Religija ir tikėjimai

Dėmesys netikriems egzorcistams

pagal
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Pasauliečių vykdomi egzorcizmai tampa sensacijomis ir dėl to kyla įvairių paskalų ir nesusipratimų, o blogiausia, kad tai kelia pavojų ne tik sielai, bet ir kūnui. Todėl jei tau reikalinga egzorcisto pagalba, kreipkis tik į katalikų kunigus, vyskupų paskirtus šiai tarnystei tavo vyskupijoje. Jų adresą gausi vyskupijos kurijoje ar iš parapijos klebono. Daug pasauliečių imasi atlikti egzorcizmus prisidengdami Biblijos citata: „Jonas jam tarė: ‚Mokytojau, mes matėme vieną tokį, kuris nevaikščioja su mumis, bet tavo vardu išvarinėja demonus. Mes jam draudėme, nes jis nepanoro eiti su mumis'. Jėzus atsakė: ‚Nedrauskite jam! Nėra tokio, kuris mano vardu darytų stebuklus ir galėtų čia pat blogai apie mane kalbėti. Kas ne prieš mus, tas už mus!" (Mk 9, 38-40). Kas yra prieš mus? Tai, be abejo, netikri egzorcistai, kurie veikia ne pagal Bažnyčios nuostatus. Kanonų teisė (Kan. 1172) aiškiai sako: „§1. Be ypatingo ir įsakmaus vietos Ordinaro leidimo niekas negali teisėtai atlikti egzorcizmų apsėstiesiems. §2. Vietos ordinaras tokį leidimą suteikia tik pamaldumu, žiniomis, išmintimi ir gyvenimo kilnumu pasižyminčiam kunigui." Iš realių įvykių galime sakyti, kad piktoji dvasia neapleis apsėsto ar kankinamo žmogaus, jei egzorcizmus atlieka neįpareigotas asmuo, apgavikas, „gydytojas" ar net vyskupo skyrimo neturintis kunigas.

Apsėdimas

pagal
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Šis žodis nusako žmogaus būklę, kai dvasinė būtybė jį užvaldo taip, kad ima veikti apsėstojo kalbą ir poelgius. Apsėdimo fenomenas žinomas visoms religijoms ir kultūroms, tačiau jo aiškinimas ir vertinimas labai skiriasi. Skiriami spontaniškas ir kultinis apsėdimas. Kultinio apsėdimo pavyzdžių randame animizme, šamanizme ir genčių religijose: klausydamasis ritminės muzikos, šokdamas, apsisvaiginęs narkotikais arba giliai kvėpuodamas žmogus (dažnai šventikas) pasiekia transą ir greitai pasijunta apsėstas dvasios, kurios šaukėsi. Ceremonijos metu apsėstasis pamėgdžioja atitinkamos dvasios elgesį, o kulto grupė priima arba garbina jį kaip tos dvasios įsikūnijimą. Kultinis apsėdimas, kuris egzistuoja vudu (voodoo) kulte, yra ten pageidautinas ir pozityviai vertinamas. Kultinio apsėdimo dažnai pasitaiko magijoje: invokacijos metu, pasitelkiant ritualus ir užkeikimus, iššaukiama dvasia, kuri trumpam laikui užvaldo magą. Magas tiki, kad tuo metu dvasią bei jos veikimą, taigi ir savo apsėdimo, jis kontroliuoja. Spiritizme bei mediumizme esama ir tokios kultinės apsėdimo formos, kai mediumas pasiekia transą ir atsiveria dvasiai (dažnai neva mirusiojo). Tuomet pasikeičia mediumo balsas, tarsena, žodžių pasirinkimas. Pasitaiko ir automatizmų (automatiškas skiemenavimas, rašymas, piešimas, grojimas). Spontaniško apsėdimo pavyzdžių esama visose kultūrose bei religijose. Islamo įkūrėjas Mahometas išgirdęs kažką jam diktavusį balsą ir pirmiausia pagalvojęs, kad jį apsėdę demonai.

