| |

KARLAS JASPERSAS (J. Repšys)

K. Jaspersas (Jaspers) gimė 1883 m. vasario 23 dieną Oldenburge, banko direktoriaus šeimoje. Motina buvo kilusi iš valstiečių šeimos. Pats Jaspersas su meile ir dėkingumu prisimena savo tėvus. Tėvas išliko jo atmintyje kaip neeilinis žmogus, nekentęs rutinos, doktrinieriškumo bei aklo paklusnumo tradicijoms. Jis nuo mažens pratino savo vaikus prie savarankiškų bei atsakingų poelgių, sprendimų. Motiną jis prisimena kaip veiklią ir atkakliai pasitinkančią gyvenimo smūgius moterį. Kaip pažymi K. Jasperso biografas H. Gotšalkas, šeimoje vyravo gana blaivi ir tolerantiška atmosfera, „buvo ignoruojama bažnytinė dvasia”. Mokėsi Karlas klasikinėje gimnazijoje, kurią baigė 1901 m. ir gavo brandos atestatą. Iš pradžių studijuoja teisės mokslus, norėdamas tapti advokatu. Tačiau netrukus meta teisę, nes, kaip jis pats sako, nusivilia jos abstraktumu. Po to K. Jaspersas tris semestrus studijuoja mediciną Berlyne, Getingene ir Haidelberge, ketindamas specializuotis psichiatrijoje. 1908 m. Haidelberge išlaiko valstybinius medicinos egzaminus.

ALBERAS KAMIU (G. Bartkus)
| |

ALBERAS KAMIU (G. Bartkus)

Prancūzų rašytojas ir filosofas A. Kamiu (Camus) gimė 1913 m. Alžyre. Anksti likęs našlaičiu (tėvas žuvo fronte pirmojo pasaulinio karo metu), būsimasis rašytojas ir filosofas patiria sunkią vaikystę saulėtame krašte. Grožis bei džiaugsmas ir liūdesys — lyg du gyvenimo komponentai — atsispindi jau pirmuose A. Kamiu bandymuose („Išvirkščioji ir geroji pusė”— „L’Envrs et l’endroit”, 1935), taip pat ir vėlesniuose kūriniuose. A. Kamiu mokosi komunalinėje mokykloje, vėliau licėjuje. Dar mokykloje susidomėjęs filosofija, šią discipliną studijuoja universitete (diplominis jo darbas — „Neoplatonizmas ir krikščioniškoji mintis”, 1936). 1934—1937 m. A. Kamiu buvo Prancūzijos kompartijos narys. Komunistinis judėjimas viliojo jį kovos šūkiais ir tuo, kad gynė nuskriaustuosius, reikalavo jiems teisių; tačiau, nesigilindamas į mokslinius marksizmo pagrindus, į darbo žmonių kovą jis žiūrėjo ne iš klasinių pozicijų. Jis buvo greičiau anarchistas ar maištaujantis revoliucionierius-individualistas. Organizuota klasių kova jam buvo nepriimtina, todėl 1937 m. jis išstoja iš komunistų partijos. Tačiau prieš antrąjį pasaulinį karą spausdintuose jo reportažuose bei straipsniuose vis tik jaučiamas sąžiningo žmogaus nerimas dėl aštrių Alžyro problemų: dėl vargšų neturto bei įvairių socialinių negerovių, dėl kolonijinės valdžios spaudimo vietiniams gyventojams arabams (pavyzdžiui, reportažuose „Kabilijos vargai”).

| |

ŽANAS-POLIS SARTRAS (I. Gaidamavičienė)

Ž.-P. Sartras (Sartre) gimė 1905 m. Prancūzijoje, Šarburo miestelyje. Paryžiuje apsigyveno 1911 m. Jo susidomėjimą filosofija ir literatūra apsprendė ne tik paveldėtas polinkis gražbyliauti, samprotauti, bet ir namų bei draugų aplinka, kurią 1964 m. autorius aprašo knygoje „Žodžiai” („Les Mots”). 1928 m. Ž.-P. Sartras išlaiko egzaminą filosofijos dėstytojo vietai užimti ir dirba Havro, vėliau Berlyno prancūzų institutuose. Stažuodamasis Freiburge ir Berlyne (1932— 1934 m.), intensyviai studijuoja Huserlio, M. Šelerio, M. Haidegerio, K. Jasperso bei psichoanalitikų darbus. Per keletą metų jis ne tik įvaldo Huserlio fenomenologinį metodą, bet ir kritiškai jį įvertina. Tai atsispindi pirmuosiuose filosofiniuose traktatuose: „Emocijų teorijos eskizai” (,,Esquisse d’une theorie des emotions”, 1939) ir „Įsivaizduojamasis: fenomenologinė vaizduotės psichologija” („L’Imagi- naire: psichologie phenomenologique de l’imagination”, 1940). Šiuose darbuose akcentuojama būtinybė pripažinti realistinį žmogaus „aš”, kuris kiekvieną akimirką save įprasmina ir kuria, idant nepaklustų aklai daiktų inercijai.

