2001 metais Europos kultūros sostine buvęs Porto uostamiestis (Portugalija) puošėsi ne tik dekoracijomis, bet ir naujais statiniais. Architektūrinės programos ašis turėjo būti visuomeninis statinys – Koncertų rūmai „Casa da Música”, nespėję iki to laiko atverti durų. Vis dėlto pernai į atidarymą pakviesti svečiai negalėjo nuslėpti susižavėjimo naujuoju Porto deimantu. Šio 30 tūkst. m² ploto architektūros kūrinio, vadinamo „Casa da Música” („Muzikos namai”), autorius – garsusis olandų architektas Remas Koolhaasas. Jam talkino didelis kolektyvas: ne tik 25 jo architektūrinio biuro OMA architektai (kartu su juo projektui vadovavo architektė Ellen van Loon), bet ir konstruktorius Cecilio Balmondo (inžinerinė firma „Ove Arup & Partners International Ltd”), akustikos specialistas Dorsserio Blesgraffas, vietinė architektūrinė „ANC arquitectos” (architektas Jorge Carvalho) bei inžinerinės (AFA („Consultores de Engenharia Lda”), RGA) firmos. Daug darbavosi neseniai tragiškai žuvęs baldų dizaineris Martinas van Severenas, tekstilės dizainerė Petra Blaisse. Priešingai tradiciniams koncertųrūmams, kurie paklūsta salių, neretai prilyginamų dektukų dėžutei, formai, R. Koolhaasas sukūrė savarankišką išraiškingos formos statinį, o koncertų salę įdėjo pastato vidun kaip savarankišką tūrį, tarsi stalčiuką į sekreterą. Salė tapo tuščiavidure pastato šerdimi, aplik kuria buriasi visos kitos patalpos.

Kai reikia projektuoti naują pastatą istorinėje aplinkoje, architektus visada užklumpa dilema: ar kurti savarankišką išraiškingą darinį, ar imituoti senbuvius, o gal projektuoti užslėptą pastatą? Būtent šį kelią pasirinko austrų firmos „MSPH Architekten” architektai Herwigas Mayeris (proj. vadovas), Christophas Schwarzas, Karlas Peyrer-Heimstättas, Karl-Hansas Heindlas (konstruktorius), projektuodami naująjį 2845 m² Lankytojų centrą Mauthauzeno Žydų genocido – koncentracijos stovyklos – memoriale Austrijoje. 2003 m. gegužę duris atvėręs Lankytojų centras nustebino ir sužavėjo tiek muziejaus lankytojus, tiek architektūros žinovus. Architektūriškai naujasis Lankytojų centras, kurio didžioji dalis glūdi po žeme, išlaiko stovyklos statinių artikuliaciją. Jos išlaikymui labai didelę įtaką daro architektų parinkta medžiaga – aklinos pilko betono plokštumos antrina istorinių statinių akmens mūrui. Tik naujoji masyvi prizmė iš betono – jau mūsų laikų ženklas. Statinio eleganciją kuria ir subtiliai parinktos vietos langams. Pavyzdžiui, ekspozicijos salėje pažemiui besidriekiančios langų juostos neatitraukia lankytojų dėmesio nuo eksponatų ir sykiu kelia architektūrines asociacijas su brutalizmu: masyvi betono plokštė pakibusi ant trapaus stiklo.