Apsėstieji sunkiai vaduojasi iš velnio pinklių

pagal
Teksto dydis: +1, +2, normalus

„Ar aš tikiu piktosiomis dvasiomis? Man tikėti nereikia. Yra žinojimas. Susidūrus su tokiais atvejais abejonių nelieka", – sako Ramygalos klebonas Edmundas Rinkevičius, prieš porą metų Bažnyčios oficialiai pripažintas pirmuoju Lietuvos egzorcistu. Ankstų rytą prie klebonijos virė darbas. Vietos moterys gražino aplinką, grėbstė lapus – ruošėsi sekmadieniniam vyskupo apsilankymui. Jų darbą prižiūrėjo E. Rinkevičius. Klebonas vietos mokykloje nebedėsto tikybos, nes nesuspėtų padėti visiems, kuriems reikia jo pagalbos. Šiuo metu šalyje yra keletas tikrų egzorcistų. Kiti šia veikla domisi, tačiau Bažnyčios įgaliojimų ja užsiimti neturi. Bažnyčios kanonai reikalauja, kad kunigas egzorcistas būtų pamaldus, dvasiškai tvirtas, nestokotų išmanymo ir išsamių psichologijos žinių. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas nurodo, kad egzorcizmas – tai „demonų, sielų, piktųjų dvasių ir kitų esybių, apsėdusių žmogų ar objektą, išvarymas". Kunigas E. Rinkevičius pasakojo, kad pirmasis istorijoje egzorcistas buvo Jėzus Kristus. Egzorcistai buvę ir apaštalai, nes Jėzaus Kristaus vardu išvarinėdavo demonus. „Apsėstas žmogus negali ramiai žiūrėti į kryžių, šventus paveikslus, liturginius drabužius. Jei šlakstai švęstu vandeniu – rėkia, kad degina tarsi ugnis. Į bažnyčią kojos įkelti irgi negali", – apsėdimo požymius vardijo E.Rinkevičius. Šie žmonės negali ištarti maldos žodžių, net užsukti į kleboniją – prisiartinę pradeda blogai jaustis, trokšta pabėgti. Apsėstiesiems galioja kita laiko tėkmė.

Piktosios dvasios tikslas – sunaikinti žmogaus asmenybę

pagal
Teksto dydis: +1, +2, normalus

– Kas vyksta apsėdimo, užvaldymo metu? Kuo jie skiriasi? – Apsėdimo atveju žmogus vis dar kontroliuoja savo asmenybę, tik labai kenčia, vyksta varginimo priepuoliai. Užvaldymo atveju asmenybė beveik negali laisvai veikti. Užvaldytasis baisiai atrodo, išgyvena siaubingas vidines kančias. Jis apimtas tarsi transo būsenos, mažai gali būti sąmoningas, vos kelias valandas per dieną. Psichologinius testus tokie žmonės dažnai atlieka nepriekaištingai, psichiatrams nepavyksta nustatyti sutrikimo. Žmogus darosi savidestruktyvus arba neveiksnus. Tiems žmonėms paralyžiuojami jausmai, proto veikimas apsunkinamas, tuomet natūraliai stabdomas ir valios veikimas. – Vis dėlto jei žmogus geba atlikti testus, gal jo protas nėra paralyžiuotas? – Tai labai įdomūs atvejai. Paprastai žmogus žiūri į sieną, nieko neveikia per dienas, simptomai primena depresiją. Tačiau kai reikia atlikti testus, nuėjęs pas psichoterapeutą jis atsigauna. Pačiam teko matyti, kaip mergina išeina ir sako: „Va, durneliai, aš sveika – štai pažyma.“ Ir vėl netrukus tampa apatiška, sustingsta be jokių sąmonės požymių. – Kodėl esate įsitikinęs, kad egzorcizmas iš tiesų yra tai, ką jūs juo vadinate? Gal apsėdimas – tai tik tam tikras psichinis sutrikimas? – Reikia išsiaiškinti. Be abejo, problema gali būti ir neurozės ar kitos ligos forma. Nepriimu lengvatikiškai, pirmiausia turi būti nustatyta.