| |

Gamta ir žmogus

Kokiame laike, kiek tūkstančių ar šimtų metų atgal, reikėtų ieškoti miesto pradžios? Neretai miesto istorija pradedama kartu su seniausiais žmonių paliktais pėdsakais. Suprantama, pirmi žmonės atklydę į Palangos apylinkes neatmenamais laikais, neturėjo nieko bendra su šiandieniniais palangiškiais, tačiau gal neatsitikytinai šiuolaikiniuose miestuose yra randamos gyvenvietės, kuriose žmonės pastoviai gyveno net tūkstančius metų. Dar akmens amžiuje žmonės apsistodavo ne bet kur, jie pasirinkdavo vietas, kur galėjo gyventi saugiai ir sočiai, kur buvo patogu statytis būstus. Jei negandos ir priversdavo pasitraukti iš apgyventų vietų, neretai jie sugrįždavo čia po šimtmečių. Geologai kartu su archeologais yra nustatę, jog yra ryšys tarp Lietuvos geologinės sandaros, nuo kurios priklauso reljefas, dirvožemio savybės, klimatas ir gyventojų etninių grupių išsidėstymas. Yra manoma, kad geologinė sandara, tiesiogiai ar netiesiogiai per gamtinę sistemą darė įtaką gyvenimo sąlygoms, formavo žmonių fizines savybes, darė įtaką kalbai ir kultūrai. Taip būna tik tada, jei žmonės ilgai gyvena vienoje vietoje ir yra uždari kitų kultūrų bei žmonių įtakai. Geologinės sandaros ypatybių įtaka formuojantis kultūrinėms -etnografinėms srtitims Lietuvoje pastebima jau nuo neolito.

| |

Pirmieji gyventojai

Lietuvos teritorijoje seniausi žmonių pėdsakai yra datuojami X tūkstantmečiu pr. Kr. – vėlyvuoju paleolitu. Rasti jie ir pajūryje netoli Klaipėdos. Pirmieji žmonės atėjo atsitraukus ledynui. Tiesa, tarpledynmetyje buvo ir šiltesnių periodų, kai aptirpę ledynai trumpam pasitraukdeavo. Neperseniausiai Anglijoje, kuri irgi buvo užklota ledyno, visų nuostabai buvo rasti ankstyvojo paleolito radiniai. Lietuvoje kol kas tokio senumo žmonių pėdsakųnerasta, tačiau teoriškai tai yra galima. Tarpledynmečio sluoksniai aptikti atodangoje Dangės upės terasoje tarp Klaipėdos ir Palangos yra skiriami vienam iš paskutiniojo ledynmečio atšilimo laikotarpiui, buvusiam apytikriai prieš 30 – 50 tūkstančių metų. Šis atšilimas dar kartais vadinamas Dangės tarpstadialu. Tai ne kas kita, kaip klasikinio neandertaliečio egzistavimo laikotarpis. To laikotarpio klimatas Lietuvoje jau buvbo priimtinas pirmykščiam žmogui – tuomet čia augo spygliuočiai ir lapuočiai medžiai bei daugelis ir dabar žinomų augalų. Neandertaliečio p[ėdsakų galėtume ieškoti sluoksniuose, kurie Dangės terasoje buvo pastebėti apie 6 m gylyje nuo dabartinio žemės paviršiaus. Tokiais pėdsakais gali būti apdirbti gyvulių kaulai, grubūs akmeniniai ir kauliniai įrankiai, o gal net ir paties Homo sapiens kaulai. Tiesa, tikimybė rasti tokius pėdsakus yra nedidelė.

