molis buvo suplūktas nedidelių rąstelių rėme. Rytiniame krašte židinys turėjo iškilą voliuką. Virš židinio ir aslos buvo suvirtęs iš karčių ir lentų padarytas sudegęs stogas . Pastate su tokiu keistu židiniu buvo nemaža radinių. Šalia židinio rastas nedidelis lipdytas puodelis, o šalia dar kito žiesto puodo apačia, pripilta smulkių perdegusio akmens trupinių. Prie rytinės sienos rasta nedidelė duobutė, o joje rasta įdėta 12 natūralių nedidelių akmenukų. Šio namo šeimininkai bus darę puodus; nedideli duobutėje saugoti akmenukai buvo ugnyje perdeginami, paskui trinami ir naudojami puodų moliui liesinti. Kiti radiniai gali būti susiję su metalo apdirbimu . Žaliava reikia laikyti rastą į viją susuktą žalvario juostelę ir bene pirmą kartą Lietuvoje aptiktą švino žaliavą – apkapotą ir sulenktą klostėmis švino plokštelę. Namo ribose buvo lipdytų ir žiestų puodų šukių, galąstuvas, geležinės kniedės, gintariukai ir dar vienas įdomus radinys – iš plokščio smiltainio padarytas anties ,galvos pavidalo dirbinys, gal amuletas. Netoli pastato gulėjo molinių audimo staklių pasvarų nuolaužos, du pasvarai buvę ornamentuoti. štampeliais.

XII, o kai kurie ir XIII amžiais stovėję namai skyrėsi nuo senesnių savo statyba. Visi jie buvo rentiniai, beveik visi turėjo iš molio plūktas kupolines krosnis. Geriau buvo išlikę du. Vienas 6×5 m dydžio yra turėjęs iš molio plūktą aslą , krosnis buvo rytiniame gale, ties viduriu. Sienų rąstai nebuvo tinkuoti moliu. Nendrinis ar šiaudinis stogas, atrodo, yra gulėjęs ant išilginių lotų, kurias rėmė ties pastato viduriu stovėjusios pėdžios. Name rastos puodšukės, verpstelis, galąstuvėliai, akmeniniai pasvarai, smulkūs gintariukai, geležinis ieties galas.

Kiti geriau atpažinti namai buvo jau pačiame sluoksnio paviršiuje. Apie 4,5×4 m dydžio pastatas pietvakariniame kampe turėjo nedidelį prieangį. Namo sienas ženklino tamsesnė žemė su angliukais ir nedideli akmenys dėmėse, kurios sudarė lyg ir 30 -40 cm pločio juostas – primityvų pamatėlį. Rentinys, matyti, nebuvo tinkuotas moliu. Pėdžių, kurios galėjo remti stogą nebuvo, todėl manoma, kad šio namo stogas buvo jau suremtas iš gegnių. Interjeras įprastinis – plūkto molio asla ir apie 1 m skersmens molio krosnis ties rytinės sienos viduriu. Rasta keramika, galąstuvėliai, molio pasvaras, du akmeniniai pasvarai, laivų kniedės, gintariukų “lobis”.

Antrą namą gerai ženklino iki 1 m pločio molio juostos buvusių sienų vietose. Pastatas buvo orientuotas rytų-vakarų kryptimi, durys, priešingai šios gyvenvietės tradicijai, yra buvusios rytiniame gale. Namo dydis buvo apie 4,5×3,5 m. Rytinės sienos vietoje molio nebuvo – ši siena, matyti, nebuvusi tinkuota. Tradicinė kupolinė molio krosnis stovėjo prie vakarinės sienos. Pastato plotelyje rasta žiesta keramika, keletas geležinių kniedžių.

Sluoksnio paviršiuje pavyko rasti ir geriau išlikusios kupolinės molio krosnies griuvenas, nors paties pastato, kur ji stovėjo, dydis nenustatytas. Dabar žinome kaip palangiškiai daugiau kaip prieš 700 metų statė krosnis Birutės kalno papėdėje. Pirmiausiai buvo įrengta ovali 2,5×1,45 m dydžio laužavietė, apkasta negiliu grioveliu. Joje pakūrenta ugnis, paskui ten įmestas ornamentuotas smiltainio verpstelis ir galąstuvėlis – atrodo tai buvusios moters ir vyro paliktos aukos. Kartais dar įmesdavo ir gintariukų. Po to ant laužavietės buvo papiltas plonas smėlio sluoksniukas ir iš akmenų sukrautas 1,5 m skersmens ratas, nutrūkęs ten, kur turės būti pakura, dažniausiai ji būdavo vakarų pusėje. Tada jau molis verstas į akmenų žiedo vidurį ir suplūktas 10-15 cm storio sluoksniu. Padas buvo šiek tiek platesnis už akmenų žiedą. Tada iš molio buvo padaromi ilgi delnu beveik apimamo storio voliukai, kuriais buvo apraitomas plūktas padas. Sienelės kylant aukštyn buvo pallaipsniui siaurinamos ir suformuodavo kupolą. Taip padarytos krosnys nebuvo aukštos, nes jų kupolas būdavo be žabų karkaso. Krosnies viršuje, matyti, yra buvusi anga ir dūmams išeiti ir puodui įstatyti . Kiek pakūrenus krosnies padas ir vidinės sienelės apdegdavo ir sutvirtėdavo. Tokios krosnys, matyti, būdavo kartas nuo karto atnaujinamos perlipdant sienas, o padą paliekant seną. Vienoje vietoje buvo rasti du vienas ant kito krosnių padai – matyti, ją perstatė iš pagrindų.