Egzorcizmų istorija

pagal
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Egzorcizmų apeigos buvo sietinos su Krikšto sakramentu. Prieš Krikštą katechumenai dalyvaudavo vad. exsuffalio ritualuose, kurių esmę sudarydavo tai, kad kandidatas į Krikštą atsistodavo į Vakarus (kur, kaip manyta, gyveno velnias, o Rytai buvo sietini su Kristaus - saulės dievo atėjimu). Atsigręžęs į Vakarus katechumenai pūsdavo ir spjaudavo šėtonui į veidą. Tai reikšdavo panieką, kurią kandidatas Krikštui parodo šėtonui. Šis paprotys išliko dar graikų ritualuose. Celebrantas papūsdavo į katechumeno veidą, kad išvarytų demoną. Po šio ritualo ateidavo laikas consignatio ritualui (patvirtinimas), kurio metu ant katechumeno kaktos buvo daromas kryžiaus ženklas. Tai reikšdavo atsidavimą Kristui. Buvo tikima, kad tai apsaugo nuo demono. Kai kuriose bažnyčiose po šių ritualų paduodavo druską, prie kurios prieš tai buvo atliekami egzorcizmai. Šios apeigos turėjo dvigubą reikšmę: druska simbolizuoja išmintį ir vaistą prieš ligą bei demoralizaciją. Dėl šios dvejopos reikšmės ji buvo labai svarbi egzorcizmuose. Ruošiantis Krikštui, katechumenams buvo atliekami penki egzorcizmai, po kurių kiekvieną kartą vykdavo katekizmas. Kulminacija tapdavo sekmadienis prieš Paschą, kai kandidatai credo skelbimo apeigose patvirtindavo egzorcizmus, kurių dėka jų dvasia buvo išlaisvinta iš velnio įtakos. Paskutinis ritualas prieš Krikštą - šėtono atsižadėjimas ir prisiglaudimas prie Kristaus. Tai vykdavo Paschos išvakarėse. Rituale romanum paliudija aną tradiciją.

„Egzorcizmų burtininkai"

pagal
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Pastaruoju metu pasirodė daug pasauliečių egzorcistų, kurie norėdami pasipelnyti, pradėjo savavališkai užsiimti egzorcistine praktika. Dominika mokykloje visados stengėsi būti pirmūne. Jai taip rūpėjo geri pažymiai, kad nusprendė, jei išlaikys baigiamuosius egzaminus nutarė parašyti cirografą. Visos jos bėdos prasidėjo studijuojant. Atsirado stipri depresija ir sveikatos sutrikimai. Dominika nusprendė kreiptis pagalbos į homeopatus. Vieno susitikimo metu homeopatas nutarė telefonu pasitarti su pažįstama pasaulietė egzorciztė. Ta jau telefonu sugebėjo aptikti Dominikos kūne mirusio žmogaus dvasią. Aišku nieko nelaukdama pasisiūlė padėti atsikratyti visų „negalavimų". Kaina? Trys šimtai zlotų už kelis seansus net nesusitinkant. Tai turėjo padėti. Dominiką kamuojanti dvasia, „egzorcistės" manymu, buvo „viena iš labiausiai varginančių". Išsilaisvinimo terapija turėjo „nuvesti į Šviesą" dvasią, kuri jautėsi per menka, kad pati tai padarytų. Po pirmų susitikimų virtinės mūsų heroje buvo įtikinta, kad turi dar vieną dvasią, kurios išvarymas, aišku, dar pareikalaus laiko, o ir nemažų lėšų. Situacija dar labiau komplikavosi. Dominikai pasisekė, nes tuoj po to įvykio su pasauliete egzorciste ji susipažino su katalikų kunigu, besimeldžiančiu už išlaisvinimus. Dėl jo nesavanaudiškos pastoracinės pagalbos merginai pavyko ištrukti iš tos žiniuonės įtakos ir patirti gilų atsivertimą.