Peršviečiamas portlandcementinis betonas su atitinkamai išdėstytomis šviesolaidžio gijomis sukėlė didelį Miuncheno „BAU 2005” ir kitų panašių parodų lankytojų susidomėjimą. Jis buvo pripažintas vienu įdomiausių pastarųjų metų išradimų statybos srityje. Išradimo autorius – vengrų architektas Aronas Losonczi. Sukurti tokį betoną paskatino matyti skulptorių darbai – dekoratyvinės betono ir stiklo kompozicijos. Užpatentuotas ir pavadintas „LiTraCon” vengro išradimas nuo įprasto sunkiojo portlandcementinio betono skiriasi ne vien tam tikra kryptimi išdėstytomis šviesolaidžio gijomis. Nors jos sudaro apie 4–7% tokio betono tūrio, ir 1 m³ permatomo betono pagaminti jų reikia apie 200 tūkst. m, naudojant jas galima pagaminti C20/25–C50/60 stiprio klasių betoną. Jo formavimas reikalauja didelių darbo sąnaudų: tenka viena kryptimi išdėstyti šviesolaidžio gijas, betono mišinį į formą kloti plonais sluoksniais, sekti, kad gijos vienodai pasiskirstytų tūryje. Permatomo betono išradėjas teigia, kad dėl didelės kainos ir daug darbo reikalaujančios technologijos gaminiai iš šio betono niekada nebus skirti masinei gamybai. 1 m³ permatomo betono kaina siekia net 50 tūkst. eurų. Tačiau kol toks peršviečiamas betonas tebėra madinga naujovė, didelė kaina ne itin trukdo jį parduoti: prisijungimą prie ES Vengrija paminėjo Dunojaus ir Vados santakoje iš šio betono pastatytu monumentu, o Budapešte jau pastatytas namas, kurio peršviečiamos betono konstrukcijos panaudotos kaip nuo saulės saugančios žaliuzės.

Betono ir jo gaminių naudojimas šalies statybose turi senas tradicijas – siekia XIX šimtmetį. Natūralių gamtinių žaliavų gausa cemento ir betono gamybai Lietuvoje lėmė statybų pobūdį – pagrindine pastatų laikančiųjų konstrukcijų statybine medžiaga tapo betonas ir gelžbetonis. Šiandien šalyje veikia daugiau kaip 20 surenkamųjų gelžbetoninių konstrukcijų įmonių, kurios susivienijusios į Statybos industrijos asociaciją. Vieninga asociacijos techninė politika, vaisingos pastangos, diegiant naujų europinių standartų techninius reikalavimus bei bandymo metodus, užtikrina nuolatinį ir spartų šios ūkio šakos vystymą. Iš buvusių praėjusio šimtmečio pabaigoje daugiau kaip 50-ties gamyklų ir gamyklėlių sėkmingai veikiatik tos, kurios įveikė staigų produkcijos poreikio sumažėjimą, gaminių struktūros pokyčius ir naujus techninius reikalavimus. Kad nauji reikalavimai nelengvai įvykdomi, parodė betono mišinių standartas LST EN 206-1, kuris paskatino parengti lietuvišką standartą, paaiškinantį, kaip įdiegti minėtą europinį standartą, parengti mišinių sudėčių projektavimo rekomendacijas, kelti gamyboje dirbančių specialistų kvalifikaciją. Šis standartas vienodai reikalingas statybos objektų projektuotojams, statybinių medžiagų gamintojams ir statybininkams, todėl Statybos industrijos asociacijos vaidmuo, koordinuojant jo diegimo veiksmus, yra labai svarbus.

Sparčiai vystantis statybos pramonei, nuolat didėja reikalavimai naujoms statybinėms medžiagoms ir konstrukcijoms. Labai daug dėmesio skiriama jų stiprumui, standumui, masei ir kainai, todėl pastaraisiais metais vis dažniau naudojama kompozitinių konstrukcinių elementų. Iš skirtingų fizinių ir mechaninių savybių medžiagų galima padaryti kompozitinę konstrukciją, pasižyminčią tokiomis savybėmis, kurių neturi atskiros medžiagos ar jų dirbiniai. Pastaruoju metu pasirodo daugiau mokslinių tiriamųjų darbų, skirtų kompozitinių medienos ir betono (KMB) konstrukcijų analizei. Susidomėjimas jomis itin auga, nes kompozitinės medienos-betono konstrukcijos gali būti pritaikytos daugelyje statybos sričių. Kompozitinės konstrukcijos, gaminamos iš kelių nevienodų medžiagų, turinčių skirtingas stiprumo ir standumo charakteristikas bei lyginamąjį svorį, nuo kitų gali skirtis gana didele mechaninių rodiklių įvairove ir kainomis. Keičiant KMB konstrukcijos medžiagų sluoksnių storį ir stiprumo bei standumo rodiklius, galima gauti maksimalaus atsparumo ir standumo bei optimalios masės sluoksniuotąją konstrukciją. KMB perdangos būna dviejų konstrukcinių tipų: sijinės ir besijės.

