Birutės kalnas

Birutės kalną tyrinėti paskatino legendos jau nuo XVI amžiaus persipynusios su istorikų aprašymais, kurie visi kaip vienas tvirtina ant Birutės kalno buvus garsią pagoniškąją šventyklą. Kita vertus, atrodė, kad Birutės, o ne Naglio kalnas ir yra buvęs tas 1425 m. paminėtas piliai statyti tinkantis kalnelis. Birutės kalnas, kaip didžiausia Palangos apylinkių kopa, yra pažymėtas visuose stambesniuose žemėlapiuose jau nuo XVII amžiaus. Legendose ir pasakojimuose Birutės kalnas yra laikomas supiltu. Dažniausiai tas kalno supylimas yra siejamas su Birutės kapu. S. Daukantas taip rašė: “ regis jog ansai yra paskutinis kapas, kurį žemaičiai ilgai turėjo pilti, jog lig šiai dienai patarlė tebėr klausančiam, kur eisi, atsakyti: “į Birutę kūlių krauti”. Kai kada teigiama, tuo tikėjo ir vietos gyvenvojai, kad kunigaikštienė Birutė yra palaidota , kaip tik ten, kur stovi koplyčia. Beje, dar kitas Birutės kalnelis yra žinomas netoli Kretingalės. Birutės kalno geologiniai sluoksniai iki šiol dar netyrinėti, tačiau natūrali kalno kilmė abejonių nekelia. Birutės kalnas – reliktinė kopa, dfabar stūkso apie 150 m nuo jūros kranto. Iš šiaurės ir pietų prie kalno šliejasi žemesnių kopų gūbriai, nemažos kopos yra supustytos ir rytinėje kalno pašlaitėje. Apie 40×20 m dydžio kalno aikštelė yra ištęsta šiaurės – pietų kryptimi. Šiaurinė jos dalis yra žemesnė, o kyšulys į šiaurės vakarus, kur sdabar yra laiptai, buvo suformuotas dirbtinai.