Egzorcisto dvasingumas ir mistika

pagal
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Kunigas Sodi nėra egzorcistas. Daug metų dirba liturgijos srityje, yra šios srities specialistas. Jis dirbo komisijoje, kuri parengė naująjį Egzorcizmų apeigyną. Galima sakyti, jog buvo vienas iš pagrindinių dalyvių šio Apeigyno atsiradimo procese. Gerai pažįsta Tridento susirinkimo liturginės reformos įtvirtintą egzorcizmų ritualą, kuris Bažnyčioje buvo naudojamas apie 400 metų. Tai laikotarpis nuo popiežiaus Pauliaus V iki popiežiaus Jono Pauliaus II. Egzorcizmų apeigynas - tai iškalbingas ženklas, išreiškiantis gyvenimo, apeigų ir tikėjimo susitikimą. Kalbama apie dvasingumą, kuris kyla iš celebravimo, apie dvasingumą žmonių, kurie pašaukti Bažnyčioje atlikti labai specifinę tarnystę. Svarbi liturgijos kryptis: ką Bažnyčia kviečia celebruoti, ir į kokį gyvenimą veda celebravimas. Tarp liturgijos ir gyvenimo yra ryšys, sintezė. Remiantis šiais teiginiais, galima kalbėti ir apie egzorcisto dvasingumą. Liturginė knyga yra ne tik celebravimo, bet ir gyvenimo vadovas. Būtų didelė klaida manyti, jog liturginė knyga yra tik celebravimo priemonė, nes ji yra taip pat išeities taškas formacijai, ji yra taip pat dvasingumo vadovėlis. Mišiolas neabejotinai yra pirmoji katalikiško dvasingumo knyga. Tas pats pasakytina ir apie kitas liturgines knygas, kurios nusako Bažnyčios dvasingumą. Liturginė knyga yra formacijos priemonė: pirmiausia teologine prasme, nes tai yra sintezė to, kuo tikima, ir to, kuo gyvenama.

Pažaislis - paslaptingasis baroko perlas

pagal
Pažaislis - paslaptingasis baroko perlas
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Jei kas nors Jūsų paprašytų įvardinti gražiausius Kauno architektūrinius paminklus, neabejoju, kad šio sąrašo viršuje atsidurtų ir Pažaislio kamaldulių vienuolyno ansamblis. Tai – vienas lankomiausių kultūros paveldo objektų Kauno regione. Pažaislis smalsuolius žavi ne tik išskirtine architektūra, vaizdinga aplinka, bet ir daugiau nei tris šimtmečius menančia legendomis apipinta istorija. Pažaislio vienuolynas - Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia su kamaldulių vienuolynu - laikomas vienu geriausių brandžiojo baroko pavyzdžių Šiaurės ir Rytų Europoje. Išskirtinė aplinkybė, kad jis buvo pastatytas ne mieste, o atokiame miške. Be to, pakviesti tiesiai iš Italijos, Lietuvoje iki tol nedirbę meistrai atnešė pačias naujausias dar nematytas meno madas. Ansamblio savitumą lemia unikalus architektūrinis sprendimas. Pirmą kartą Europoje panaudota įgaubta bažnyčios fasado plokštuma, gana retas šešiakampis planas, ašinė simetriška viso vienuolyno kompozicija. Stiuko lipdybos, tapybos ir marmuro derinimas puošiant bažnyčią pavertė Pažaislį objektu, vertu ypatingo dėmesio kalbant ne tik apie Lietuvos, bet ir visos Europos baroką. Šventovę Kauno pakraštyje XVII a. vienuoliams kamalduliams pastatydino Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris Kristupas Zigmantas Pacas (1621–1684). Ansamblį suprojektavo italų architektas Džiovanis Batista Fredianis.

