Vaikai, kuriems reikia tėvų
Mari buvo įvaikinta aštuonerių. Vaikų namuose ji buvo linksmas ir mielas vaikas. Mama seniai paliko mergaitę, kuri prieš tai kelerius metus gyveno pas močiutę. Pastaroji nepajėgė tinkamai pasirūpinti anūke. Mama nusprendė dukrą atiduoti kitiems žmonėms. Tai buvo bevaikė pora, kuri džiaugsmingai priėmė mergaitę. Iš pradžių ji labai stengėsi tapti naujų žmonių dukra, bet vėliau prasidėjo ginčai. Mari buvo netvarkinga, nenorėdavo atlikinėti mokyklinių užduočių, nemokėjo elgtis su pinigais. Mergaitė sakydavo mamai, kad ji yra negraži, sėsdavosi kiekvienam ant kelių. Mokykloje Mari neturėjo draugų, buvo nedėmesinga, dažnai slėpdavo savo prišlapintas kelnes, neklausdama leidimo imdavo saldumynus, pinigus, įrankius. Vaikams mergaitė pasakodavo, kad namuose duodama mažai valgyti, tėvai su ja blogai elgiasi. Kiekvieną dieną kildavo ginčai. Mari tik tada prisipažindavo, jei būdavo užklupta. Tėvai labai kentėjo, jie jautė, kad neranda ryšio su Mari. Kartą mama abejodama pasakė: „Ko nori šis svetimas vaikas iš mūsų?“ Po kelių dienų ji pridūrė: „Mes nesiskirsime su Mari, tai būtų per daug skaudu. O tai, kas miela ir vertinga, aš galiu vėl tik tada matyti, kai „išgedėsiu“ viską, ko, mano manymu, mergaitei trūksta. Privalau gyventi su jausmo dvilypumu“. Jeigu šeima nusprendžia įvaikinti vyresnį vaiką, tai svarbu, kad ji žinotų, jog reiks gyventi su dvasiškai pažeistu, išgyvenusiu praradimą vaiku. Tokio vaiko integracijos procesas į šeimą nėra paprastas.