„Laisvo laikraščio” uždarymas – cenzūra

Savaitraščio „Laisvas laikraštis” tiražo konfiskavimas ir laikraščio redaktoriaus sulaikymas – ne kas kita, o cenzūra, – „Alfa.lt” sakė Lietuvos žurnalistų sąjungos (LŽS) pirmininkas Dainius Radzevičius.

„Iš tikrųjų A. Drižiaus leidinyje buvo kalbama apie valstybines paslaptis, o iš savaitraščio turėjo būti pašalintos tik jos. Tikrai netikiu, kad visas laikraštis – valstybinė paslaptis, – teigia D. Radzevičius. – Taigi ar reikėjo visą tiražą konfiskuoti ir cenzūruoti? Cenzūrai įvesti privalo būti labai rimtas teisinis argumentas. Tai, kad atliekamas ikiteisminis tyrimas, tikrai nėra pagrindas įvesti cenzūrą Lietuvoje”, – tvirtino LŽS vadovas.

Ketvirtadienį VSD atliekant specialiąją operaciją dėl esą neteisėto disponavimo valstybės paslaptimi 48 valandoms sulaikė bendrovės „Šilo bitė” direktorių ir savaitraščio „Laisvas laikraštis” redaktorių A. Drižių.

Laikraščio redakcijoje iki vėlaus vakaro buvo atliekama krata, po jos VSD pareigūnai išvežė A. Drižių, redakcijoje buvusį kompiuterį bei šūsnį dokumentų.

LŽS pirmininkas taip pat akcentavo, kad tai, jog buvo įvesta cenzūra, kurią VSD pavadino „specialiąja operacija”, buvo neeilinės priemonės, kurioms imtis buvo reikalinga labai rimta argumentacija.

Pasak D. Radzevičiaus, savaitraščio redaktoriaus sulaikymo procese ne viskas buvo vykdyta taip, kaip tai turėtų būti padaryta demokratinėje visuomenėje.

„VSD įtaria tik A. Drižių. Tai kodėl tuomet buvo sužlugdytas visos redakcijos darbas, uždaryta internetinė svetainė? Ar iš tikrųjų visas laikraštis ir visa internetinė svetainė buvo vien valstybinės paslaptys?” – svarstė LŽS pirmininkas.

Anot jo, keisti ir kiti VSD pareigūnų veiksmai: sulaikytas asmuo, gavęs slaptą informaciją, tačiau nesiaiškinama, kas jam tą informaciją nutekino. Kaip sakė D. Radzevičius, bandymas baudžiamojon atsakomybėn patraukti tik žurnalistą tėra viena medalio pusė. „Tai kova su pasekme, bet ne su priežastimi”, – kalbėjo LŽS pirmininkas.

O priežastis, jo manymu, valstybės paslapčių nutekinimas iš ten, kur jos turėtų būti saugomos.

D. Radzevičius akcentavo, kad nepasitvirtinus daliai įtarimų, pareikštų žurnalistui arba redakcijai, arba neišaiškinus informaciją nutekinusių asmenų, už šį tyrimą ir visus jo rezultatus griežčiausią atsakomybę privalės prisiimti ir VSD vadovai, ir tyrimą kontroliuojantys asmenys.

LŽS pirmininkas taip pat pabrėžė, kad žiniasklaidos priemonių uždarymas verčia abejoti, ar gyvename demokratinėje valstybėje.

Priemonės prieš redakciją – neadekvačios

Žurnalistas, nevyriausybinės organizacijos „Transparency International” Lietuvos skyriaus (TILS) direktorius Rytis Juozapavičius „Alfa.lt” sakė esąs labai sunerimęs dėl to, kokių VSD veiksmų galima tikėtis toliau.

„VSD pranešime A. Drižius kaltinamas nuskalstama veika pagal BK 124 str., – primena R. Juozapavičius. – Valstybė, saugodama savo paslaptis, veikia dvejopai: saugo, kad jos pačios tarnautojai jų neišplepėtų, arba apklausia asmenis, kuriems informacija buvo nutekinta”.

TILS vadovas pažymi, kad valstybės paslaptys paviešinamos tikrai ne pirmą kartą. „Tačiau būtent A. Drižius sulaikomas, jo šeima turi ieškotis nakvynės svetur, kompiuteriai iš jų namų paimami, pats redaktorius nepaleidžiamas pas mažamečius vaikus”, – paskoja R. Juozapavičius. Jo manymu, akivaizdu, kad šita paslaptis jau būtų vienaip ar kitaip pasklidus, todėl nėra logiška persekioti to, kuris tiesiog informaciją ketino perduoti pirmas.

R. Juozapavičius pabrėžia rezervuotai žiūrintis į „Laisvo laikraščio” turinį, tačiau priemonės, kurių VSD ėmėsi prieš redakciją ir jos vadovą – neadekvačios.

Saugoti paslaptis – ne žurnalistų reikalas

Žmogaus teisių stebėjimo instituto valdybos pirmininkas Kęstutis Čilinskas kritikuoja Valstybės saugumo departamentą, sulaikiusį „Laisvo laikraščio” redaktorių Aurimą Drižių. Anot K. Čilinsko, žurnalisto suėmimas remiantis tokiu motyvu yra nepriimtinas teisės požiūriu.

„VSD paskirtis yra ginti valstybės ir visuomenės saugumą. Šitas saugumas negali būti tapatinamas su valdžios atstovų saugumu. VSD turi kovoti prieš valdžios, politikų piktnaudžiavimą. Jeigu valstybės paslaptimi padaromi korupciniai ryšiai ir neleidžiama visuomenei sužinoti, tai tuomet neatitinka VSD paskirties”,– „Žinių radijui” tvirtino K. Čilinskas.

Pasak teisininko, „iš žurnalistų negalima reikalauti atsakomybės už tai, kad jie gavo informacijos, sakysim, apie korupciją ,ir ta informacija naudojasi. Tai yra nustatęs Europos Žmogaus Teisių Teismas savo sprendimuose. Negalima persekiot žurnalistų už tai, kad jis, tą informaciją gavęs, ją net paskleidžia. Tegul tai būna vadinama kažkieno valstybės paslaptimi ir šiuo atveju nukreipimas atsakomybės žurnalistams yra visiškai nepriimtinas”.

K. Čilinskas stebisi, kad tokių griežtų priemonių imtasi nutekinus informaciją apie korupciją.