Kodėl imta statyti kryžius?

pagal
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Rašytiniuose šaltiniuose Kryžių kalnas pirmąkart paminėtas XIX a. viduryje. 1850 m. Šiaulių ekonomijos iždininkas Maurikis Hriškevičius Šiaulių ekonomijos dvarų apraše dėstė: „Žmonės ir dabar Jurgaičių piliakalniui šventenybę priskaito. Tas kalnas, nors niekados krikščioniškais kapais nebuvo lig 1847 m., nei jokio kryžiaus ant savęs neturėdamas, dabar turi apie 20 kryžių. Pagal vietinio tyrinėjimo tas per tat atsitiko, kad vienas iš Jurgaičių gyventojų 1847 m. sunkiai sirgdamas Dievui pažadėjo, kad, jei nuo ligos gyvas liks, tai ant to kalno pastatys kryžių. Atsitiko taip, kad anas pagijo kryžių ten statydamas. Kaip tiktai toji žinia žmonių tarpe pasiplėtė, tai per tris metus iš tolimesnių kaimų taip daug kryžių čia privežė ir pastatė, kad jų skaitlingumą dabar matome.“ Vėlesniuose pasakojimuose apie Kryžių kalną sakoma, kad kryžiai imti statyti ant piliakalnyje palaidotų 1831 ir 1863 m. sukilimų dalyvių kapų. Kryžių kalno istorinę raidą tyrinėjęs Dangiras Mačiulis atkreipia dėmesį, kad ši kryžių statymo versija ypač skleista okupacijos dešimtmečiais, stengiantis sumenkinti Kryžių kalno religinę reikšmę ir paversti jį liaudies pasipriešinimo išnaudotojams paminklu. D. Mačiulis patikimiausia laiko ankstyviausiame rašytiniame šaltinyje – M. Hriškevičiaus apraše – paminėtą kryžių statymo priežastį. Kryžiai statyti dėkojant Dievui už sugrąžintą sveikatą arba prašant sveikatos.

Kas yra Lurdas?

pagal
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Lurdu pas mus paprastai vadinama vieta prie šaltinėlio ar upelio su įrengta lauko akmenų niša ir Marijos statula. Jas įrengia katalikai - švč. Mergelės Marijos garbintojai. Pašventina, kartais čia aukojamos Mišios, atvykstama ir pavieniui pasimelsti su prašymu švč. Mergelei Marijai. Tokių vietų Lietuvoje ir Žemaitijoje yra nemažai. Arčiausiai Klaipėdos - Kretingoje, Palangoje, Ablingoje, Plungėje... Lurdas – tai miestas Prancūzijos pietuose. Iš čia po visą Europą ir paplito tradicija garbinti Jėzaus motiną Mariją prie vandens. Paplito po to, kai šiame Prancūzijos mieste 1858 metais vasario 11 d. keturiolikmetei mergaitei Bernadetai Subiru pasirodžiusi Jėzaus motina Marija. Bernadeta Mariją regėjusi ir su ja bendravusi net 18 kartų. Marija paraginusi Bernadetą tam tikroje vietoje kasti žemę, ir taip ištryškęs šventas šaltinis, kurio vanduo išgydęs daugybę ligonių. Garsas apie stebuklų vietą netruko paplisti po visą pasaulį. Iki šiol maldininkai iš viso pasaulio traukia į Lurdą, kur pastatyta didelė puošni bažnyčia – bazilika. Čia kiekvienas gauna didžiulę dvasios atgaivą. Yra įrengtos sveikatos maudyklės. Po Lietuvos atgimimo ten apsilanko nemaža maldininkų ir iš Lietuvos. Lauktuvių parveža šventojo šaltinio vandens. O Bernadeta Subiru buvo labai ligota. Ji tapo vienuole. Nevero vienuolyne 1879 metais, būdama tik 35-erių, ir mirė. 1933 metais Popiežius Pijus XI paskelbė ją šventąja.

