Cenzūra

Įsitikinę, kad jau gali nesibaimindami pirktis žiniasklaidos paklusnumą ir užčiaupinėti nepatogius žurnalistus, Lietuvos politikai greitai pajungė spaudą. Pagrindinius laikraščius užtvenkė vyriausybinė reklama – ir beveik penkis metus apie Lietuvos vyriausybės klaidas būdavo prakalbama faktiškai tik tuomet, kai straipsnius užsakydavo valdančiųjų politiniai oponentai. Derybų dėl narystės nesėkmės – Lietuva suderėjo ko gero pačias nepalankiausias narystės sąlygas, netgi nekalbant apie atominės elektrinės uždarymą – taip ir nebuvo viešai aptartos. O bet kokia neigiama informacija apie Europos Sąjungą arba Lietuvos narystės joje pasekmes taip ir liko tabu. Cenzūra dangstantis įvaizdžiu pasiekė savo viršūnę su Vakarų skirstomųjų tinklų privatizavimu, kai pusantro milijardo valstybės litų atiteko Maksimų valdovams, tačiau faktiškai visa Lietuvos žiniasklaida tylėjo kaip į burną prisėmusi. Praėjus keliems metams nuo įstojimo į Europos Sąjungą, Lietuvos politikai galutinai suprato, kad jų veiksmų niekas rimtai nebekritikuoja. Ir vėl viskas bus kaip komjaunuoliškos jaunystės laikais: ramu, ideologiškai teisinga ir, svarbiausia, saugu – liaudis patikimai apsaugota nuo klastingų priešų brukamos alternatyvios informacijos, kritikos ir kitokios propagandos.

Tėvynės Sąjunga savo programoje planavo oficialiai įteisinti valstybinę cenzūrą. Savo rinkimų programoje Tėvynės Sąjunga atvirai deklaravo ketinimus įteisinti oficialią valstybinę cenzūrą, tačiau visuomenė kažkodėl į tai nereagavo. Lietuvos Konstitucijos 44 straipsnis byloja vienareikšmiškai: „Masinės informacijos cenzūra draudžiama“. Ir vis dėlto, nė viena teisėsaugos institucija neatkreipė dėmesio į Tėvynės Sąjungos rinkimų programą. Baigiasi Sąjūdžio laikais taip išaukštinta žodžio laisvė? Grįžta komjaunuolių laikai? Pirmaisiais nepriklausomybės metais ir vėliau, siekiant įstoti į Europos Sąjungą ir ypač vykstant deryboms dėl narystės sąlygų, Lietuvos politikai ir valdininkai paniškai bijojo būti apkaltinti spaudimu žurnalistams tuo metu juos budriai stebėjusios Europos Komisijos ataskaitose. Todėl tuo metu Lietuva buvo beveik tobulos žodžio laisvės pavyzdžiu. Tačiau pasibaigus deryboms ir prasidėjus referendumo dėl stojimo į Europos Sąjungą agitacijai, visi suvaržymai baigėsi, ir Europos Komitetas netrukdomas sudarinėjo sutartis, pagal kurias žiniasklaida leisdavosi cenzūruojama komerciniais pagrindais. Buvo reikalaujama pasižadėjimo ne tik platinti vyriausybinę agitaciją, bet ir neskelbti Europos Sąjungai nepalankios informacijos. Už eurosąjunginę cenzūrą televizijos ir stambieji laikraščiai iš valdžios gavo milijonines sumas.

Paskutiniu metu nuo kompiuterinių temų vis labiau klystu į politines bei socialines problemas. Taigi – šiandien perskaičiau šią naujieną, ir nieko kito, kaip tik nusikeikt, nebeliko… Seimas eilinį kartą įrodė, kad jam giliai vienodai prezidento nuomonė. Tiksliau gal net būtų – seimui nusišikt (atsiprašant) ant prezidento. Turiu vilties, kad naujoji prezidentė savo karate įgūdžiais šiek tiek pataisys šią padėtį, bet ne apie tai dabar. Taigi, pažiūrėkim, ką tas įstatymas draudžia. Pažiūrėti įstatymą galima čia: 4 skyriaus 1 dalies 1 punktas man visai priimtinas – nemėgstu aš tų kruvinų scenų, kai mėsinėjamas žmogus, trykšta kraujo klanai. Gal kai kam tai juoką kelia, nes “tai tik filmas”, bet man tai šlykštu. Tokius vaizdus vaikams rodyti tikrai kažin ar vertėtų. 2 punktas – apie turto gadinimą. O kaip reikia teisingai suprast sąvoką “sąmoningas turto gadinimas”? Krepšinio žaidėjai per varžybas gadina grindis, daužo kamuolį. Uždrausti sportą? Bet ar tai tikrai sąmoningai gadinamas turtas? Kitas dalykas, kai žmonės tyčia griauna, lanksto kelio ženklus ženklus, paišo ant sienų. Bet ar tai yra taip kenksminga vaiko psichikai? Erotinio pobūdžio informacija. Na, vaikams rodyti lytinio akto gal ir neverta. Bet tai, kas skatina lytinį geismą, tai labai jau abstraktu. Paaugliui net žinių vedėjos iškirptė gali būti labai seksuali. Taigi – reikia uždrausti ir žinias? Kas sukelia baimę ir siaubą? Kaip jau minėjau – kas vieniem siaubas, kitiems – juokinga.