Mūsų automobilininkai peikia Lenkijos kelius, tačiau per kelerius pastaruosius metus kaimynai sukruto ir ėmė aktyviai juos tvarkyti. Vykstantieji į Vokietiją bus pastebėję pokyčius A4 pažymėtoje autostradoje. Sparčiai tvarkomos magistralės ir Čekijos pasienyje. Keliavusieji Lenkija atkreipė dėmesį į naują dalies rekonstruotų kelių dangą iš portlandcementinio betono. Lietuvoje kelininkų požiūris į betoninius kelius dar skeptiškas: bijomasi didelių betoninės dangos deformacijų ir pleišėjimo, nežinoma, kaip efektyviai prižiūrėti ir remontuoti betoninę dangą. Lenkijoje, kaip ir Lietuvoje, iki pastarojo dešimtmečio susistemintos betoninių kelių tiesimo patirties beveik nebuvo, nors pirmoji betoninė danga Europoje, pavadinta cementiniu „makadamu”, buvo paklota Vroclavo (Breslau) aikštėje dar 1888 m. Praėję penkeri metai Lenkijos cementininkams buvo itin svarbūs – jie sugebėjo modernizuoti daugelį gamyklų, persiorientavo gaminti kelių rūšių sudėtinį portlandcementį, šlakinį portlandcementį, šlakinį cementą ir visų stiprio klasių, itin stabilių savybių portlandcementį CEM I. Lenkijoje per 2004 metus buvo sunaudota apie 11,5 mln. tonų cemento. Kelis dešimtmečius lenkų betono technologai ir cemento gamintojai įtikinėjo, kad betoninės dangos yra lygiavertės asfaltbetoniui, o jų pranašumas tampa akivaizdus, kai eismo intensyvumas autostradoje yra didesnis nei 20 tūkstančių automobilių per parą.

Kiekvieną rudenį prasidedantys naujieji mokslo metai Vilniaus Gedimino technikos universitete siejami su naujomis akademinės visuomenės viltimis išugdyti šaliai aukšto lygio inžinerinius specialistus. Naujai planuojant šiandieninių studentų mokymosi procesą, atsigręžiama į praėjusių mokslo metų pasiekimus, susumuojami darbo rezultatai. Geriausiai juos atsispindi jau išanalizuoti ir įvertinti studentų diplominiai darbai. Šiemet buvo išleista jau antroji VGTU Statybos fakulteto Inžinerinės architektūros katedros bakalaurų laida. Diskusijas kėlusios specializacijos absolventai baigiamaisiais darbais pademonstravo specifinį išsilavinimą: visi geriausi darbai įtikino vertinimo komisiją tiek architektūrinės, tiek konstrukcinės dalies kokybe. Jie išsiskyrė tektoniškumu – inžinerinės logikos ir meninio sumanymo sinteze, kūrybingu statikos jėgų darbo panaudojimu išreiškiant plastines idėjas. Galima buvo akivaizdžiai išskirti dvi stilistines diplominių darbų tendencijas: technicistinę, kai meninė forma atskleidžia ir suvaldo konstrukcinės sistemos estetiką, ir organiškąją, kurios plastika, kylanti iš asociacijų su gamtinėmis formomis, išreiškiama sumaniai taikant inžinerines žinias.