Lurdo Švč. Mergelė Marija

pagal
Teksto dydis: +1, +2, normalus

1858 m. vasario 11 d. Lurde, pietinėje Prancūzijoje, šv. Bernadeta Subiru rinko žabus prie Gavė upelio. Staiga jai apsireiškusi Švč. Mergelė išmokė gražiai persižegnoti ir kalbėti rožančių. Kitą kartą Marija pakvietė Bernadetą ateiti prie groto 15 dienų kasdien ir kartu su ja kalbėti rožančių už nusidėjėlių atsivertimą. Iš viso Marija Bernadetai apsireiškė 18 kartų. Ji mokė, kaip melstis už nusidėjėlius ir kvietė tikinčiuosius atgailauti. Marija taip pat liepė Bernadetai atkasti urve glūdintį šaltinį, kurio vanduo stebuklingai gydė ligonius. Marija Bernadetai sakė, kad nori, jog ten būtų pastatyta bažnyčia, į kurią būtų einama su procesijomis, siekiant permaldauti Dievo rūstybę. Kai Bernadeta, vietos klebono liepiama, paklausė Apsireiškusios vardo, Marija atsakė: „Aš esu Nekaltas Prasidėjimas". Tik prieš keturis metus popiežius Pijus IX buvo paskelbęs Nekaltojo Prasidėjimo dogmą ir dabar Marija pati pasakė žmonėms titulą, kuriuo norėjo, kad į ją būtų kreipiamasi. 1862 m. Bažnyčia Mergelės Marijos apsireiškimus Lurde oficialiai pripažino autentiškais. Čia buvo pastatyta Marijos Nekalto Prasidėjimo bažnyčia. Dabar Lurde apsireiškimo vietoje stovi trys didingos bažnyčios. Lurdas tapo Prancūzijos, o iš dalies ir Europos religinės dvasios atgimimo centru. Yra susikūrusi žymių gydytojų grupė, tirianti visus stebuklingus išgijimo faktus.

Dievo Motinos apsireiškimai Medjugorjėje

pagal
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Hercogovinos mažame kaimelyje Medjugorjė (buv. Jugoslavija) nuo 1981m. birželio 24 d. šeši regintieji po priesaika atkakliai tvirtina, kad beveik kiekvieną dieną regi Dievo Motiną, kurią tose vietovėse dar vadina – Gospa (Ponia). Šie apsireiškimai tebevyksta iki šių dienų. 1981 m. birželio 24 d., apie 18 val., šeši jaunuoliai - Ivanka Ivanković, Mirjana Dragićević, Vicka Ivanković, Ivan Dragićević, Ivan Ivanković ir Milka Pavlović ant Crinica kalno, kelis šimtus metrų aukštyje virš vietos, vadinamos Podbrodo, pamatė jauną moterį su kūdikiu ant rankos, kuri rankos gestu parodė, kad jie prisiartintų prie Jos. Išsigandę ir apstulbę jie tą dieną prie Jos nepriėjo, nors čia pat pamanė, kad tai yra Dievo Motina. Sekančią dieną, 1981 m. birželio 25d., tuo pačiu laiku keturi iš šių jaunuolių - Ivanka Ivanković, Mirjana Dragićević, Vicka Ivanković ir Ivan Dragićević pajuto, kad kažkas labai stipriai juos traukia tos vietos link, kur dieną prieš pasirodė Toji, kurią atpažino kaip Dievo Motiną. Prie jų prisijungė Marija Pavlović ir Jakov Čolo. Taip buvo suformuota grupelė Medžjugorjės vizionierių. Jie tikėjosi vėl Ją pamatyti. Staiga nutvieskė šviesa ir kartu su ja vaikai pamatė Ponią, bet be kūdikio ant rankų. Buvo neįsivaizduojamai graži, džiaugsminga ir besišypsanti, rankų judesiais kvietė prie Jos prisiartinti.