| |

Nuo žalvario amžiaus gyvenvietės iki romėniškojo periodo kapų

Žalvario amžiui (XVI – VI a. pr. Kr.) prasidėjus jūra vėl puolė krantą ir prie pat vandens gyvenę žmonės turėjo trauktis toliau į sausumą. Palangoje žmonės tuo metu gyveno saugiai – jie buvo pasistatę savo namus jūrinėje terasoje, kuri dabar iškilusi virš vandens apie 15 metrų. Žalvario amžiaus radiniai aptikti kasinėjant senovinę gyvenvietę hipodromo aikštėje prie Vytauto gatvės. Kultūrinio sluoksnio apačioje buvo ištirti stulpinio pastato pėdsakai. Namas stovėjęs molingoje kalelėje užklotoje smėliu. Radiniai nebuvo gausūs – akmeninio kirvuko su pragręžta skyle nuolauža, titnago skeltės ir nuoskalos, lygintu paviršiumi puodų šukės. mertalo dirbinių šiame sluoksnyje nerasta. Žalvaris (tiksliau, bronza) žalvario amžiuje tik pasirodė, buvo retas ir brangus, todėl didesnė įnagių dalis dar vis buvo gaminama iš akmens ir rago. Kauliniai ir akmeniniai įrankiai plačiai buvo naudoti dar ir geležies amžiaus (nuo 500 m. pr. Kr.) pradžioje. Tik senajame geležies amžiuje (I – IV a. po Kr.), kai jau ganėtinai plačiai pradėta geležį gaminti iš vietinės balų rūdos, geležiniai įrankiai bei ginklai įsivyravo Lietuvos gyventojų buityje.

| |

Gintaro keliai ir žmonių kraustymasis pajūryje

Taigi, Palangos kapinyno dvidešimtyje kapų buvo rastos 27 monetos. Lyginant su kai kuriais kitais pajūrio kapinynais, monetų buvo daug. Apskritai, Romos monetų daugiausiai randama kapinynuose prie pat jūros, į rytus nuo Žemaitijos jų visai nėra. Taip pat yra Latvijoje ir prūsų pajūryje. Romos monetos baltų kraštuose atrodo buvo naudojamos ne kaip pinigai, o tik kaip papuošalai ir amuletai. Patekdavo jos į baltų žemes per kaimyninių genčių gyventojus ir tiesiogiai iš Romos provincijų. Žinoma, rtomėnų pirklius ir jų tarpininkus viliojo į baltų pajūrį gintaras. Jie su savimi nešėsi ne tik bronzines, rečiau sidabrines monetas, bet ir įvairius dirbinius: romėniškas seges, emaliu puoštus dirbinius, stiklo ir emalio karolius. Gintaras, kaip vertinga ir reta žaliava, dar žalvario amžiuje pasiekdavo Artimuosius rytus, o tenykščiai radiniai retkarčiais patekdavo į Lietuvos pajūrį. Vienas iš tokių yra bronzinis “dievukas”, rastas Šernuose prie Klaipėdos – ši skulptūrėlė vaizduoja Kaananito dievą iš Sirijos. Tolimuose kraštuose ne tik gintaro radimo vietos, bet ir jo atsiradimo aplinkybės buvo paslaptimi. Apie gintarą buvo sukurta daug mitų ir prasimanymų. Gintaras senovėje buvo įsivaizduojamas kaip Faetono, kurį Dzeusas nutrenkė į Eridano upę, seserų ašaros, kaip paslaptingųjų Indijos paukščių ašaros, kaip sukietėjęs lūšies šlapimas, kaip Saulės spindulių rasa…