Mintimis apie siaurėjantį bendrosios kultūros lauką Lietuvos radijo laidoje "Kultūros savaitė" dalijasi kultūros publicistas hum. m. dr. Paulius Subačius. Metų pradžioje kultūros žmonės galvoja apie savo tolesnius planus, kadangi Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas paskelbia apie naujų metų viešosios informacijos rengėjų finansavimą. Šiemet šis paskelbimas yra ganėtinai problemiškas, kadangi net trys kultūros leidiniai negavo rėmimo. Tai senų tradicijų "Nemunas", Vaidoto Daunio įkurti "Krantai" ir "7 meno dienos". Tad ir prašyčiau šiek tiek pakomentuoti šią situaciją. Ar iš tikrųjų toks fondo sprendimas gali būti traktuojamas kaip tam tikras poveikis pliuralizmui, demokratijai? Galbūt kultūrinės žiniasklaidos susiaurinimas yra netgi labai negeros tendencijos pradžia? Tos negeros tendencijos prasidėjo ne šiemet. Galima sakyti, jos prasidėjo jau nuo fondo įkūrimo. Ir nors daug kas dėjo į jį visokių vilčių, situacija kasmet blogėjo. Net nepriklausomai nuo to, ar valstybė fondui skirdavo vienais metais truputėlį daugiau pinigų, o kitais truputėlį mažiau. Manyčiau, kad įkūrus fondą buvo pradėti žaisti tokie nelabai geri, pusiau komerciniai žaidimai. Nors fondas tarsi ir turėtų tikslą remti kultūrinius leidinius bei projektus, tačiau visą laiką jų autoriai buvo provokuojami: "užsidirbkite patys, mes jus tik truputėlį palaikysime". Na, ir ilgainiui tie, kurie nelabai mokėjo suktis, iš to žaidimo vienas po kito tiesiog iškrisdavo.

Seimas atmetė prezidento veto ir priėmė prieštaringai vertinamą nepilnamečių apsaugos įstatymą. Įvyko tai, ko labiausiai bijojau. Bet tikėtis, kad nugalės sveikas protas tada, kai mazuroniai ir gražuliai žarsto tokius argumentus kaip: “Nejaugi norite, kad mūsų vaikai užaugtų homoseksualais?” Džiaugsiesi, kad apskritai užaugs, laikyti šiltnamyje ir laistyti pasakomis. Net ne bet kokiomis – atrinktos specialios mazuronių ir gražulių komisijos, kad tik neduok die niekas nenuklystų nuo doros kelio. Nuo vienintelio teisingo kelio. Jeigu šis įstatymo papildymas nėra kuo tikriausia globalinė cenzūra, tada nežinau kas tai. Dabar tam tikra atitinkamų asmenų atrinkta komisija (ar šiaip neapibrėžta žmonių grupė) galės spręsti, kokia informacija gali patekti į eterį, o kuri ne. Jeigu, pavyzdžiui, gėjus mokslininkas atras vaistus nuo vėžio, niekas apie tai nesužinos – vaikai gali pamanyti, kad būti gėjumi yra gerai. Jie gali gėjų palaikyti, atleiskite už išsireiškimą, teigiama figūra. Daugiau jokių Eltono Džono koncertų per LTV. Jokių veiksmo filmų, kur rodomos muštynių scenos, arba erotinės scenos. Netgi bučiniai gali traumuoti vaiko psichiką ir jis užaugs seksualiniu maniaku. Per žinias matysime tik seimo narius ir gėlytes su paukščiukais. Nors pats būdamas toj aukščiau paminėtoj komisijoj vengčiau rodyti seimūnus vaikams. Jei tikėsime statistika, kažkiek gėjų ten turi būti, o kadangi nežinome kurie, geriau jau apsidrausti. Rodyti tik gėlytes su paukščiukais.

Šią ir praėjusią savaites dienraščiai „Respublika" ir „Vakaro žinios" savo pirmuosius puslapius paskyrė neigiamų internetinių komentarų problemai. „Delfi.lt skelbia net raginimus žudyti", „Monikos internetas liepia žudyti", „Internetas: purvo jūra", „Purvinam Delfiui teks apsikuopti", „Delfio pamazgos įsiutino Seimą", - tokiomis antraštėmis mirgėjo abu dienraščiai. Straipsnius interneto svetainėje „Delfi.lt" komentuojantys žmonės įprato nuolat lieti savo pyktį - kasdien parašoma tūkstančiai rasinę, tautinę, religinę neapykantą kurstančių atsiliepimų. Naujienų portalo www.delfi.lt vyriausioji redaktorė Monika Garbačiauskaitė sakė, kad prieš kurį laiką buvo paskirtas darbuotojas, kuris „trina" netinkamus komentarus. Pasak redaktorės, jis tai daro „iš akies" - naikina tuos komentarus, kurie gali būti pripažinti pažeidžiančiais įstatymus, o juk už įstatymo ribas peržengiančios nuomonės pareiškimą interneto vartotojai gali būti traukiami administracinėn ar net baudžiamojon atsakomybėn. Visuomenės informavimo įstatymas numato, kad už Internete skelbiamus komentarus atsako ne tik portalo valdytojas, bet ir jų autorius. Policijos pareigūnai tikina turintys technines galimybes nustatyti tokių įstatymų pažeidėjų tapatybei. Administracinių teisės pažeidimų kodeksas už informacijos, propaguojančios nacionalinę, rasinę ar religinę nesantaiką, platinimą numato baudą nuo penkių iki dešimties tūkstančių litų.