Birutės kalno gyvenvietė buvo galutinai apleista apie XIV a. vidurį. Ji buvo sudeginta nepaisant gyventojų pastangų apsiginti. Pačiame gynybinio pylimo viršuje yra išlikę paskutinių įtvirtinimų pėdsakai. Prieš statant šias paskutine sienas pylimą paaukštino. Tuokart ant jo viršaus buvo pastatytos jau rentinės konstrukcijos dvigubos apie 2 m pločio sienos su maždaug 3,5×3 m dydžio bokštais. Bokštuose yra buvę židiniai. Paskutiniaisias gyvenvietės egzistavimo metais palangiškiai jau pažinojo savo kaimynus kryžiuočius – paviršiniuose sluoksniuose buvo šukės puodų, kuriuos žiedė ordino žemėse. Pačiame sluoksnio paviršiuje rastas sidabro lydinys – “lietuviškas ilgasis” yra aiškus įrodymas, kad Birutės kalno gyvenvietė buvo palikta paskubomis. Tuo pačiu metu buvo sudeginti ir įtvirtinimai Birutės kalno viršūnėje.

Visuose Birutės kalno ir kitų gyvenviečių kultūriniuose sluoksniuose ir beveik kiekvieno pastato dėmėje rastos peiliukų geležtės. Šis kasdien kiekvienam reikalingas įrankis buvo tapęs aprangos dalimi – peiliukai yra būdingi daugeliui tiek vyrų, tiek moterų kapų. Gyvenvietėje surinktos peiliukų geležtės dažniausiai yra nudilusios, kartais sulaužytos. Jos buvo įtveriamos į kaulines arba medines rankenas, kurias kartais sutvirtindavo bronziniais žiedeliais arba apsukdavo viela. Kai kurie peiliukai yra buvę odinėse makštyse. Kitokių darbo įrankių nedaug terasta; yla, nedidelis rankinis grąžtelis, įnagis panašus į dildę.

Palangiškiai, kaip ir kiti to meto žmonės, daug ką pasigamindavo iš čia pat po ranka turimų medžiagų: galąstuvus, versptelius. Galąstuvams uoliena, tiesa, galėdavo būti atvežamam ir iš toliau. Kai kurie akmeniniai verpsteliai yra ornamentuoti dažniausiai iš centro sklindančiais spinduliais. Jie neretai būna labai kruopščiai apdailinti, jų soliarinis ornamentas, atrodo, turėjo ir simbolinės prasmės.

Birutės kalno papėdėje gyvenę žmonės gintarą rinko ne tik kaip žaliavą skirtą pardavimui. Iš jo čia gyvenę žmonės darėsi sau, o gal ir kitiems papuošalus. Apie tai kalba rasti nebaigti gintaro dirbiniai – kabučių ir karoliukų pusfabrikačiai. Be to šioje gyvenvietėje buvo rasta nemažai apdirbtų 3,5×2,7×1,3 cm dydžio ir mažesnių stačiakampių gintaro plokštelių. Jos galėjo būti naudotos kaip ruošiniai įvairios, tame tarpe ir kryželio formos kabučiams gaminti. Tokie kabučiai yra randami skandinavų ir vakarų slavų prekybiniuose centruose, bei svarbesnėse baltų prekyvietėse. Kryželio formos gintariniai kabučiai Palangoje dar nerasti, bet galimas daiktas kad jie čia buvo gaminami ir parduodami krikščioniškuose kraštuose.

Retas dirbinys to meto baltiškosiose gyvenvietėse yra pačiūža iš apdrožto galvijo kaulo, rasta XII-XIII a. sluoksnyje. Apdrožtuose gyvulių kauluose kartais dar būdavo padaromos skylės praverti dirželiui, kuriuomi pačiūžą tvirtindavo prie bato. Kitos pačiūžos, kaip ir palangiškė, būdavo be skylių priekyje. Atsispirdavo lazdomis su geležiniu spygliu gale. Manoma, kad taip apdirbti kaulai galėjo būti naudoti ir kaip pavažos nedidelėms rogėms. Jos dažnai randamos skandinavų, vokiečių ir slavų gyvenvietėse.

SANTRUPOS
ATL – Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje.
CVKIA – TSRS Centrinis valstybinis karinis istorinis archyvas
LEK – Liv-, Est-und Kurländisches Urkundenbuch
MRGD archyvas – Mokslinių restauracinių gamybinių dirbtuvių archyvas
MADA – Mokslų akademijos darbai
PRPI – Paminklų restauravimo-projektavimo institutas
PSRL – Polnoje sobranije russkich letopisej

Parengta pagal knygą „Palangos istorija“ (sudarytojas Vladas Žulkus).
Klaipėda: Libra Memelensis, 1999

Views All Time
Views All Time
3122
Views Today
Views Today
1
0 0