Kai reikia projektuoti naują pastatą istorinėje aplinkoje, architektus visada užklumpa dilema: ar kurti savarankišką išraiškingą darinį, ar imituoti senbuvius, o gal projektuoti užslėptą pastatą? Būtent šį kelią pasirinko austrų firmos „MSPH Architekten” architektai Herwigas Mayeris (proj. vadovas), Christophas Schwarzas, Karlas Peyrer-Heimstättas, Karl-Hansas Heindlas (konstruktorius), projektuodami naująjį 2845 m² Lankytojų centrą Mauthauzeno Žydų genocido – koncentracijos stovyklos – memoriale Austrijoje. 2003 m. gegužę duris atvėręs Lankytojų centras nustebino ir sužavėjo tiek muziejaus lankytojus, tiek architektūros žinovus. Architektūriškai naujasis Lankytojų centras, kurio didžioji dalis glūdi po žeme, išlaiko stovyklos statinių artikuliaciją. Jos išlaikymui labai didelę įtaką daro architektų parinkta medžiaga – aklinos pilko betono plokštumos antrina istorinių statinių akmens mūrui. Tik naujoji masyvi prizmė iš betono – jau mūsų laikų ženklas. Statinio eleganciją kuria ir subtiliai parinktos vietos langams. Pavyzdžiui, ekspozicijos salėje pažemiui besidriekiančios langų juostos neatitraukia lankytojų dėmesio nuo eksponatų ir sykiu kelia architektūrines asociacijas su brutalizmu: masyvi betono plokštė pakibusi ant trapaus stiklo. Mauthauzeno muziejuje betonas tapo svariu estetikos įrankiu: aklinos pilko betono plokštumos savo įtaigos jėga nenusileidžia istoriniams memorialo pastatams, sumūrytiems iš akmenų. Kartu monumentali naujojo statinio ekspresija suteikia vietai pagarbaus iškilmingumo. Svarbiausia, kad siekiant išsaugoti šios vietovės rimtį, Lankytojų centras išlaiko pagarbų atstumą iki memorialinės stovyklos vietos, nedominuoja istorinėje aplinkoje.

Views All Time
Views All Time
1955
Views Today
Views Today
1
0 0