| |

Kodėl kuršiai vadinasi kuršiais ir kur jie gyveno

Kuršių (Kurs, Cori, Curi, Curones, Curetes) vardą kalbininkas K. Būga manė reiškus “lydimą, krūmą, kelmą”, o jų žemę vadino “žemų, nuskurdusių medelių, krūmų arba lydimų kraštu”. Gali būti, jog kuršis siejasi su kaire, kas senovėje reiškė ir šiaurę. tokiu atveju kuršių etnonomas būtų dvireikšmis – kuršiai gyveno šiaurinėje dalyje teritorijos, kuri siejama su pasaulio medžio kelmu (keru). N. Vėlius dėl to mano, kad Kuršą galima laikyti kero, kelmo šalimi, o jos gyventojus – kelminiais. Šiandien, deja, neturime senovinių žemėlapių, kuriuose būtų parodyta kuršių teritorija – gal todėl istorikai ir kalbininkai gerą šimtmetį diskutuoja dėl kuršių teritorijos ribų. Kuršiams priskiriamas pajūrio ruožas yra nuo 6-8 iki 50 km pločio. Plačiausiai kuršius apgyvendina kalbininkai K. Būga ir A. Salys, pravesdami kuršių-žiemgalių ir žemaičių ribas rytuose Ventos – Virvytės upėmis. Dėl to, kad taip nevienodai nustatoma kuršių rytinė siena visų pirma yra kalti skirtingi metodai – kalbininkai, kuriems sunkiai sekasi datuoti vandenvardüžius ir vietovardžius, kartais pakelia labai seną praeities klodą, kuris siekia sudėtingą genčių formavimosi periodą I-ojo tūkstantmečio vidurį. Istorikai, priešingai, naudojasui vėlyvais raytiniais XIII – XIV a. šaltiniais, ir jų vaizduojamos genčių ribos yra jau gerokai sujauktos perdalijimų ir migracijų.

| |

Mėguva – kuršių žemė

Pajūrio žemė Mėguva, kurios plotas sudarė apie 500 km2 , tęsėsi palei jūrą apie 30 km. Šiaurės rytuose Mėguvą nuo kaimyninės Duvzarės žemės skyrė Šventosios vidurupis, o rytinė riba praėjo keleta kilometrų į rytus nuo Akmenos. Pietinis Mėguvos kraštas baigėsi įpiečiau Andulių. Mėguvą nuo kaimyninių žemių skyrė neapgyventos, miškingos ir pelkėtos arba smėlingos platumos. Šiaurės rytuose nuo Mėguvos iki kaimyninės Duvzarės žemės gyvenviečių Impilties ir Rucavos, buvo tik keli kilometrai per pelkėtus miškus. Pačiame pajūryje tarp šių žemių būta platesnio smėlynų ir pelkių ruožo. Panašūs, tai pelkėti, tai smėlingi, šilais apaugę plotai skyrė Mėguvą nuo įpiečiau buvusios Pilsoto žemės. Tiesa, prie Akmenos – Dangės vienos ir kitos žemių gyvenvietės buvo labai netoli viena nuo kitos. Mėguvos geografinė aplinka didesne dalimi buvo suformuota jūros. Reljefe yra aiškiai pastebimi ruožai, lygiagretūs krantui. Už paplūdimio ir kauburiuoto kopų ruožo prasideda neplati Litorinos jūros terasinė lyguma – pradžioje vietomis papelkėjusi, toliau aukštesnė ir sausesnė užkopinė dubuma.

| |

Mėguvos gyvenvietės

Mėguva pirmą kartą yra paminėta 1252 m. birželio 29 dokumente Negouwe vardu.Mėguvos vardo kalbininkai kol kas neišaiškino. Yra mėginama sosieti šios žemės vardą su vandenvardžiu Megs , Miegenė ir kt., o pastaruosius su žodžiu miega, kuris lietuviškai ir latviškai reiškia “užtvara grūdams, daržovėms supilti”, o taip pat, atrodo, ir “upės užtvara”. Mėguvos gyvenvietės pirmą kartą yra išvardinamos 1253 m. Kuršo dalybų dokumentuose, ten jų paminėta vienuolika. Vieni XIII a. viduryje paminėti vietovardžiai yra lengvai atpažįstami, kitiems surasti vėlesnių laikų ir dabartinius atitikmenis yra nelengva, dar kitų vietos lieka nežinomos. 1253 m. balandžio 5 d. dokumente atskirų kuršių žemių gyvenvietės yra monimos trimis grupėmis, nes visas Kuršas buvo dalijamas trečdaliais. Dėl to kaskart yra minimos greta viena kitos buvusių gyvenviečių grupės. Šiuariausią Mėguvoje dalijamų žemių dalį sudarė Matwa ir Gourene (arba Gonrene); antron dalin pateko Nebarge, Laxdine (Lasdine), Aggemine (Aggenine). Pietinės žemių dalies gyvenvietės yra išvardijamos tokia seka: Palange (Palanghen), Maytenite (Maycinele), Caukas (Kaukis), Dwiristis (Dwiristen), Dupie. Kretinga – Cretyn (Creten) yra minima kaip “pilies apygarda”.